Teatro, kino ir televizijos dailininko, scenografo Augio Kepežinsko darbų paroda atskleidžia, nuo ko kūrėjas pradėjo ir iki ko priėjo.
A. Kepežinskas yra teatro, kino ir televizijos dailininkas, scenografas. Jo kūrybos parodą, kuri atidaroma antradienį Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje, sudaro apie 60 darbų.
Ar galėtumėte daugiau papasakoti apie šią parodą?
Šioje parodoje daugiausia kūrybos iš praeito amžiaus, o šio amžiaus kūrybos nedaug. Taigi tai tarsi žvilgsnis į savo gyvenimo praėjusį amžių.
Dirbau teatre, kine, televizijoje ir darbai iš visų šių sferų sugulė į parodą. Man, o gal ir kitiems, įdomu pasižiūrėti, nuo ko pradėjau ir iki ko priėjau.
Pradėjau nuo „Tado Blindos“. Dirbau dailininko asistentu ir tai buvo mano pati pradžių pradžia. Po to sekė darbai teatre: su R. Tumino pradėjome karjerą teatre. Vėliau prasidėjo scenografijų kūrimas filmams, o 1988 metais – didelio kino darbai, kurie laikas nuo laiko tęsiasi iki dabar.
Kokia idėja vienija Jūsų parodą?
Norėjau pasižiūrėti, ką esu per tą laikotarpį nuveikęs.
Scenografo tokia prigimtis, kad turi ne visiškai pats viską daryti. Yra pjesė, yra scenarijus, yra režisierius ir turi su juo arba su jais (kine dar operatoriai prisideda) dirbti. Tai yra grupinis menas, o dalykai, kurie yra tavo, mene pasislepia.
Vėliau atsekti, kas kur yra kieno, jau sudėtingiau. Tik vienas kitas darbas gali būti, kuriame labai aišku, kad čia dailininkas
viską padarė. Tokių darbų keletas yra ir šioje parodoje.
Keletas darbų yra tokių, kurie laukė savo pjesės, bet niekas nenorėjo jos parašyti. Tai darbai, kuriuos dariau savo malonumui.
Sakote, kad ši paroda – Jūsų kūrybos apžvalga. Kuris darbas Jums yra svarbiausias?
Manau, kad visi darbai svarbūs. Ne vienodai, aišku. Vienas svarbesnis, nes jį malonu buvo dirbti, kitas svarbesnis, nes rezultatas geras.
Gal net ir neturiu darbo, kuriuo būčiau labiausiai patenkintas. Gal aš per daug reiklus, nes ypač dabar, kai pasižiūriu, galvoju, na va, galėjau geriau ir įdomiau padaryti.
Žinoma, pirmieji darbai svarbūs: išliko atminty jausmai, nuojautos, pojūčiai ir visa kita, dar nieko nežinant ir nemokant.
Kaip keitėsi Jūsų kūryba bėgant metams?
Bėgant metams kito tik procesas – tapo lengviau suvokiamos ir įveikiamos kliūtys. Aš turbūt esu toks menininkas: kai pats žiūriu, ką esu padaręs, judėjimo viena kryptimi nėra, nes visada galvojau, kad teatre, kine ir televizijoje turi daryti ne tai, ką nori, o turi atsižvelgti į pjesę, scenarijų, režisieriaus viziją.
Kai tos vizijos susiduria, kartais laimi daugiau dailininko vizija, o kartais režisieriaus. O kartais būna, kad atneši eskizą ir režisierius sako: „Aš irgi taip galvojau“.
Parodose dalyvaujate nuo 1974 metų. Kuo ši paroda bus kitokia?
Tada dalyvavau su vienu savo darbu ir buvau paskendęs tarp garsių to laiko menininkų, o dabar prisistatau visiškai vienas. Jau ką esu padaręs, tą. Ir nieko negaliu pakeisti. Gal ir norėčiau, bet tai jau būtų naujas darbas.
Esate apdovanotas įvairiuose teatro festivaliuose. Kuris apdovanojimas Jums svarbiausias?
Jie visi svarbūs kažkuriam laikui, bet pirmasis apdovanojimas visada nulemia kažką pasirinkimo kelyje. Sutapo taip, kad pirmą apdovanojimą gavau už pirmą darbą – su R. Tuminu tapome Bulgarų dramaturgijos festivalyje laureatais už J. Radičkovo spektaklį „Viduržiemis“.
Kam maloniau kurti scenografijas – teatrui ar kinui?
Malonumas priklauso nuo to, kiek patinka medžiaga (scenarijus ar pjesė). Jei perskaitai ir niekas neužkliūna, būna liūdna, tada galvoji, ką surasti, kad tave užkabintų.
A. Kepežinskas yra teatro, kino ir televizijos dailininkas, scenografas (g. 1948). Vilniaus meno institute (dabar – Vilniaus dailės akademija) įgijo scenografo specialybę.
Parodose jis dalyvauja nuo 1974 m.
A. Kepežinskas dirbo scenografu Klaipėdos, Kauno teatruose, Vilniaus akademiniame dramos teatre. Teatre debiutavo 1978-aisias Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre pastatytoje Rimo Tumino režisuotoje Jordano Radičkovo pjesėje „Viduržiemis“.
Vėliau kūrė scenografiją to paties režisieriaus spektakliui Andrejaus Kuternickio „Fėjos Dražė variacijos“ (1982), Klaipėdos dramos teatre Povilo Gaidžio spektakliams – Edmondo Rostando komedijai „Sirano de Beržerakas“ (1983), Mikola Kulišo pjesei „Amžinas maištas“ (1985).
Dirbo su televizijos režisieriumi Arvydu Ilginiu ir kitais. Kūrė scenografiją didesniems Vilniaus sporto rūmuose vykusiems renginiams.
Už spektaklių scenografiją apdovanotas įvairiuose teatrų festivaliuose: Bulgarų dramaturgijos festivalio laureatas už J. Radičkovo „Viduržiemis“ scenografiją, Lietuvos teatrų festivalio laureatas už A. Kuternickio „Fėjos Dražė variacijos“ scenografiją.
A. Kepežinskas dirba Lietuvos televizijos dailininku, kuria laidų ir filmų scenografiją, nuolat bendradarbiauja su Lietuvos kino studija. Jis sukūrė dekoracijas tokiems gerai žinomiems vaidybiniams filmams kaip Gyčio Lukšo režisuotiems „Žalčio žvilgsnis“ (1990) ir „Mėnulio Lietuva“ (1997), Algimanto Puipos režisuotiems filmams „Vilko dantų karoliai“ (1997) ir „Elzė iš Gilijos“ (1999).
A. Kepežinsko darbų paroda Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje veiks iki 2009 sausio 19 d.
Eglė Lipeikaitė
