Londone gimęs Benjaminas, būdamas 19-os metų, išvyko į Paryžių. Ten glaudėsi perpildytuose kambariuose, muzikos instrumentus paslėpęs po lovą, o duoną pelnėsi grodamas gatvėse. Iš šių patirčių gimė debiutinis, labai asmeniškas albumas „At Least For Now“. Šis įrašas buvo įvertintas prestižiniu „Mercury“ apdovanojimu ir Benjaminą per naktį pavertė žvaigžde. Sunku nebūti prisiekusiu jo gerbėju. Neįtikėtina istorija nenustelbė jo talentų ir kūrybos. Jis tikresnis už daugelį tų, kuriuos linksniuoja didžioji žiniasklaida ir radijo stotys.
Antrajam albumui „I Tell A Fly“ geografija ne mažiau svarbi – Benjaminas jį dėliojo klajojant po valstijas. Albumo autorius pasakoja, kad labiausiai jį įkvėpė viena biurokratinė keistenybė ir žodžiai ant kelionės vizos. Keista frazė „alien of extraordinary ability“ (liet. ypatingų gebėjimų svetimšalis arba ateivis) privertė susimąstyti apie susvetimėjusią visuomenę, susiskirsčiusią rasėmis, klasėmis ir tautomis. „Mes visi – ateiviai, – konstatuoja kompozitorius, – Gyvenau Amerikoje kaip svetimas. Jaučiausi lyg musė, bandanti susigaudyti, kas vyksta aplink.“ Ne veltui vienoje dainoje, kurios vaizdo klipas pasirodė tik šiandien, vilties dainius sako esąs iš Jupiterio.
Planavęs valstijose praleisti vos porą savaičių, Benjaminas liko ten beveik pusantrų metų. Kaip tik tuo metu stiprėjo įvairios politinės įtampos. „Pabėgėlių krizė, Hillary Clinton laiškų skandalas, Donaldas Trumpas ir „Brexit“. Nenorėjau, kad albumas būtų tik apie mane, man buvo svarbu papasakoti apie tai, kas vyksta pasaulyje. To siekė ir mano favoritai“, – paaiškina kūrėjas.
Kartą vietos melomanų širdis jau „sudraskęs“ B. Clementine‘as debiutavo kaip labai intymių, širdį draskančių baladžių kūrėjas. O antrasis albumas – tai savotiškas svetimumo, kitoniškumo tyrimas, kuris pirmiausia buvo sumanytas kaip pjesė apie dvi įsimylėjusias klajokles muses.
„Nerimastingas chaotiškų laikų dokumentas, atspindintis beprotišką pasaulio sumaištį ir net įžvelgiantis joje grožį“, - taip apie albumą „I Tell A Fly“ rašė britų tinklaraštis „Gigwise“. B. Clementine‘as sujungė skirtingus elementus – roką, džiazą, operetę, futuristinę elektroniką, klasikinį fortepijoną, klavesiną ir iš jų sukūrė nuostabų albumą. Žurnalas „Uncut“ šią viziją pavadino „neįtikėtinai užtikrinta ir poetiškai unikalia“. „Jo virpantis, aistringas tenoras skamba lyg iš kitos planetos, bet labiausiai šį artistą išskiria susirūpinimas šiuo pasauliu“, – yra pasakęs Davidas Byrne‘as, legendinės grupės „Talking Heads“ lyderis. 2015 m. laimėtą „Mercury“ apdovanojimą B. Clementine‘as dedikavo žuvusiesiems per teroristinius išpuolius Paryžiuje. Tiesa, patį apdovanojimą basakojis britų poetas neaiškiomis aplinkybėmis sulaužė. O šių metų pradžioje įrašė dainą su grupe „Gorillaz“ – joje įsivaizdavo ateitį su Donaldu Trumpu.
Naujojo albumo dainą „By The Ports Of Europe“ tinklalapis „Noisey“ pavadino „miuziklo apie „Brexit“ kulminacija“. Dainoje „God Save The Jungle“ grupės „Guns‘n‘Roses“ hito žodžiai atsiduria netikėtame pabėgėlių stovyklos kontekste. Finaliniame kūrinyje „Ave Dreamer“ B. Clementine‘as dainuoja: „Barbarai artinasi / Ar svajotojai neišsigąs?“
Taigi, politinių poteksčių jo kūryboje tikrai nemažai. Jis stengiasi klausytojui palikti laisvę viską suprasti savaip. Benjaminui svarbu ieškoti naujų savo muzikos ir charakterio kampų. Anksčiau koncertuose jis visada sėdėdavo prie fortepijono, tačiau pajuto, kad tai nepilnai atskleidžia jį kaip menininką.
Šiandien jis jaučiasi laisviau, daugiau juda scenoje. Šiame koncertų ture jis demonstruoja meistrišką publikos valdymo meną. „Norėjau, kad antrasis albumas būtų išraiškingesnis, kad jame būtų daugiau... nesakyčiau „laisvės“, nes laisvė – tai tik žodis. Bet naujosios dainos muzikalesnės, daug laiko praleidau jas rašydamas.“
Scenoje B. Clementine‘as dabar pasirodo su dviem muzikantais ir pora dešimčių manekenų: „Kartais atrodo, kad mes visi esame tokie manekenai. Neturime jausmų, nesirūpiname kitais, esame nebepanašūs į žmones, kurie myli vienas kitą“, – liūdnai svarsto britų menininkas.
Benjaminas sako, kad kurdamas naująjį albumą jautėsi lyg vaikas, pradėjęs suvokti jį supančio pasaulio sudėtingumą. „Mokaisi. Tampi mažiau abejingas, mažiau naivus. Bandai suvokti, kodėl žmonės elgiasi vienaip ar kitaip. Nevadinčiau albumo piktu protestu. Aš ne politikas. Aš tik šioks toks menininkas“, – kuklinasi kūrėjas.
