Mergina pasakojo, kad jai arčiau širdies buvo humanitariniai mokslai, patiko anglų ir prancūzų kalbos pamokos: „Asmeniškai paprašydavau mokytojų, kad šių dalykų namų darbų man užduotų daugiau, aš būdavau labiau pažengusi už savo klasės draugus.“ Mokyklą I. Kazlauskaitė baigė su pagyrimo raštu, dalyvaudavo įvairiose kalbų olimpiadose.
Mergina teigė, kad neteko išgyventi konfliktų su tėvais: „Paauglystėje buvau rami, mano šeima ir aš žinojome, kad buvo tokių atvejų kitose šeimose, kuomet paauglystės metas būna įtemptas, siaučia hormonai atsiranda noras maištauti. Tokių dalykų mano šeimoje tikrai nebuvo. Kadangi turėjau daug veiklos, energiją ten ir nukreipdavau, nebūdavo kada pyktis su tėvais.“
Galbūt tai, kad šiuo metu šokių projekte dalyvaujančios merginos tėvai daug koncertuodavo ir nepraleisdavo su ja labai daug laiko, sustabdydavo nuo itin didelių konfliktų: „Aš jų labai pasiilgdavau. Norėdavosi būti kuo geresnei, pavyzdingesnei. Tėvai visuomet paskatindavo mane už gerus balus, gerus poelgius, atveždavo man kokią nors dovanėlę.“
I. Kazlauskaitė prisipažino, kad besimokydama mokykloje nedalyvavo nei vienoje ekskursijoje, kur būtų tekę nakvoti: „Mama su tėčiu mane saugodavo. Man niekada neteko būti kelių dienų ekskursijoje ar žygyje su palapinėmis. Kuomet neišleido pirmąjį kartą, pamenu, kad skaudėjo širdį, bet kuomet grįžę klasiokai papasakodavo, kokių nuotykių patyrė, aš supratau, kad tikrai nieko nepraradau.“
Vakarėliai veiklios merginos gyvenime prasidėjo įžengus į 12-tą klasę, kuomet vyko šimtadienis, išleistuvės: „Turėjau keletą geriausių draugių, su jomis ir vakarodavome. Neieškodavau nuotykių, todėl tėvai visuomet leisdavo nakvoti pas geriausią draugę.“
