Pasak LDM direktoriaus R.Budrio, „Valstybinio Ermitažo paroda Vilniuje yra Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos ir Rusijos Federacijos kultūros ministerijos 2012–2014 metų kultūrinio bendradarbiavimo programos projektas. Šioje muziejų metų programos tarptautinėje parodoje lankytojams pristatoma unikali 100 graviūrų kolekcija iš Valstybinio Ermitažo imperatoriškojo rinkinio.
Lietuvos žiūrovai pirmą kartą pamatys pasaulinio garso dailininkų Rembranto, Harmenso van Reino, Antonijaus Van Deiko, Žako Kalo kūrinius, Albrechto Diurerio, Mikeladželo Buonaročio ir daugelio kitų žymiausių XVI-XVIII a. Europos genialiųjų dailininkų portretus, sukurtus dar jiems gyviems esant, kurie leis pajusti aukščiausio meistriškumo graviūrose įkūnytą senosios Europos didžiųjų kūrėjų asmenybių patrauklumą, jų savitumą ir kūrybinėmis galiomis paženklintų menininkų išskirtinumą.“
Paroda „Dailininkų portretai XVI–XVIII amžių graviūrose“ Ermitaže buvo parodyta 2009 m. ir turėjo didelį pasisekimą. Pasak parodos kuratorės Nijolės Masiulionytės, „portretas yra įdomus ir kaip konkretaus asmens atvaizdas, neginčytinas asmenybės buvimo liudijimas, ir kaip savotiška sintezė, jungianti dokumentiką ir meno kūrinį. Kai portrete vaizduojamas dailininkas, kurio vardas yra išlikęs ne vienos kartos atmintyje, susidomėjimas jo asmenybe dar padidėja. Kuo sparčiau gyvoji atmintis traukiasi į praeitį, tuo labiau vertinamas kūrėjo atvaizdas. Manoma, kad talentas jau pats savaime lemia asmenybės išskirtinumą, taigi visuomet įdomu, kokią išvaizdą tokiam asmeniui suteikė gamta.
Parodoje aprėpiamas ilgas – XVI–XVIII a. laikotarpis yra itin reikšmingas Europos kultūrai, kartu jis svarbus ir portreto žanro vystymuisi. Grafinis portretas atspindėjo ir bendrus meno raidos dėsningumus, ir visų krypčių stilistiką.“
Žiūrovams parodoje pristatoma ištisa portretų galerija, kurioje – ir plačiai žinomi menininkai, ir tie, kurių šlovė, laikui bėgant, prigeso. Tai – Jeronimas Kokas, tapytojas, graveris, leidėjas, vienas pirmųjų įvertinęs graviūrą kaip lygiavertį žanrą kitiems menams, Kornelis Kortas, kurio virtuoziškumą įvertino Ticianas, Piteris Breigelis vyresnysis, kurio darbų stilistinis ir vaizdinis savitumas toks ryškus, jog jis pelnytai vadinamas Nyderlandų meno simboliu. Albrechtas Diureris, Lukas van Leidenas, Hendrikas Golcijus – piešėjai, tapytojai, grafikos genijai, kurie Europos meno istorijoje pelnytai užima svarbią vietą.
Didieji Piteris Paulius Rubensas ir Rembrantas, taip pat Mikelandželas – tapytojas, skulptorius, architektas, inžinierius, poetas, vienas iš pačių žymiausių dailininkų, jo amžininkas ir nesutaikomas konkurentas Bačas Bandinelis. Hansas fon Achenas ir Bartolomėjus Sprangeris – Rudolfo II dvaro dailininkai, ryškiausi meninio stiliaus, pavadinto šio imperatoriaus vardu, atstovai, Antonis van Deikas, sukūręs modelio reprezentacinio vaizdavimo pavyzdį, ir kiti.
„Visi jie – ryškios, savo kūrybai prilygstančios asmenybės, tik jų gyvenimai, veikiami įvairių aplinkybių, klostėsi skirtingai,“ – pasakoja N. Masiulionytė – „būta turtuolių ir gyvenusių skurdžiai, verslių ir neturinčių tos dovanos, nuolat supamų gerbėjų ir niūrių atsiskyrėlių. Vieni siekė šlovės ir gyvenimo patogumų, kitiems tie dalykai rūpėjo mažiau. Be grynuolių, savamokslių, stebinusių savo šedevrais, sėkmės siekė kruopštūs darbininkai, ištikimi giežtoms taisyklėms, bet taip pat palikę pėdsaką grafikos istorijoje.
Tenka tik apgailestauti, kad žinių apie jų kasdienį gyvenimą liko palyginti mažai, o už tai, ką žinome, esame dėkingi meno istorikams, biografams – Džordžui Vazariui, Karelui van Manderiui, Filipui Balnučiui, – užfiksavusiems privataus menininkų gyvenimo detales, charakterių savybes. Visa tai mums padeda geriau suprasti laike nutolusias asmenybes.“
Muziejų metų programos parodoje žiūrovams suteikiama puiki galimybė ne tik pamatyti praeitų amžių dailininkų portretus, bet ir įvertinti subtilų, labai kruopštų ir, galima sakyti, jau išnykusį tokio pavidalo graviūros meną.
