- Naujoji postsovietinė karta reikalauja ir naujo požiūrio į moksleivius bei mokymą. Mes, pedagogai, privalome prisitaikyti. Mokytojas turi tikėti, kad vaikas yra gamtos dalelė, ir padėti jam toliau tobulėti. Humanistinėje pedagogikoje esminė priemonė tikslui pasiekti yra bendravimas, kuris teikia vaikams kasdienį džiaugsmą, stiprina asmenybę, dovanoja pasirinkimo laisvę, įžiebia bendradarbiavimą. Ugdyti vaikus nežeminant, gerbiant, vertinant, tikint, nešaukiant, o suprantant ir padedant.
- Kokie būtų jūsų pagrindiniai patarimai Šiaulių mokytojams?
- Tai trys pagrindinės tiesos ugdantiems vaikus: pirmoji – tikėti beribėmis bet kokio vaiko galimybėmis, antroji – tikėti, kad buvimas mokytoju yra Dievo dovana, nes visi iš prigimties esame mokytojai, trečioji – tikėti humanistinės pedagogikos galia.
- Kokia būtų priešingybė humanistinei pedagogikai?
- Atgyvenusi, kenkianti ir visiškai neveiksminga autoritarinė pedagogika, kuri, nepaisydama vaiko prigimtinės visumos, bruka jam ekologiškai nešvarų, užterštą procesą, kupiną tokių „atliekų“ kaip susierzinimas, nepasitenkinimas, stresas, orumo pažeminimas, riksmai, bausmės.
- Ne paslaptis, kad mokytojams tenka dirbti su probleminiais vaikais, todėl neretai atrodo, kad tik autoritarinė pedagogika tegali būti pagalbininkė.
- Labai klysta tie, kurie taip mano. Vakaruose dabar nuolat kalbama apie naujosios kartos vaikus, vadinamuosius „indigo“. Tai vaikai, turintys ypatingą talentą, kuriems reikalingas ypatingas dėmesys tam talentui atrasti, suprasti ir ugdyti. Tokius vaikus pakreipus neteisinga linkme, gali būti labai skaudžios pasekmės, kartais jie net papildo kriminalinio pasaulio gretas. Taip nutinka tik todėl, kad laiku neatrastas vaiko prigimtinis talentas. Problematiniai vaikai atsiranda tada, kai mes nenorime, negalime arba neturime laiko jų suprasti. Vis dėlto probleminiai šiuo atveju yra mokytojai.
- Gal galite pateikti pavyzdžių, kaip veiksminga humanistinė pedagogika veikia?
- Vienas įdomesnių pavyzdžių - 200-oji Maskvos mokykla, kur buvo siunčiami, švelniai tariant, „nepatogūs“, t. y. probleminiai vaikai. Mokykla buvo vadinama išlyginamoji mokykla, kurioje pasimokius galima buvo eiti į bet kurią kitą, normalią mokyklą. Vaikų būta visokių, neva su specialiaisiais poreikiais, nemotyvuotų, hiperaktyvių, nestropių arba našlaičių iš vaikų namų. Mokytojams mokėdavo 15 proc. priedus. Iš pradžių patys išsigandome. Mokykloje net pradinių klasių nebuvo. Kai pradėjome ten dirbti, visi mokytojai, pasisakę prieš humanistinę pedagogiką, paliko mokyklą. Teko suburti naują kolektyvą, kuris trejus metus kantriai dirbo su vaikais ne prievarta, o širdimi. Po trejų metų atestacinė komisija pripažino, jog ši mokykla niekuo nesiskiria nuo kitų. Tiesa, pati komisija niekaip nesuprato, kaip mums tai pavyko, tačiau davė leidimą nuimti iškabą „išlyginamoji mokykla“. Surengėme šios lentos laidotuves, rugsėjį surinkome pilnas pradines klases.
- Sakote, kad problemiškų vaikų nėra, yra tik prasti mokytojai. Kodėl?
- Mokytojams sunku pamilti vaikus. Dabar turbūt visi mokytojai mane pultų, jog jie myli moksleivius, tačiau jiems sunku mylėti vaikus nuoširdžiai, iš pat širdies gelmių. Jie tik garsiai deklaruoja, kad myli vaikus, o „myli“ jie juos rėkdami, rašydami dvejetus, pastabas, kviesdami tėvus.
- Bet juk būna, kad pažangiausi mokiniai mokyklose virsta demonais. Ar čia irgi įžvelgiate mokytojų kaltę?
- Žinoma. Juk autoritarinėje sistemoje vaikams labai sunku, nes slopinama jų prigimtis. Jiems reikalinga laisvė. Vaikas nori pasijusti suaugęs, mokytojas neleidžia - kyla problema. Tokie nesusipratimai vaikus ir padaro probleminius, jie pradeda maištauti, kai kurie linksta į savižudybę, kiti daro nusikaltimus. Rusijoje tokie vaikai dažnai tampa elgetomis. Vaikai negimsta nusikaltėliais ar elgetomis, tokie jie yra padaromi. Pedagogai klysta susikoncentruodami į dailią rašyseną, gebėjimą greitai skaičiuoti ar raiškiai skaityti. Taip vaikai išslysta iš jų įtakos. Jei šiek tiek daugiau dėmesio atkreiptų į moksleivio asmenybę, jis taptų draugu. Reformas daro ne ministerijos, o mokytojai. Jie gali būti ir gerų reformų, ir destrukcijos kūrėjai, o kiekvienoje mokykloje yra ir vienokių, ir kitokių mokytojų.
- Kaip numatyti, kad tos laisvės vaikui nebūtų per daug?
- Mokiniui nereikia duoti visiškos savivalės, o privaloma suteikti pedagogizuotą laisvę. Leiskite mokiniui sukurti eilėraštį, jei jis nenori mokytis iš vadovėlio, leiskite sukurti matematinę užduotį, jei jis nenori spręsti tos, kuri yra knygoje. Mokiniui tai neabejotinai patiks.
- Šiauliuose vedėte pamoką ketvirtokams. Kokia ji buvo?
- Vedžiau matematikos pamoką. Atsirado labai geras ryšys, buvo sunku išsiskirti. Net kalbos barjeras mums netrukdė. Pasiūliau, užuot buvus mokiniais, pasijusti iškiliais matematikos ekspertais. Garsiai visiems liepiau pakartoti: „Myliu matematiką, myliu sunkius matematikos uždavinius, o jie myli mane.“ Uždavinius pateikiau išradingai ir kai sakiau - gal pakaks, - jie klykė - ne, norime dar. O kai palengvinau užduotis, pareikalavo sunkesnių. Pamokai baigiantis vienas vaikas ilgai spaudė man ranką, kol pagaliau ištarė, kad labai malonu buvo susipažinti, taigi artimą ryšį su ketvirtokėliais atradau vos per 45 minutes, o tai turėtų sugebėti kiekvienas save vadinantis geru pedagogu.
