Į kelionę su pigiais automobiliais išvykęs Remigijus: „Siekėme patirti kuo daugiau nuotykių“

Kiekviena kelionė prasideda nuo minties ar diskusijos su bičiuliais. Kada pradėjote rutulioti šios kelionės idėją?
Remigijus: Mintis apie kažką tokio buvo mano galvoje dar nuo vaikystės, kai grįžus namo po mokyklos išsižiojęs žiūrėdavau „Top Gear“. Ypač specialias laidas, kuriose buvo rodoma kaip jie keliauja svetimose šalyse su tam tikrais automobiliais. Tai buvo mano svajonė, bet visada ją slėpiau savyje galvodamas, kad neatsiras norinčių draugų įgyvendinti kažką panašaus. Bet nutiko taip, kad per 2019 metų Jonines plaukėme su kitu kelionių dalyviu, Mindaugu, vienoje baidarėje ir dalinomės vaikystės mintimis, svajonėmis, idėjomis. Nedrąsiai užsiminiau apie šią idėją, keliauti su pigiais automobiliais po Lietuvą ir ką Jūs galvojate? Net pats nesuvokiau kaip greitai viskas pradėjo rutuliotis pirmosios kelionės link.
Iš kur kilo toks jūsų kelionės pavadinimas, ką jis reiškia?
Remigijus: Tokiai savo kelionei norėjome susigalvoti kažką įdomesnio. Savame draugų rate teikėme vienokius ar kitokius pasiūlymus. Geriausia ką pavyko sugalvoti ir patapo mūsų kelionės pavadinimu „tRIP aROUND“. Šis pavadinimas atsižvelgiant į didžiąsias ir mažąsias raides išsišifruoja taip: tRIP aROUND – žiedinė kelionė aplink X ; RIP ROUND – paskutinis raundas ; ta – techninės apžiūros pabaiga.

Ar nuo pat pradžių svarstėte keliauti su automobiliais, kurių vertė neviršija 323 eurų?
Remigijus: Pirmosios mūsų kelionės, kurios metu keliavome aplink Lietuvą, nusistatyta maksimali suma automobilio pirkimui buvo 250 €. Dar 50 € galėjome skirti automobilio remontui. Šių metų kelionei aplink Latviją ir Estiją, siekėme sugalvoti kokią nors įdomesnę kainą, kad eitų lengviau nusiderėti pirkimo metu. Po įvairių variantų siūlymų, nubalsavome, kad skirsime automobilių pirkimams maksimaliai 323,85€. Remontui galėjome išleisti kas lieka iki 400€ (t.y. 400 € - mašinos kaina).
Ar automobiliams skirto biudžeto suma turi kažkokių asociacijų su „Mazda 323“?
Remigijus: Taip, ši biudžeto suma būtent pasirinkta mūsų 2019 metų kelionės, seniausios „dalyvės“ 1985 metų „Mazda 323“ garbei.  Centai būtent ir reiškia „Mazdos“ pagaminimo metus.

Pirmąjį kartą išsileidote į kelionę po Lietuvą. Kokio ilgio buvo pirmasis maršrutas ir pagal kokius kriterijus jį sudarinėjote?
Remigijus: Kelionės maršruto nesudarinėjome. Buvome susiplanavę tik pirmosios dienos nakvynės vietą. Toliau turėjome tik du pagrindinius kriterijus: važiuoti kuo arčiau Lietuvos sienos, nesvarbu ar tai būtų asfaltuotas kelias, ar žvyrkelis, ar miško takelis. Buvome gavę motociklininkų renginio „APL“ maršrutą , tad bandėme, ten kur įmanoma, pravažiuoti būtent šiuo maršrutu. Taip pat norėjome aplankyti kuo daugiau įdomių lankytinų vietų, kurie pasitaikė netoli mūsų maršruto. Stengėmės ne tik važiuoti ir sukti kilometrus, bet taip pat prasmingai domėtis Lietuvoje turimais objektais. Juk nežinia kada dar pavyks aplankyti tokią Lietuvos vietą kaip Dieveniškės. Galiausiai, įveikus kelionę paaiškėjo ir nuvažiuotas atstumas – 2100 kilometrų. Tuo tarpu antrosios kelionės metu įveikėme net 3008 kilometrus.

Ar visi automobiliai dalyvavę pirmoje kelionėje pasiekė galutinį tikslą?
Remigijus: Pirmoje kelionėje dalyvavo tik keturi ekipažai ir visi grįžome atgal, bet su techniniais nesklandumais tikrai susidūrėme. Du automobiliai turėjo gana stipriai pakovoti dėl išlikimo kelionėje, bet galop pasiekė mylimą Kauną.

Pigūs ir negailestingai laužomi automobiliai turėjo kelti bėdų, ar ne?
Remigijus: Nėra ko norėti, kad tokio pigumo automobiliai lengvai atsilaikytų tokio intensyvaus važiavimo bekele. Visgi, nesirūpinome jų technine būkle prieš kelione. Kai kuriuos automobilius nusipirkome likus vos savaitei iki pirmosios kelionės pradžios. Pradėti kelionę su lūžusiomis spyruoklėmis, mirusiais stabdžiais, bei plikomis padangomis mums atrodė normalu. Kelionės metu pasiskirstėme į dvi barikadų puses – lūžtantieji ir nelūžtantieji.
Pavyzdžiui, „Volvo 460“ ekipažui viduryje kelionės pavarų dėžė pradėjo groti paskutinę simfoniją. Bandant papildyti pavarų dėžės alyvą pastebėjome, kad viskas bėga kiaurai. Teko imtis tuo ką tik sumąstėme. Kaitinome ant primuso tirštą „Solidol“ tepalą ir jam suskystėjus pylėme jį į pavarų dėžę. Net patiems buvo nuostaba, kad garsai dingo ir visi bėgiai pradėjo vėl mėtytis.

Vargšė 1985 metų „Mazda 323“ kelionės pradžioje net nepajudėjo iš Kauno, nutrūko generatoriaus dirželis, o jį pakeitus nauju, jis vėl pabiro gabalais. Trečiasis dirželis atlaikė iki galo. Bet tai buvo mažiausia „Mazdos“ bėda, nes antrąją dieną po intensyvaus važiavimo išlūžo galinis stakanas. Taip dar važiavo kelias dienas, kol pradėjo atsiskirti visas kėbulas. Gerieji Biržų mechanikai šiek tiek aplopė žaizdą ir galėjome tęsti kelionę.
Tuo tarpu „Peugeot“ lavonui keletą kartų kvailiojo pavarų dėžė ir žinoma – atsijungė duslintuvas. Na, o kankinamam ir negailimam „Ford Mondeo“, išskyrus pradurtą padangą, taip nieko ir nenutiko. Būtent dėl to viduryje kelionės buvo pasirinkta jam pakeisti kuro rūšį. Kelionę automobilis tęsė važiuojant ant maistinio aliejaus...

Po sėkmingos pirmosios kelionės, šiemet leidotės į gerokai ilgesnį nuotykį. Ar maršrutą sudarinėjote pagal tokius pačius kriterijus?
Remigijus: Realiai, tai taip, kriterijai buvo tokie patys: palaikyti maršrutą kuo arčiau jūros/sienos, pamatyti viską ką įmanomą nenukrypstant per daug toli į šoną ir žinoma patirti kuo daugiau nuotykių.  Šios kelionės paprastumas tuo mus ir pakerėjo, nes nereikia dėliotis maršrutų, lėkti pagal planą ir bijoti strigti kažkurioje vietoje. Nakvynės ieškotis pradėdavome jau pradedant temti ir, galima sakyti, visus kartus pavyko puikiai įsikurti nakčiai, net ir miško keliuko viduryje.
Kiek ekipažų dalyvavo jūsų antrojoje kelionėje?
Remigijus: Kadangi pirmoji kelionė buvo ypač smagi mums patiems bei susilaukėme didžiulio palaikymo savo „Instagram“ paskyroje tiek iš draugų, tiek ir iš svetimų, tai į antrąją kelionę panorusių dalyvauti atsirado kur kas gausiau. Iškart, dar tik mąstant apie šių metų kelionę, nusistatėme maksimalų ekipažų skaičių – dešimt. Būtent tiek ekipažų ir pajudėjo nuotykių link. Teko tikrai ne vienam draugui su liūdesiu atsakyti „Nepyk, jau visos vietos užimtos, bet gali jungtis į ekipažus“. Ribojome automobilių skaičių dėl paprastų priežasčių. Norėjome palaikyti idėją, kad tai draugų kelionė ir visiems turi būti vienodai linksma. Akivaizdu, jog kuo daugiau ekipažų, tuo sunkiau planuotis dienos maršrutą, bei prisideda begalė organizacinių reikalų. Taip pat nuo didesnio ekipažų skaičiaus priklauso ir dažnesnis stojimų skaičius, taisant automobilius.  Kaip šnekėjome po kelionės, 10 ekipažų buvo aukso viduriukas. Taip pat, įdomus faktas – net neplanavus visi automobiliai buvo skirtingų markių.

Su kokiais sunkumais susidūrė automobiliai šį kartą?
Remigijus: Kadangi 2020 metų kelionėje dalyvavo net 10 automobilių tai ir gedimų buvo žymiai daugiau. Kad ir kaip liūdna, ne visi automobiliai pasiekė kelionės finišą. Vieną teko palikti gūdžioje Latvijoje jau trečiąją dieną, o kitas automobilis grįžo į Lietuvą ant traliuko. Sunkumų patyrė daugiau ar mažiau visi automobiliai. Dujomis važiuojantys automobiliai, kaip susitarę, turėjo problemų su dujų sistemomis, bet tai maža bėda, kai turi dvi kuro rūšis su kuriomis gali važiuoti. „Subaru“ ekipažui didžiausia ir dažniausia bėda buvo prakiurusios padangos, aplankė du ar tris ratų servisus. Kaistančios aušinimo sistemos, mirštančios važiuoklės, bei stabdžių bėdos buvo populiariausi kiekvienos dienos gedimai.  Kaip nebūtų keista, senučiukė „Toyota Corolla“ nepasišiukšlino, kelionės metu neturėjo nei menkiausio gedimo ir toliau po šiai dienai be problemų važinėja Vilniaus gatvėmis. Turbūt skaudžiausia netektis buvo dar tik antrąją dieną, pravažiavus gan gilią balą, staiga sustojo „Mazdutė“. Kad ir kaip bandėme gaivinti ją patys ir sekantį rytą, net patikėjus ją meistrams, ji taip ir neužsikūrė...
Tuo tarpu džipu virtęs BMW kompaktas jau nuo pat pirmos dienos smarkiai ožiavosi, skleidė nenormalius garsus ir man asmeniškai atrodė, kad kiekviena diena jam bus paskutinė, ypač atsižvelgiant į tai kaip jį negailestingai kankino. Bet jis kaip feniksas, kiekvieną kartą prisikeldavo ir kažkaip važiuodavo toliau. Jam išpūsdavo aušinimo skystį, padangas tarkavo arkas, reduktorius žviegė ne savo balsu, variklį užsėmė vandeniu, stabdžiai mirė, pastoviai iškrisdavo galinio amortizatoriaus atraminis guolis, bei dar daug kitų bėdų. Į kelionės galą jau buvau patikėjęs, jog atlaikys šis meno kūrinys, bet deja, visgi, užlinko reduktorius...
Automobilių papuošimai. Ar jie buvo privalomi ar tai buvo kelionėje dalyvavusių noras kelionei suteikti daugiau spalvų?
Remigijus: Jau po pirmosios kelionės supratome, kad tokiai nurautai kelionei reikia išskirtinių automobilių. Žmonės labiau palydi mus akimis, daugiau šypsosi ir noriau prieina pasiteirauti kas čia per paradas. Tad antrai kelionei nusistatėme griežtą taisyklę – kiekvienas ekipažas savo automobilio papuošimui turi išleisti bent 50 €. Tad tikrai buvo į ką pažiūrėti: turėjome „Scooby Doo“ automobilį, amfibija virtusį BMW kompaktą, lipdukais numargintus automobilius, saulės paneles, alaus šaldymo ir išpilstymo sistemą, miegamąsias vietas ant stogo ir salone, veja paverstą kapotą, diskoteką automobilio viduje su disko rutuliu, šviesomis bei dūmais, taip pat Safari elementais papuoštą kabrioletą, bei dar daug kitų šypsotis priverčiančių papuošimų.

Akivaizdu, jog ši kelionė buvo ne turistinė, o siekis patirti nuotykį. Jeigu reikėtų išskirti bent kelis labiausiai įsiminusius momentus, kokie jie būtų?
Remigijus: Taip, nuotykių buvo ir tikrai ne turistinių. Jeigu reikia išvardinti kelis, tuomet reikėtų pradėti nuo štai šio: Stovint visiems Saremų salos aikštelėje, prie mūsų priėjo vokiečių porelė ir paprašė pagalbos. Pasirodo vokietukai pagal navigaciją važiavo trumpiausiu keliu ir juos nuvedė tikrai tik mums įveikiamu keliu. Atvykę pamatėme smarkiai ant pačio dugno pasikabinusį naujutėlaitį „Audi A4“ automobilį. Na ir ką, po kelių valandų intensyvaus bandymo, su visomis turimomis priemonėmis, mums pavyko jį išlaisvinti. Tai buvo nerealus jausmas, kad mūsų 300 eurų lavonas išgelbėjo virš 30 000 eurų vertės vokiečio automobilį. Kai pagalvoji, jam tikrai niekas nebūtų padėjęs tokioje situacijoje ir jam labai nuskilo jog būtent tuo metu buvome sustoję aikštelėje.
Antrasis įsimintinas momentas: važiuojant plentu užmatėme atvirą motokroso trasą ir nei sekundei nesudvejojus pasukome jos link. Tai buvo viena įdomiausių šios kelionės patirčių. Trasa tikrai nebuvo įveikiama kiekvienam automobiliui. Strigome, klimpome, ne visi įvažiavome į įkalnes, bet tikrai kiekvienam kelionės dalyviui šis nuotykis įdiegė šypseną veide.

Verta paminėti ir dar vieną prisiminimą, kai važiuojant ta pačia Saremų sala privažiavome, tikrąją žodžio prasme, jūros kelią. Visos navigacijos rodė kelią, o matėme tik įvažiavimą į vandenį. Vanduo buvo labai pakilęs ir iš sausumos kelio jis pavirto jūros keliu. Galvoji tai mus sustabdė? Nevisus. BMW ekipažas net nedvejojęs įvažiavo į vandenį ir nors buvo su pilnu salonu vandens, bet važinėjosi sau tarp salelių. Buvo nuotykis kiekvienam iš mūsų, nes ekipažo dalyviai leido visiems su jų automobiliu pasivažinėti šiuo keliu ir patirti tai ko turbūt patirti daugiau neįmanoma.
Na ir žinoma, visi mūsų ekipažų klimpimai ir jiems mesti iššūkiai. Su jais susidūrėme tikrai daug ir kiekvienas buvo įspūdingas savaip. Būtent jų metu ir ėjo suprasti, kad keliaujame draugų būryje, nes kad ir kas nutikdavo visi kuo tik galėjo prisidėdavo gelbėjant vieną ar kitą bėdoje. Ir žinoma viso to metu skardžiai juokėmės ir degėme noru tai pakartoti dar ir dar. Tikrai buvo iš ko pasijuokti, bei ką apkalbėti vakarais prie laužo ar ant jūros kranto.

Ar sėkmingai praėję nuotykiai paskatino galvoti apie sekančią „tRIP aROUND“ kelionę?
Remigijus: Žinoma, visos kelionės metu diskutavome apie kitos kelionės tikslus, taisykles, bei šalis kurias galėtume apkeliauti. Net darėme šiokius tokius balsavimus apie kitą kelionę. Bet aiškaus sprendimo nepriėmėme, reikia labiau pasidomėti kiekviena šalimi, kurią galime pasiekti ir apkeliauti. Kadangi dauguma gali šiai pramoginei kelionei skirti tik savaitę laiko, tai labai toli negalime nusigauti. Tad svarstymui palikome šias artimiausias šalis – Lenkija, Baltarusija, Ukraina. Kai nuspręsime šalį į kurią keliausime, tuomet galvosime iki kokios sumos pirksimės automobilius. Galbūt įvesime ir kokią naują įdomybę, kaip vieną kėbulo tipą, pavyzdžiui, hečbekai ar universalai. Laiko dar daug, bet žinome tik tai, kad tikrai keliausime.

GALERIJA (LUMA WORKS)