Lietuvos miškuose auga apie 400 rūšių valgomųjų grybų, bet vartotinų maistui yra tik apie 100 rūšių, kiti – menkaverčiai. Patartina rinkti jaunus grybus, nes jie yra maistingesni. Kepurėlė vertingesnė nei kotas. Tai nėra lengvai virškinamas maisto produktas. Grybų nerekomenduojama valgyti žmonėms, sergantiems virškinimo trakto, inkstų, kepenų ligomis. Taip pat senyvo amžiaus žmonėms, nėščioms moterims, kurių skrandžiai yra jautresni, ir mažiems vaikams, kurių skrandžiai dar nepakankamai išsivystę, tad grybus sunkiai virškina. Valgomieji grybai yra vertingas, skanus ir kvapnus maisto produktas. Iš jų gaminame įvairius patiekalus, pagardiname padažus. Pagal cheminę sudėtį ir baltymų kiekį jie artimi mėsai. Grybai yra maistingi, turi B grupės, PP, C, D, U vitaminų, geležies, jodo, cinko, magnio, fosforo. Grybuose daug baltymų – džiovinti baravykai turi daugiau baltymų negu duona, kruopos, jautiena. Taip pat juose daug vandens net – 84–95 proc., mineralinių medžiagų, organinių rūgščių, todėl jie lengvai pažeidžiami pelėsių, lervų bei bakterijų. Lietuvoje auga daugiau nei 100 rūšių nuodingų grybų, iš jų 20–30 – labai pavojingų žmogaus gyvybei, dalies jų kenksmingos medžiagos nesuyra verdant. Grybo nuodingumas priklauso nuo augavietės, grybo amžiaus ir dydžio. Kuo jaunesnis grybas, tuo jis nuodingesnis. Kiekvienais metais Lietuvoje vis dar pasitaiko apsinuodijimo grybais atvejų. Neretai apsinuodijus nuodingais grybais blogai pasijuntama per vėlai, po kelių ar net keliolikos valandų, o kartais net po 2 parų ir vėliau, kai nuodai jau būna patekę į kraują, pakenkę kepenų, inkstų ir smegenų veiklai.
Nuodingiausios yra žalsvoji ir smailiakepurė musmirės. Žalsvoji musmirė (blyškioji) – nuodingiausias grybas pasaulyje. Joje yra nustatyta 16 nuodingų medžiagų. Ji miško paklotėje pasirodo rudens pradžioje. Žalsvoji musmirė auga pavieniui ir grupelėmis, dažniausiai lapuočių miškuose, tačiau aptinkama ir šiluose. Žalsvąją musmirę lengva supainioti su pilkšvažale ūmėde. Musmirės kotas esti su žiedu ir gumbiškai sustorėjusiu pamatu, apgaubtu balta ar žalsva plėvele, vadinama išnara. Suvalgius žalsvųjų musmirių sutrinka kepenų funkcija, pradeda skaudėti pilvą ir krūtinę, žmogus vemia, viduriuoja. Išgelbėti ja apsinuodijusįjį retai pavyksta. Išvirta musmirė yra skani, graži, be pašalinio kvapo, todėl valgant nieko negalima įtarti. Ne ką mažiau nuodinga yra smailiakepurė musmirė. Ji paprastai auga pavieniui, tarp samanų, sengirėse.
Itin nuodingi grybai yra nuodingasis ir rausvasis nuosėdis (auga vasarą ir rudenį lapuočių ir spygliuočių miškuose pavieniui, grupelėmis po ąžuolais, beržais, senuose eglynuose), rausvėjančioji plaušabudė (auga pavasarį parkuose, rečiau lapuočių miškuose, panaši į dirvinį valgomąjį pievagrybį; tai mirtinai nuodingas grybas, jame muskarino 20 kartų daugiau nei paprastoje musmirėje), rudeninė ir eglinė kūgiabudė (labai nuodingos, gana paplitusios Lietuvoje, auga pavieniui arba mažomis grupelėmis ant supuvusių kelmų, išvartų, stuobrių, žemėje esančių šakų; jas grybautojai neretai sumaišo su kelmučiais).
Taip pat prie nuodingų grybų priskiriamos aršioji bei nuodingoji tauriabudės (panaši į baltos spalvos pievagrybius), margoji ir gelsvoji musmirės, Paturajo plaušabudė, stambioji gijabudė.
Lapuočių ir spygliuočių miškuose auga ir daugiau nuodingų grybų, kurie panašūs į valgomuosius. Tai – paprastoji, rausvarudė, margoji, gelsvoji, kilnioji musmirė, samaninis piengrybis, baltarudis baltikas, pilkoji skydabudė, rašalinis mėšlagrybis, žalsvagelsvė plaušabudė, šiurpioji plaušabudė, pilkalakštė plaušabudė, stačioji plaušabudė, raudonžvynis nuosėdis, cinamoninis nuosėdis, raudonlakštis nuosėdis, kraujaspalvis nuosėdis, sieralakštis nuosėdis, dryžuotasis baltikas, pilkoji meškutė.
Kai kuriuose nuodinguosiuose grybuose yra ir haliucinacijas sukeliančių medžiagų (muskarino, muscimolo, muskazono ir kt.).
Nereikėtų žavėtis ir pavasariniais grybais bobausiais. Maistui tinka tik valgomasis bobausis, kitos rūšys, kaip didysis, rudenis ir plėtrusis bobausiai, nėra valgomos. Neleiskite apgaunami šių bobausių malonaus kvapo, kurį skleidžia juose esanti nuodinga medžiaga giromitrinas.
Išsiruošus grybauti reikia gerai įsidėmėti, kokie grybai yra nuodingi, pavartyti grybų atlasus ir pasidomėti, kaip jie atrodo. Žinoma, geriausias patarimas: jei nepažįsti grybo ar jis sukelia įtarimų dėl savo išvaizdos, geriau jo neimti.
Nuodingus grybus pagal apsinuodijimo simptomus galima suskirstyti į tris grupes:
a) grybai, kurie suerzina virškinimo traktą (kai kurie kartūs piengrybiai, ūmėdės). Jų suvalgius jau po 1–2 val. pakyla temperatūra, ligonis vemia, viduriuoja.
b) grybai, kurių nuodai veikia nervų sistemą (paprastoji, gelsvoji, rausvarudė musmirės). Jų suvalgius po 2–3 val. prasideda pykinimas, viduriavimas, vėmimas, išsiplečia akių vyzdžiai, atsiranda haliucinacijos.
c) grybai, kurių nuodai ardo kraujo, kepenų ar smegenų ląsteles (žalsvoji, smailaikepurė musmirės, nuodingasis nuosėdis, eglinė kūgiabudė, rausvėjančioji plaušabudė). Praėjus 8–24 ar net 48 val. ar daugiau laiko po valgio sutrinka kepenų veikla, atsiranda skausmai, traukuliai, vėmimas, viduriavimas, prarandama sąmonė, pakyla temperatūra.
Apsinuodijimo grybais pasekmės priklauso nuo to, kokių grybų valgyta ir kaip skubiai buvo suteikta pirmoji pagalba. Apsinuodijimas grybais dažniausiai nustatomas, atsižvelgiant į vyraujančius simptomus ir slaptojo laikotarpio trukmę (laiką nuo grybų valgymo, per kurį atsiranda pirmieji apsinuodijimo simptomai). Trumpas slaptasis laikotarpis – kai apsinuodijimo požymiai atsiranda anksčiau negu po 6 valandų (apsinuodijus paprastąja musmire, rašaliniu mėšlagrybiu, pilkąja skydabude ir kitais nuodingais grybais). Apsinuodijimo požymiams atsiradus vėliau kaip po 6 valandų (ilgas slaptasis periodas), galima įtarti, kad apsinuodijimas yra sunkus ir gyvybei pavojingas (apsinuodijus žalsvąja musmire, nuodinguoju nuosėdžiu, bobausiu).
Apsinuodijus grybais simptomai dažniausiai pasireiškia ūmiai ir gali būti įvairūs:
- pykinimas ir vėmimas; - smarkus vandeningas viduriavimas; - pilvo skausmai; - mieguistumas; - galvos svaigimas; - koordinacijos sutrikimas; - ašarojimas; - gausus prakaitavimas; - haliucinacijos; - pakitęs pulsas, kvėpavimas; - sąmonės praradimas; - traukuliai.
Pirmoji pagalba apsinuodijus grybais
Tikslai:
1. Palaikyti kvėpavimo takų praeinamumą, kvėpavimą ir kraujotaką.
2. Pasirūpinti, kad apsinuodijęs žmogus kuo greičiau (per 2 valandas) patektų į gydymo įstaigą.
Veiksmai:
Jei apsinuodijęs žmogus yra sąmoningas, paklauskite, kada valgė grybų. Jei grybų valgė ką tik, sąmoningam žmogui galima sukelti vėmimą. Duokite išgerti stiklinę šilto vandens ir patarkite pirštais sudirginti liežuvio šaknį, kad sukeltų vėmimą.
Jei simptomai atsirado po ilgojo slaptojo laikotarpio (daugiau kaip po 6 valandų), nedelsdami kvieskite greitąją medicinos pagalbą arba patys kuo skubiau vežkite apsinuodijusįjį į ligoninę.
Jei nukentėjusysis nesąmoningas, atverkite kvėpavimo takus ir nustatykite, ar kvėpuoja. Jei nekvėpuoja, atlikite 30 krūtinės ląstos paspaudimų ir įpūskite per burną du kartus oro. Jei žmogus kvėpuoja, paguldykite jį į stabilią šoninę padėtį, kad vemdamas neužspringtų. Skubiai kvieskite greitąją medicinos pagalbą. Visais atvejais grybais apsinuodijęs žmogus turi būti kuo greičiau vežamas į ligoninę!!! Nedvejokite!!!
Patarimai grybautojams:
• Rinkti ir vartoti maistui galima tik gerai pažįstamus grybus, kadangi valgomieji ir nuodingieji grybai kartais būna tokie panašūs, kad net ir patyrę grybautojai juos sunkiai atskiria. Grybauti reikėtų miškuose, kurie nutolę nuo kelių, plentų, geležinkelio bent 20–500 metrų. Grybai linkę kaupti sunkiuosius metalus, todėl negalima grybauti priemiesčiuose, pramoniniuose rajonuose, pakelėse, miestų parkuose.
• Maistui tinka virti jauni grybai. Maistinių medžiagų daugiausia yra grybo kepurėlėje, kotuose gerokai mažiau.
• Nereikėtų pamiršti, jog galima apsinuodyti ir valgomaisiais grybais, jei jie renkami seni, ištižę, sukirmiję ar laiku neapdorojami. Juose gali būti susikaupusių organizmui kenksmingų medžiagų.
• Pavojinga rinkti ir vartoti maistui stipriai šalnų pakąstus grybus. Tokiuose grybuose, skaidantis baltymams, susidaro nuodingosios medžiagos (amidai, aminai).
• Renkant grybus reikia gerai nuvalyti žemėtus kotus, nes žemėje gali būti pavojingų botulizmą sukeliančių bakterijų. Tokius grybus uždarius hermetiškuose induose, susidarius anaerobinėms sąlygoms (kai nėra deguonies), gali pradėti daugintis botulizmo bakterijos ir išskirti labai nuodingą egzotoksiną. Jei išpūstas stiklainio dangtelis, įtartina spalva – grybų vartoti negalima.
• Paruoštų valgymui grybų negalima palikti kitai dienai, o konservuotus reikėtų suvartoti per pusmetį. Nepirkite turguje konservuotų grybų.
• Valgant grybus negalima vartoti alkoholinių gėrimų.
• Paruoštus grybus reikia laikyti šaldytuve ar vėsiame rūsyje 0–6 °C temperatūroje.
• Geriausia grybauti anksti rytą, ypač švintant. Tuomet grybai būna kietesni, tvirtesni. Grybavimui tinka medinės ir plastikinės pintinės su tarpeliais. Būtina turėti peilį.
• Prieš einant į mišką būtina apsimauti ilgas kelnes, apsivilkti marškinius ilgomis rankovėmis, užsidėti kepurę, apsiauti batus aukštesniais aulais. Grįžus iš miško reikia apžiūrėti visą kūną, ar nėra įsisiurbusių erkių. Drabužius, su kuriais grybavote, reikėtų išpurtyti, išskalbti ir išdžiovinti.
Parengė Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro sveikatos edukologė Vida Dubinskienė
