Su garsia moterimi kalbamės apie šeimyninį gyvenimą naujame mieste, santykius ir gražius ateities planus.
Kaip sekasi būti žmona?
Tikrai gerai (šypsosi). Kadangi jau gyvenome kartu apie porą metų, tai iš esmės niekas nepasikeitė. Man atrodo, kad santykiai pasidarė tik dar įdomesni. Vedybos bet kokiu atveju tik į naudą.
O nepasimiršta, kad esate ištekėjus, pavardė pasikeitė?
Aš labai greitai pripratau prie pavardės, man ji labai patinka. Ir draugai sako: „Wow, kokia faina pavardė“. Juokiasi, kad „Žemaitė“ galėtų būti mano ir scenos pseudonimas. Vien dėl to verta tuoktis – Žemaitė iš Suvalkijos (juokiasi).
Žmonės, pastebiu, mane vis dar labiau žino kaip Stiklickienę, bet viskam reikia laiko. Man ir ši patiko, tačiau dabartinė gražesnė.
Visai neseniai persikraustėte?
Mintis kilo labai spontaniškai, o naujus namus susiradome vieną dieną prieš tuoktuves. Išsikalbėjau su sūnumi, kuris pareiškė norą kraustytis į didesnį miestą. Iki tol labai dvejojau, nes Marijampolėje jis lanko būrelius, mokyklą. Kadangi miestas mažas, visur galėjo suvaikščioti pėsčias. Tai ir buvo mano stabdis.
Kai sūnus davė žalią šviesą, parodė iniciatyvą, apie tai užsiminiau Andriui. O jis tą patį vakarą pradėjo žiūrėti skelbimus.
Kaip sekasi naujame mieste?
Man Kaunas nėra svetimas miestas, nes kai Andrius gyveno ten, dažniausiai aš važiuodavau pas jį, tai praktiškai kiekvieną savaitgalį ten lankydavausi su sūnumi. Kaune tikrai daugiau, ką veikti, naktinis gyvenimas aktyvesnis.
Apskritai esu iš tų žmonių, kurie neprisiriša prie lokacijos, daiktų. Prieš beveik dešimt metų buvau emigravusi, metus laiko gyvenau Airijoje, ir man nebuvo sudėtinga adaptuotis.
Tai ir dabar nebuvo nė vienos minutės, kad būčiau pagalvojusi, pasigailėjusi. Marijampolė mano gimtas miestas, jo tikrai neišsižadu, bet nebuvo noro grįžti.
O nebuvo baisu, kad sūnui bus sunku?
Jis nebijo, bet aš šiek tiek baiminuosi. Galvoju, kaip priims nauji klasiokai. Kaip mama turiu baimių, bet jis labai komunikabilus vaikas, pats nebijo, todėl tai mane guodžia. Galvoju, kad tikrai viskas bus gerai.
O kaip jums su vyru sekasi buityje? Dėl neišplautų indų nesipykstate?
Niekada! Mes apskritai pasiskirstę darbus, tad, pavyzdžiui, indus plauname abu, nors siurbia visada Andrius. Nebent būna, kad grįžtu anksčiau, žinau, kad jis užtruks, tai ir pati prasiurbiu. Žinoma, dabar, kai kvadratūra dvigubai didesnė, tai atlikti yra sudėtingiau (juokiasi).
Bet būna, kad pasikivirčijate?
Žinoma, kad būna tų barnių, išsiskiria nuomonės, tačiau mes stengiamės įsiklausyti ir iš to nepučiame didelio burbulio. Jeigu aš jį nuvyliu, būna, kad pusvalandį patylime, bet nesame iš tų, kurie gali nešnekėti savaitę. Aš tikriausiai išprotėčiau.
Esu iš tų žmonių, kuriems svarbu bendrauti, todėl didesnės bausmės neįsivaizduočiau. Na, nemanau, kad tokie santykiai ir būtų labai sveiki.
Tai gal dažnai nusileidžiate?
Tikrai nepuolu į konfliktą ir visada stengiuosi prisitaikyti, diskutuoti, rasti kompromisą. O Andrius apskritai nėra konfliktiškas žmogus. Jis geriau išklausys, paanalizuos. Jei jis mato, kad aš neteisi, jis mane pamokys, tačiau galiausiai sakys: „Daryk kaip nori, bet aš galvoju, kad geriau būtų taip“. Aš, kadangi esu šiek tiek cholerikė, tai visada užpuolu: „Ką tu man aiškini, aš pati geriau žinau“, bet praeina porą valandų ir tenka pripažinti, kad jis teisus.
Gal jau galvojate apie gausesnę šeimą?
Turime minčių, norų, tačiau šiandien dar neplanuojame. Dabar daug darbų, bet visų toks pasiteisinimas. Tik laiko niekada neatsiras papildomai. Aš norėčiau pastoti pavasarį, o kaip bus, tai pamatysime. Būtų gerai pavasarį.
Andrius apskritai dėl savo metų jaudinasi, nes jam dabar 45-eri, nenori būti senelis savo vaikams. O man jau irgi laikas spaudžia – 36-eri jau laikas, kada reikėtų.
