Lapkričio 4 d. Vilniuje pasirodys viena garsiausių Suomijos sunkiosios muzikos grupių „Amorphis“. Neseniai išleidę naują albumą „The Beginning of Times“, charizmatiškieji šiauriečiai leidžiasi į turą po Europą, vėliau – po Aziją bei JAV. Vien lapkritį „Amorphis“ aplankys keturiolika šalių, o tarp jų ir Lietuvą, kur pristatys savo įvairiapusę – melodingą, ekspresyvią, folklorišką, eksperimentinę, metalinę, atmosferišką ir užvedančią – kūrybą.
Kaip byloja pats grupės pavadinimas („amorphous“ – beformis), „Amorphis“ kuriama muzika neapsiriboja kuriuo nors konkrečiu stiliumi, todėl jį sunku apibrėžti ar priskirti vienam žanrui. Visgi, pasak pačių muzikantų, „Amorphis“ pasižymi unikaliu garsu, kurį iškart galima atpažinti ir išskirti iš kitų grupių. Galbūt todėl jau daugiau nei dvidešimt metų gyvuojantis kolektyvas yra pasiekęs neblėstantį pasaulinį pripažinimą.
Visą muzikinį „Amorphis“ egzistavimą būtų galima suskirstyti į du periodus – ankstyvąjį (death metalo) ir dabartinį (moderniojo roko/melodingojo metalo). Kaip ir tuomet, taip ir dabar suomiai išliko atviri eksperimentams ir nebijo keisti muzikos stiliaus. Tai nėra bandymas patikti didesnei auditorijos daliai ar madų vaikymasis. Dar grupės gyvavimo pradžioje gitaristas Esa yra pasakęs, kad „Amorphis“ keis stilių tik pajutę, kad jį pakeitę sukurs ką nors naujo.
Tai, jog „Amorphis“ paliks žymę sunkiosios muzikos istorijoje, buvo akivaizdu dar 1993 m., kai dienos šviesą išvydo debiutinis grupės albumas „The Karelian Isthmus“. Jau tuomet „Amorphis“ išsiskyrė sunkiomis, doom'iškomis gitarų partijomis, nesudėtingomis iš folk muzikos atkeliavusiomis melodijomis bei atmosferiškais klavišų pasažais. Vėlesniuose, jau klasika tapusiuose „Amorphis“ darbuose, atsispindi laipsniškas atitrūkimas nuo death metalo, progresyvėjimas bei didėjanti folk'o įtaka. Šios tendencijos pradžia buvo „Tales trom the Thousand Lakes“, kai grupės kūriniuose atsirado „švarus“ vokalas.
Esminis lūžis grupės biografijoje įvyko po „Am Universum“ išleidimo, kai vokalistą Pasi Koskinen pakeitė Tomi Joutsen, vokalo partiją atliekantis ir grupėje „Sinisthra“. Grupės nariai susilaukė daugiau nei šimto pretendentų į Pasi vietą, kol galiausiai atrinko unikalaus balso savininką Tomi, didelį „Amorphis“ faną nuo pat grupės įsikūrimo laikų. Įspūdingos išvaizdos, artistiškas, minias žiūrovų į koncertus sutraukiantis naujasis lyderis tapo dar vienu „Amorphis“ sėkmės garantu.
Su charizmatiškojo Tomi atėjimu, galima sakyti, prasidėjo nauja „Amorphis“ epocha: kaip iš gausybės rago pasipylė palankūs kritikų įvertinimai, išaugo grupės gerbėjų skaičius. Albumai „Eclipse“ bei „Silent Waters“ buvo įvertinti auksinės plokštelės statusu Suomijoje, o legendinis grupės darbas „Skyforger“ ne tik dvi savaites išsilaikė pirmojoje vietoje Suomijos chart'uose, buvo auksinis savo šalyje, bet ir susilaukė Emma (suomiškasis Grammy) apdovanojimo.
Naujausiame „Amorphis“ darbe „The Beginning of Times“ atsispindi visas nuo 1990-ųjų grupės nueitas kelias. Albume dera progresyvumas, eksperimentavimas, melodingumas, atmosferiškumas, death metalo elementai, kontrastuoja riaumojantis ir dainuojantis Tomi vokalas.
Atskiro aptarimo reikalauja ne tik „Amorphis“ muzikos originalumas, bet ir dainų tematika, mat muzikine įvairove pasižymintis kolektyvas turi gana vientisą idėjinę koncepciją. Pagrindinis grupės dainų tekstų šaltinis – neišsenkantys suomių tautosakos lobynai. Ypač daug motyvų „Amorphis“ perėmė iš suomių nacionalinio epo „Kalevala“, koncentruodamiesi ties dramatiškais pagrindinių veikėjų portretais. Kita vertus, „Amorphis“ nėra vien nostalgiški praeities apdainuotojai: savaip interpretuodami mitologinę medžiagą muzikantai priartina ją prie šių dienų konteksto. Taigi „Amorphis“ kelia susidomėjimą ne tik kaip viena sėkmingiausių Suomijos grupių, bet ir kaip originalūs Suomijos kultūros reprezentatoriai.
