Nemokamos sveikatos priežiūros, kurią pacientams garantuoja Konstitucija, Lietuvoje jau seniai nėra - visi žino, kad į ligoninę reikia keliauti su nemenka suma piniginėje. Tačiau kalbos apie priemokų legalizavimą dar labiau varo pacientus į neviltį.
Sąrašiukas papiktino
Kaip “Respublikai” pasakojo į redakciją paskambinusi Raminta S. (pavardė redakcijai žinoma), neseniai ji nuvežė savo senyvą mamą į vieną sostinės ligoninių atlikti planinės operacijos. Ligoninėje prieš operaciją iš gydytojo ji gavo lapelį, kuriame surašytas visas sąrašas operacijai būtinų priemonių ir medikamentų. Tame sąraše - antibiotikai, fiziologiniai skysčiai, švirkštai, lašinės, vienkartinės pirštinės ir visa kita, netgi chirurginiai siūlai. Siūlai, kurių, pasak gydytojų, nerasi nė vienoje miesto vaistinėje, išskyrus tą, kuri yra... tos pačios ligoninės pirmajame aukšte. Pradėjusi aiškintis, kodėl turėtų visa tai pirkti, jei mama socialiai drausta, visą gyvenimą dirbo ir mokėjo mokesčius valstybei, išgirdo, kad nupirkti viską - ne reikalavimas. Tai - tik prašymas pagelbėti ligoninei, nes finansinė padėtis sunki.
Moters mama puolė prašyti, kad dukra nesiginčytų ir viską nupirktų, nes “kitaip ją blogai išoperuos”. Vaistinės sąskaita - per 500 litų. Tuo tarpu, kol moteris buvo vaistinėje, mama “pasikonsultavo, kiek kam reikia duoti” su palatos kaimynėmis ir dėliojo į vokelius pinigus - seselei, gydytojui, anesteziologui, slaugei...
“Sutikau mokėti tik todėl, kad nenorėjau prieš operaciją nervinti sergančios mamos. Tačiau kodėl mokame valstybei mokesčius, o kai prireikia pagalbos, vėl turime mokėti, tik dabar jau tiesiogiai gydytojams? Tai man nesuprantama... Negi sunkmetis tik ligoninėse? Ar medikai įsivaizduoja, kad paprastiems žmonėms gyventi lengviau nei jiems?” - klausė pasipiktinusi moteris.
Valdininkai - bejėgiai
Ne paslaptis, kad ligoniai į gydymo įstaigas važiuoja su storomis piniginėmis. Kainuoja tyrimai, konsultacijos, o prieš operacijas visi žino, kad reikės ne vieną šimtą palikti vaistinėse. To neslepia nei gydytojai, nei pacientai. Gydomi žmonės linkę ir asmeniškai atsidėkoti medikams. Taigi gydymas mokesčių mokėtojams atsieina šimtus litų. Mažėjant sveikatos apsaugos biudžetui gydymo įstaigose paliekamos sumos gali tik didėti - apie tai medikai pradėjo kalbėti jau pernai, kai buvo sumažinta gydymo paslaugų vertė (vienam litui prilygintas gydymo paslaugos balas sumažintas iki 89 centų).
Gydymo įstaigų vadovai tvirtina, kad sunkmetis - išbandymas ir pacientams, ir medikams. Vadovai priversti atleisti darbuotojus, mažinti atlyginimus, taupyti vaistus, kitas priemones.
Kad gydymo įstaigos iš pacientų už vieną ar kitą paslaugą reikalauja pinigų, nusipirkti tam tikrų priemonių ir neretai net nurodo, kurioje vaistinėje jas reikia pirkti, žino ir Valstybinė ligonių kasa (VLK). Kaip “Respublikai” sakė VLK atstovas spaudai Kazys Žilėnas, įstaiga nuolat gauna tokių nusiskundimų, tačiau negali imtis jokių priemonių, nes dažniausiai jie anoniminiai.
“Kai prašoma žmonių prisistatyti, jie atsisako, nes bijo - juk nė vienas nežino, ar neteks vėl kreiptis į tą patį gydytoją, tą pačią gydymo įstaigą, - sakė K.Žilėnas. - Todėl tegalime patarti žmonėms išsiaiškinti, ar gydymo įstaiga turi teisę reikalauti už vieną ar kitą paslaugą mokesčio. Jei tokios teisės neturi - nemokėti. Tačiau suprantu, kad nuo seno įpratę mokėti gydytojams “į kišenę”, žmonės nemokėti tiesiog bijo”.
Išeitis - legalizavimas?
Gydymo įstaigų vadovai ne kartą mėgino kalbėtis apie gydymo paslaugų priemokų išplėtimą, realių ir konkrečių paslaugų įkainių nustatymą. Jų teigimu, sveikatos apsaugos sistemai reikia skaidrumo, nes dabar žmonės nežino, kodėl moka, kiek iš tikrųjų gydymo paslauga kainuoja.
Pasak Lietuvos gydytojų sąjungos prezidento Liutauro Labanausko, jeigu reikia primokėti nelegaliai, jau geriau tai daryti skaidriai ir priemokas įteisinti. Valstybė turi aiškiai pasakyti, kiek kokia paslauga kainuoja ir kiek ji išgali ją finansuoti. Taip būtų apibrėžtas savanoriško draudimo objektas ir žmonės būtų paskatinti papildomai draustis. Už gydymo paslaugas mokant draudikams, atsilaisvintų valstybės lėšų ir jas galima būtų nukreipti ten, kur labiausiai trūksta.
Pavyzdžiui, chirurginė operacija vidutiniškai kainuoja 2000 litų. Jei, tarkim, pacientui reikėtų primokėti 10 proc. šios paslaugos, jam tai kainuotų 200 litų. Dabar ne vienas operuojamas žmogus gydymo įstaigoje palieka gerokai daugiau.
Tuo tarpu pacientai skundžiasi, kad tų priemokų daug ir jie neišgali susimokėti. Pasak jų, ekonominio nuosmukio metu įvesti naujas arba didinti esamas priemokas ir ekonominę naštą krauti ant pacientų pečių būtų neteisinga ir neprotinga.
Kokiais atvejais reikia mokėti už gydymo paslaugas?
* Gydymo įstaigose, turinčiose sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis, apdraustiems privalomuoju sveikatos draudimu asmenims, gavusiems šeimos gydytojo siuntimą, daugeliu atvejų pirminės ambulatorinės, stacionarinės, reabilitacijos paslaugos, reikiami tyrimai ir konsultacijos teikiami nemokamai.
* Įteisinti mokėjimo atvejai yra tik keli. Sveikatos sistemos įstatyme numatyta, kad apdraustieji privalomuoju sveikatos draudimu, savo iniciatyva pasirenkantys brangiau kainuojančias paslaugas, medžiagas, procedūras, patys sumoka jų faktinių kainų ir bazinių kainų skirtumą. Bet jei pacientai, turintys teisę į nemokamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, savo iniciatyva pasirenka papildomas paslaugas ar procedūras, šių paslaugų ar procedūrų kainą jie apmoka patys.
* Be to, vadovaujantis sveikatos apsaugos ministro 1999 m. liepos 30 d. įsakymu dėl mokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašo ir kainų bei paskesniais šio įsakymo pakeitimais, pacientas sumoka už paslaugas, numatytas šiame sąraše.
* Iš paciento gali būti paprašyta susimokėti, jeigu jis nenori laukti eilėje tam tikro tyrimo arba procedūros, pats pageidauja skubiau gauti paslaugą.
* Taip pat pacientui gali tekti mokėti už paslaugas, kai sveikatos priežiūros įstaiga yra išnaudojusi lėšas, numatytas sutartyje su teritorine ligonių kasa, ir įstaigos administracija matomoje vietoje yra paskelbusi, kad laikinai dėl lėšų trūkumo negali teikti tam tikrų planinio gydymo paslaugų, o apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu pacientas, norėdamas skubiai gauti paslaugą, sutinka pats už ją mokėti.
Valstybinės ligonių kasos inf.
Nora RIBOKIENĖ, sveikatos apsaugos viceministrė:
Procesas, padėsiantis išvengti nelegalių mokėjimų, jau pajudėjęs. Jo esmė - realios kiekvienos paslaugos kainos nustatymas ir pasakymas, kokią dalį iš tos realios kainos gali apmokėti valstybė. Tam, kad pasakytume, kokia ta reali kaina, Lietuvoje jau diegiama tarptautinė giminingų diagnozių grupavimo sistema, paskui kurią eina ir kainodaros sistema. Kai visa tai bus įdiegta, bus nustatytas ir teisingo, ir realaus apmokėjimo principas. O ta dalis, kurios valstybė negali apmokėti, taps savanoriško papildomo sveikatos draudimo objektu arba kiekvieno paciento prievolė prisimokėti skirtumą. Įsigaliojus šiai sistemai, išnyks ne tik mokamos paslaugos, bet ir visi nelegalūs mokėjimai. Planuojame, kad visa tai įsigalios jau 2011 m.
Stasys GENDVILIS, Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos prezidentas:
Kadangi įstaigų finansinė būklė tik sunkėja, matau vienintelį kelią - nelegalius mokėjimus paversti legaliais. Turiu omeny tai, kad būtų nustatytas realus paslaugos įkainis, jis paviešintas ir pacientas žinotų, kiek už paslaugą moka valstybė, o kiek jis turi sumokėti į kasą. Tai palengvintų ir ligoninių finansinę situaciją, ir būtų tvarka.
Eglė KVEDARAITĖ, Lietuvos astmos klubų asociacijos prezidentė, Lietuvos pacientų organizacijų atstovų tarybos pirmininkės pavaduotoja:
Esant tokiai situacijai kaip dabar, nelegalių mokėjimų tikrai neišvengsime, nes medikų atlyginimai gana maži. Geriausia išeitis būtų padaryti taip, kad medikai uždirbtų pakankamai, o visokius papildomus mokėjimus griežtai uždrausti ir taikyti nuobaudą - darbo praradimą. Tada medikai brangintų savo darbą. Sveikatos politikai siūlė priemokas legalizuoti, bet, manau, tai nebūtų paprasta. Jeigu būtų nustatytos labai nedidelės sumos, kurias pajėgtų prisimokėti pacientai, jų neužtektų medikams, jeigu tai būtų medikams pakankama suma, ji būtų per didelė pacientui ir nukentėtų gydymo kokybė. Tad, manau, tų neoficialių mokėjimų greitai atsikratyti nepavyks.
Aida VALINSKIENĖ
