„Toks pasiruošimas man neįprastas. Per 16-os metų profesionalo karjerą visada gyvendavome arba bazėse, arba kur nors stovyklose. Dabar tarp treniruočių turime galimybę pabūti su šeimomis. Kitas dalykas – visas pasiruošimas ant sintetinės aikštės. Prie to aš nepratęs“, – pokalbį su oficialia klubo svetaine pradėjo D. Bilialetdinovas.
– Diniarai, Lietuvoje futbolo visuomenė svarstė, ar grįšite. O kaip jūs pats? Dvejojote?
– Visaip galėjo atsitikti. Kitas dalykas – žiemos perėjimų langas atsidarė neseniai, todėl ir dabar nėra garantijų, kad liksiu. Pasakysiu atvirai, pasiūlymų yra, tačiau didžiausias barjeras – mano rusiškas pasas. Aš visur legionierius. Pažiūrėsime, kuo viskas baigsis. Nemanau, kad verta spėlioti.
Kita vertus, aš ir čia laimingas – rungtyniauti su „Trakų“ vaikinais man vienas malonumas. Kolektyvas puikus. Žaisdamas futbolą, turi jausti malonumą – tai svarbiausia.
– Net kai tai paruošiamasis laikotarpis ir kūnas apkraunamas dideliais krūviais?
– Taip. Poilsiavome 45 dienas. Tai – gana didelis laiko tarpas, kad pasiilgtum futbolo. Tada mėgaujiesi ir paruošiamuoju laikotarpiu. Šiemet man tai 16-asis kartas, kai ruošiuosi sezonui, tai nematau jokių problemų.
– Kaip prabėgo atostogos? Pavyko pamiršti futbolą?
– Pirmąsias dvi savaites po sezono absoliučiai nieko nedariau. Vėliau po truputį pažaisdavau futbolą, o grįžęs iš Tailando į Maskvą – reguliariai ėjau į sporto salę ir ruošiausi.
– Taip suprantu, kad todėl pirmosios dienos nėra labai sunkios.
– Kaip čia pasakius. Treniravausi sporto salėje, o dabar dirbame su kamuoliu. Tai skirtingi dalykai. Treniruodamasis sporto salėje, pratini širdį prie krūvių ir, aišku, tvirtini raumenis. Žaidžiant, dirba visai kiti raumenys ir pan. Taip kad nėra taip, jog būtų lengva. Kita vertus, jei nedirbtum per atostogas, dabar būtų tris kartus sunkiau (šypsosi).
– O kaip dėl treniruočių krūvių? Labai didelis skirtumas, lyginant su tuo, ką tekdavo praeiti Rusijoje ar Anglijoje?
– Nėra taip paprasta atsakyti, nes tai priklauso ne nuo šalies, o nuo trenerio. Yra buvę taip, kad išvažiuodavome į stovyklas dviem savaitėms, kurios visiškai įvadinės – krūvis minimalus, visiems lengva. Yra buvę, kad nuo pirmųjų treniruočių bėgdavome, pavyzdžiui, po devynis kilometrus.
Tačiau, kaip minėjau, didžiausias skirtumas tas, kad bazėje arba stovykloje būdavo taip, kad į treniruotę tau nereikia niekur važiuoti, nes viskas vietoje. Baigėsi treniruotė – nusiprausei, pavalgei, iki antrosios treniruotės gali pamiegoti. Čia kitaip.
Grįžtant prie krūvių, Anglijoje jų nebūdavo. Sportinę formą įgaudavome išvažiuodavę į turnyrus ir ten žaisdami kontrolines rungtynes. Pats periodas trukdavo 45 dienas, tad jei nežaisdavome rungtynių, rytinė treniruotė būdavo skirta fiziniam sustiprėjimui, vakarinė – žaidybiniam. Su kamuoliu dirbdavome nuo pat pirmųjų dienų.
– Pirmosios kontrolinės „Trakų“ rungtynės po trijų dienų. Kiek komanda bus joms pasiruošusi?
– Turbūt, nė kiek. Tokios rungtynės svarbiausios tam, kad organizmas prisimintų, ką reiškia bėgioti didelėje aikštėje, ką reiškia jausti komandos draugus ir panašiai.
