Į Kamanų pelkę – mediniu taku

Ka­ma­nų pel­kė – vie­na iš uni­ka­liau­sių Eu­ro­po­je. Liū­liuo­jan­čio­se klam­py­nė­se liz­dus su­ka kur­ti­niai, ger­vės, ere­liai, po­ruo­ja­si vil­kai, žy­di vir­žiai, de­ra span­guo­lės. Po Ka­ma­nų vals­ty­bi­nį gam­ti­nį re­zer­va­tą ne­pa­si­vaikš­čio­si, bet yra vie­nin­te­lė išim­tis – ke­lis ki­lo­met­rus tu­ris­tams nu­ties­tu me­di­niu ta­ku ga­li ke­liau­ti su gi­du. „Šiau­lių kraš­tą“ ly­dė­jo Ka­ma­nų vals­ty­bi­nio gam­ti­nio re­zer­va­to vy­riau­sią­ja eko­lo­gė Auš­ra Urbonienė.

Siū­lo bū­ti rea­lis­tais

Eks­kur­san­tai at­ve­ža­mi iki už­tva­ro. Už jo pra­si­de­dan­čio­je re­zer­va­to te­ri­to­ri­jo­je lau­kia apie 3,5 ki­lo­met­ro pa­si­vaikš­čio­ji­mas – iš pra­džių ke­liu­ku, pa­skui – me­di­niu ta­ku.

Ku­rie ke­liau­to­jai bū­na pa­skai­tę rek­la­mi­nių teks­tų, įsi­me­na, kad nuo ta­ko ga­li­ma iš­vys­ti nu­vin­gu­riuo­jan­čią an­gį, grakš­čią stir­ną, o gal net pa­slap­tin­gą ir at­sar­gų vil­ką. Ta­čiau Auš­ra Ur­bo­nie­nė pa­siū­lo bū­ti rea­lis­tais. Miš­ko gy­ven­to­jai yra at­sar­gūs, ša­li­na­si bet ko­kio įtar­ti­no gar­so, kva­po. O tu­ris­tų ta­kas ir yra bū­tent to­kia zo­na, ku­rią žvė­re­liai su­pran­ta kaip pa­vo­jaus zo­ną.

Į Kamanų pelkę – mediniu taku (nuotr. skrastas) (nuotr. Gamintojo)

Ka­ma­nų re­zer­va­te gy­ve­na 7 vil­kai, 2 lū­šys, apie 20 brie­džių, maž­daug 100 el­nių ir tiek pat stir­nų, apie 250 šer­nų. Juos gam­ti­nin­kai su­skai­čiuo­ja pa­gal ras­tas pė­das.

Tarp paukš­čių iš­skir­ti­niai – te­ter­vi­nai, ere­liai, lin­gės.

Beb­rai – lyg aukš­tos kla­sės in­ži­nie­riai

Sus­to­ja­me prie be­bry­no – gal pa­si­ro­dys be­bras? Gi­dė pa­brė­žia, kad nors pa­sta­ruo­ju me­tu be­brų pa­dau­gė­jo, ta­čiau to­kių vie­tų kaip Ka­ma­no­se ki­tur re­tai pa­ma­ty­si. Mat daž­niau­siai yra pa­ste­bi­ma ko­kia be­brų už­tvan­ka, o be­brų na­mas – re­čiau.

Į Kamanų pelkę – mediniu taku (nuotr. skrastas) (nuotr. Gamintojo)

Tai – iš pir­mo žvilgs­nio at­ro­dan­ti chao­tiš­kai su­vers­tų med­ga­lių krū­va, o iš tik­rų­jų – su­dė­tin­gas in­ži­ne­ri­nis sta­ti­nys. Lan­da į na­mą yra bū­ti­nai po van­de­niu, nes ta­da ma­žes­nė ti­ki­my­bė be­brui nu­ken­tė­ti nuo plėš­rū­nų, pa­vyz­džiui, vil­kų.

Na­me yra ke­lios ert­mės, ku­rias gy­vū­nų ty­ri­nė­to­jai va­di­na, pa­vyz­džiui, sve­čių ar vai­kų kam­ba­riais. Išs­kir­ti­nis yra mie­ga­ma­sis, nes jis to­kia­me aukš­ty­je, jog nie­ka­da nė­ra ap­se­mia­mas. Beb­rai lyg ap­skai­čiuo­ja, iki ko­kio ly­gio pa­ky­la van­duo.

Į Kamanų pelkę – mediniu taku (nuotr. skrastas) (nuotr. Gamintojo)

Į Kamanų pelkę – mediniu taku (nuotr. skrastas) (nuotr. Gamintojo)

Į Kamanų pelkę – mediniu taku (nuotr. skrastas) (nuotr. Gamintojo)

Ša­lia na­mo be­brai įsi­ren­gia val­go­mą­jį. Pri­si­ne­ša ša­ke­lių ir jas su­smaigs­to van­de­ny­je į dumb­lą. Kai tos ša­ke­lės pri­gy­ja ir su­ve­ši, ta­da ska­nau­ja­ma.

Pa­tį na­mą be­brai kas­met re­konst­ruo­ja. Pat­rę­šu­sius med­ga­lius pa­kei­čia nau­jais – me­džiais, ku­rių žie­vę nu­grau­žia mais­tui.

Beb­rai mėgs­ta la­puo­čių me­džių žie­vę, sa­vo stip­riais dan­ti­mis pui­kiau­siai nu­skus­da­mi net ąžuo­lus. Ne­si­mai­ti­na eg­lių žie­ve, ku­ri yra su sa­kais, ta­čiau bū­tent šie spyg­liuo­čiai yra mo­ko­mo­ji me­džia­ga mo­ky­ti be­briu­kus grauž­ti. Gam­ti­nin­kai tai va­di­na ku­rio­zu, o svei­kos gy­ven­se­nos ša­li­nin­kai įžvel­gia net to­kią prie­žas­tį – taip stip­ri­na­mi au­gan­čio be­briu­ko dan­tys.

Gau­si be­brų bend­ruo­me­nė

Re­zer­va­te su­skai­čiuo­ta sep­ty­nio­li­ka be­bra­vie­čių, kiek­vie­no­je yra ir po ke­lio­li­ka na­mų. Mat be­brų šei­mo­je au­ga po pen­kis še­šis vai­kus, juos tre­čiais jų gy­ve­ni­mo me­tais tė­vai iš­va­ro iš na­mų. Ta­da nau­ja šei­ma ku­ria sa­vo na­me­lius. Kar­tais – ne­to­li gim­to­jo na­mo, o bū­na, kad iš­si­ko­vo­ja­ma te­ri­to­ri­ja ir prie sve­ti­mo ka­na­lo.

Toks be­brų gau­sė­ji­mas Ka­ma­no­se džiu­gi­na gam­ti­nin­kus. Jie šiuos žvė­re­lius va­di­na pel­kės gel­bė­to­jais.

Ta­ry­bi­niais lai­kais įsi­bė­gė­jus že­mių me­lio­ra­ci­jai ap­link Ka­ma­nas iš­kas­ta dau­gy­bė ka­na­lų, ku­rie pa­kei­tė pel­kės hid­ro­lo­gi­nį re­ži­mą, ji ėmė sau­sė­ti. Iš­ny­ko net kai ku­rios au­ga­lų rū­šys, jų ne­be­pa­vyks­ta at­kur­ti.

Pa­sak A. Ur­bo­nie­nės, Ka­ma­no­se bū­ti­na už­tvenk­ti tuos ka­na­lus, ku­rie nu­te­ki­na pel­kės van­de­nį. Bū­tent be­brai ta­po tal­ki­nin­kais, ku­rie pa­sta­to itin tvir­tas už­tvan­kas.

„Beb­ras yra vie­nin­te­lis gy­vū­nas po žmo­gaus, ku­ris kar­di­na­liai ga­li ap­link sa­ve pa­keis­ti tiek daug ap­lin­kos“, – sa­kė A. Ur­bo­nie­nė.

Mu­zie­jus

Taip iš­gar­bin­to ke­tur­ko­jo var­du pa­va­din­ta ir pa­šiū­rė gam­ti­nin­kams pa­si­slėp­ti nuo lie­taus – Be­bro mu­zie­jus. Po sto­ge­liu su­kaup­ta ke­lios de­šim­tys įvai­riau­sių be­brų ap­grauž­tų med­ga­lių, ša­ke­lių. Kai ku­rios pri­me­na skren­dan­tį paukš­tį, ki­tos – šliu­žą ar pel­kių se­nį.

Mu­zie­ju­je yra ja­po­niš­ką bon­są pri­me­nan­tis eks­po­na­tas – Ka­ma­no­se spi­ra­le au­gu­si pu­šai­tė, ku­ri ga­liau­siai nu­džiū­vo.

Yra iš rąs­tų pa­sta­ty­ti ir du na­mai – prie­šin­guo­se re­zer­va­to pa­kraš­čiuo­se. Jie skir­ti spe­cia­lis­tams, už­sii­man­tiems moks­lo ty­ri­mo ar šviečiamąja veik­la. Čia ap­si­sto­ja, pa­vyz­džiui, at­vy­kė­liai, ku­rie skai­čiuo­ja te­ter­vi­nų tuok­tu­vių vie­tas ir ten tu­ri pri­siar­tin­ti apie ant­rą va­lan­dą nak­ties – kad iš­girs­tų bur­bu­liuo­jan­čius pa­ti­nus.

Vie­nas na­mas, esąs prie ta­ko tu­ris­tams, nau­do­ja­mas ir re­zer­va­te or­ga­ni­zuo­ja­mų ren­gi­nių me­tu. Kvie­čia­mi at­vyk­ti moks­lei­viai ir ki­ti pa­gei­dau­jan­tys, už­si­re­gist­ra­vę iš anks­to.

Įdo­mus pa­sta­tas ir tuo, kad gam­ti­nin­kai į jį pa­no­ro pri­trauk­ti šikš­nos­par­nių. Mat Ka­ma­no­se pa­ste­bė­tos trys jų rū­šys, ku­rios įra­šy­tos į Lie­tu­vos rau­do­ną­ją kny­gą. Gam­ti­nin­kai pa­da­rė spe­cia­lų in­ki­lą, pri­tvir­ti­no na­mo skliau­te, ta­čiau šikš­nos­par­niai vis neap­si­gy­ve­na.

Pa­de­da su­grįž­ti pie­vų aug­me­ni­jai

Priar­tė­jus prie me­di­nio ta­ko, į akis kri­to pie­vo­je be­si­vo­lio­ją med­ga­liai, ma­tė­si trak­to­rių vė­žės. Ne­gi ir čia be­brų dar­bas?

Re­zer­va­te lei­džia­ma ūki­nė veik­la, ku­ri pa­de­da iš­sau­go­ti pel­kės aug­me­ni­ją. Šią va­sa­rą vy­ksta gam­tot­var­kos dar­bai, sie­kiant at­kur­ti anks­čiau bu­vu­sias pie­vas. Jo­se bo­ta­ni­kai ap­ti­ko itin re­tų au­ga­lų, ku­rie ga­li iš­si­lai­ky­ti, jei žo­lė re­gu­lia­riai nu­pjau­na­ma.

Šie­nau­ja­ma tik ta­da, kai au­ga­lai iš­bars­to sėk­las. Bo­ta­ni­kai ypač ste­bi lie­tu­viš­kas or­chi­dė­jas: ge­guž­rai­bes, ge­gū­nes.

Gi­dė pa­brė­žia, kad pa­no­rė­jus pės­čio­mis apei­ti apie 4 tūks­tan­čių hek­ta­rų re­zer­va­tą su­si­da­ry­tų 52 ki­lo­met­rų ke­lias. Jį įsi­vaiz­duo­ti pa­de­da ke­liau­to­jams skir­tas sten­das. Ja­me ma­ty­ti, kad re­zer­va­to puoš­me­na yra eže­ras, iš­skir­ti­nis 12 klam­py­nių.

Sus­to­ji­mo aikš­te­lės

Pir­mo­ji su­sto­ji­mo aikš­te­lė skir­ta pa­si­klau­sy­ti pa­sa­ko­ji­mo apie miš­rų miš­ką. Gi­dė siū­lo įsi­dė­mė­ti, kaip čia at­ro­do pu­šis. Ji vie­nin­te­lė iš me­džių pa­ken­čia Ka­ma­nų pel­kės rūgš­tų dir­vo­že­mį ir drėg­mę. Bet pa­čio­je pel­kė­je pu­šys yra ma­žes­nės, skur­des­nės.

Ki­to­je aikš­te­lė­je siū­lo­ma ne­si­ste­bė­ti iš­vir­tu­siais me­džiais, ku­rie pa­lik­ti su­tręš­ti. Taip yra vi­so­je pel­kė­je. Dėl bioį­vai­ro­vės. To­kie me­džiai tam­pa gy­vū­nams ir mais­tu ar na­mais, užau­ga gry­bai ar ker­pės.

Sus­to­ja­ma ir la­ge – tai šla­piau­sia re­zer­va­to sau­su­ma, kur su­si­tel­kia per­tek­li­nis aukš­ta­pel­kės ir iš miš­ko at­bė­gan­tis van­duo. Čia kiek­vie­nas ir ma­žiau­sias me­de­lis apau­gęs drėg­mę kau­pian­čiu ki­mi­nu, o jie ga­li siek­ti met­ro aukš­tį. Ki­mi­nas pa­lai­ko me­džio gy­vy­bę, kai van­dens ly­gis itin su­ma­žė­ja.

Pat­rau­kus į pel­kę su­men­kė­ja aug­me­ni­jos įvai­ro­vė. Vien spyg­liuo­čiai, vie­nur ki­tur ban­do įsi­ka­bin­ti ber­že­liai. Tarp ki­tų au­ga­lų vy­rau­ja pel­ki­niai gai­liai, va­di­na­mo­sios gir­tuok­lės, vir­žiai. La­biau­siai žmo­nes gun­do span­guo­lių uo­gos, Lie­tu­vo­je re­te­ny­be ta­pu­sios tek­šės.

Eže­ras

6 hek­ta­rų plo­to Ka­ma­nų se­ne­že­ris yra apie 10 tūks­tan­čių me­tų. Jį itin mėgs­ta mig­ruo­jan­tys paukš­čiai. Susk­ren­da dau­giau­siai žą­sų, bū­na ir an­čių, gul­bių.

Jei žmo­gus pa­no­rė­tų įbris­ti į van­de­nį, jį įsiurb­tų dur­pė. Van­dens yra apie met­rą, o skys­tos dur­pės – iki tri­jų met­rų ir dau­giau. Ji ir nu­da­žo van­de­nį taip tam­siai, kad, iki al­kū­nės įki­šus ran­ką, ne­be­ma­ty­ti plaš­ta­kos. Gam­ti­nin­kai, pa­klaus­ti apie eže­ro gy­lį, ­sa­ko, kad ja­me van­dens sto­ris apie trys met­rai. Tad į tvir­tą dug­ną bū­tų įma­no­ma at­si­rem­ti, žmo­gui pra­sme­gus skys­to­je dur­pė­je. O jos kas­met pa­dau­gė­ja po mi­li­met­rą.

Eže­re gy­ve­na tik eše­riai ir ly­de­kos, nes jos vie­nin­te­lės pa­jė­gia pa­kęs­ti rūgš­tų pel­kės van­de­nį. Šios žu­vys trūks­ta mais­to, nes tam­sia­me van­de­ny­je ne­vyks­ta fo­to­sin­te­zė, to­dėl vy­rau­ja ka­ni­ba­liz­mas – di­des­ni eše­riai mai­ti­na­si ir ma­žes­nė­mis ly­de­kai­tė­mis, o ly­de­kos dar ir eše­riais.

Gam­ti­nin­kai ga­li ne­pa­ty­ru­sius lan­ky­to­jus ir pa­gąs­din­ti – re­zer­va­te gy­ve­na į kro­ko­di­liu­ką pa­na­šus pa­pras­ta­sis tri­to­nas – var­lia­gy­vių rū­šies at­sto­vas.

Dir­vi­nis sė­ji­kas – re­zer­va­to sim­bo­lis

Me­di­nis ta­kas nu­ve­da į vie­ną klam­py­nę. Juo­kau­da­ma gi­dė pa­siū­lo ke­liau­to­jams ženg­ti į sa­ma­nas – iš­ma­tuo­ti aki­va­ro gy­lį.

Bū­tent klam­py­nė­se gy­ve­na dir­vi­nis sė­ji­kas – šis re­tas paukš­te­lis pa­vaiz­duo­tas Ka­ma­nų re­zer­va­to ženk­le. Dir­vi­niai sė­ji­kai la­bai jaut­rūs ma­žė­jan­čiam pel­kės ly­giui. Anks­čiau su­skai­čiuo­ta de­šimt pe­rin­čių po­rų, vė­liau su­ma­žė­jo be­veik per­pus, da­bar yra aš­tuo­nios po­ros.

„Tai di­džiau­sias vie­no­je vie­to­je šių pe­rin­čių paukš­te­lių skai­čius Lie­tu­vo­je, – pa­sa­ko­jo A. Ur­bo­nie­nė. – Jų mig­ra­ci­jos me­tu su­si­tel­kia šim­tais, o itin iš­ran­kūs rink­da­mie­si, kur au­gin­ti vai­kus“.

Klam­py­nė­se ka­ra­liau­ja vil­kai. Jie la­bai leng­vai su­me­džio­ja čia už­kly­du­sius ka­no­pi­nius žvė­ris. Jie kar­tais ir šiaip ne­pa­jė­gia iš­bris­ti. Gam­ti­nin­kai yra ra­dę kau­lų, api­ru­sių maitų.

Klam­py­nė­je yra gy­va­čių, tarp jų ir vie­nin­te­lė Lie­tu­vo­je nuo­din­ga – an­gis.

Išs­kir­ti­nu­mas

Ka­ma­nų pel­kės kem­sy­nai, aki­va­rai, eže­rė­liai yra iki ke­lias­de­šim­ties met­rų aukš­čiau ne­gu to­les­nės apy­lin­kės.

Ji telk­šo lyg du­be­ny­je, at­si­ra­du­sia­me pra­slin­kus le­dy­nams. Pak­raš­čiuo­se yra iš mo­lio su­si­da­ręs dir­vo­že­mis, o vi­du­ry­je – dur­pin­gas sluoks­nis, su­for­muo­tas ap­mi­ru­sių au­ga­lų.

1979 me­tais įkū­rus Ka­ma­nų vals­ty­bi­nį gam­ti­nį re­zer­va­tą, im­ta sau­go­ti pel­kės na­tū­ra­lų gro­žį.

Lie­tu­vo­je yra ke­tu­ri gam­ti­niai re­zer­va­tai, ku­rių pa­skir­tis – iš­sau­go­ti di­džiau­sius pel­ky­nus. Praė­ju­sį šimt­me­tį bū­tent pel­kės la­biau­siai nu­ken­tė­jo nuo žmo­gaus veik­los. Šios eko­sis­te­mos gy­vy­biš­kai svar­bios ne tik au­ga­lų ar gy­vū­nų rū­šims. Pel­kės kaip gy­vo­sios kem­pi­nės kau­pia van­de­nį ir taip su­švel­ni­na saus­rų ir po­tvy­nių pa­sek­mes, mai­ti­na iš jų iš­te­kan­čius upe­lius. Su kri­tu­liais pa­te­kęs van­duo bei dul­kės praei­na per ki­mi­nų rė­tį, ku­ris iš­va­lo ir vėl pa­lei­džia į apy­ta­kos ra­tą. Iš­sau­go­tos pel­kės su­švel­ni­na nei­gia­mus kli­ma­to kai­tos pa­da­ri­nius – gam­tai ir žmo­gui.