@ei šlykštuk Jolanta Blazyte
13 val. ·
NUSTOTI KALBĖTI – NE IŠEITIS
Šį straipsnį skiriu žmonėms, kurie...kalba. Kalba drąsiai, atvirai, užimdami disidento poziciją prieš valdžios bei jai pataikaujančios žiniasklaidos jėgą.
Jūs kartais sakote: „mes pavargome kalbėti ir niekas nuo to nesikeičia“, „didžioji dalis visuomenės yra užzombinta ir niekas mūsų negirdi“ ir pan. Bet taip nėra.
Gustavas Le Bonas sakė, kad „ nustoti kalbėti nėra išeitis. Disidentų balsai neturės galios pažadinti masių, bet jie padarys taip, kad masių hipnozė nebūtų tokia gili ir neleis masėms vykdyti žiaurumus“.
Įsivaizduokite, kas dabar būtų Lietuvoje, o ir visame pasaulyje, jei plandemijos metu jūs būtumėte tylėję?
Tuo tarpu garsus masių psichologiją ir bandos formavimo principus tyrinėjantis psichologas Mattias Desmet turi dar geresnių žinių: užhipnotizuota yra tik 30% žmonių. 40 % yra tie, kurie tiesiog tik plaukia pasroviui. O 30 % – disidentai. Ir jeigu visi disidentai susivienytų į vieną stiprų kumštį, tai jiems į savo pusę pavyktų patraukti tuos 40 % „plaukiančių pasroviui“ ir totalitariniai lyderiai sau palankios bandos formavimo metu patirtų fiasko.
Konkrečiau apie grupes:
30 %– užhipnotizuotieji. Tai tie, kurie, išgirdę įtaigų įtakingų politikų, „ekspertų“ ar influencerių balsą apie baisų virusą, žaibo greičiu skuodžia į skiepobusus. Jų logika neveikia. Jie negirdi klausimo: „kam tau, jaunam ir sveikam eksperimentinė dozė, jei nuo to viruso miršta tik 3% 70+ grupės žmonių?“. Bet taip jau veikia užhipnotizuotųjų sąmonės filtrai.
Ši žmonių grupė yra tiesiog totalitarinės valdžios „įstatinis kapitalas“ ir aukso fondas.
40 % – plaukiantieji pasroviui. Jie neužhipnotizuoti, jie mato, jaučia, supranta, tačiau jų savisaugos instinktas liepia jiems glaustis prie stipresnių, t.y. tų, kurie savo rankose turi pozicinę galią (valdžia, žiniasklaida ir pan). Tai tie, kurie plaukia pasroviui, bijodami baisiausio – būti išmestiems už sociumo ribų. Tokių žmonių valdymui totalitarinė valdžia naudoja jau kitas spaudimo priemones. Tai ne įtaigus politiko ar eksperto balsas, o dažniausiai – patyčios, lipdomos etiketės ir gąsdinimai „būti atstumtam“. (Anokia čia paslaptis, kad atstūmimo traumas nuo vaikystės jaučia nemaža dalis žmonių). O mūsų valdžios „išradimas“, vadinamas galimybių pasu, ir buvo tas „baubas“, kuris per atstūmimo baimę padėjo šią grupę žmonių priversti plaukti pagal valdžiai palankią srovę.
Šie žmonės suprato marmalizacijos beprasmybę, bet sukandę dantis ėjo į skiepobusus: dėl šventos ramybės, dėl galimybės pasilikti darbe ir sociume. Labiau išradingieji tiesiog „susiveikė“ reikiamus dokumentus.
30 % – disidentai. Jie turi jėgos ir valios pasipriešinti totalitarinės valdžios spaudimui. Jie moka pasakyti „ne“, jiems yra svetimos bandos vertybės, nes jie turi ir puoselėja savąsias. Ir būtent šie žmonės tampa bandoje susikaupusios agresijos taikiniu. Prisiminkime siūlymus: „neskiepytus šaudyti“, „neskiepytus išmesti iš ligoninių“, „iš neskiepytų atimti vaikus“ ir pan.