Teigiama, kad skausmas yra viena didžiausių problemų pasaulyje. Nustatyta, kad beveik kas penktą planetos gyventoją kamuoja lėtiniai skausmai. Tai – didelė ne tik medicininė, bet ir socialinė problema.
Pakenkia ir per daug rūpindamiesi sveikata
Apie tai „Žinių radijo“ laidoje „Sveikatos laikas“ plačiau papasakojusi gydytoja anesteziologė, skausmo specialistė Asta Mažeikaitė konstatavo, kad kenčiančių skausmus išties daugėja. Tiesa, kitą kartą to priežastis – ir nepamatuotas persistengimas rūpinantis savo sveikata.
„Drąsiai galėčiau teigti, kad 90 proc. 40 metų amžiaus pacientų yra patyrę skausmą vienokia ar kitokia išraiška. Kai prieš 10 metų pradėjau dirbti kaip skausmo specialistė, dažniausiai mano pacientai būdavo daug vyresni, virš 60 metų. Dabar pastebime tokią tendenciją, ką kartojame, kad pacientai vis jaunėja – dėl mūsų šiuolaikinio gyvenimo būdo tempo, savęs prižiūrėjimo ir rūpinimosi savo sveikata“, – aiškino skausmo specialistė.
Pasak jos, jaunesni pacientai išties pradeda anksčiau rūpintis savo sveikata – jie suvokia, jog reikia judėti, reikia užsiėmimų.
„Jie supranta, kad pajutus nugaros skausmą reikia pirmiausia ne tabletėmis gydytis, o galbūt kineziterapijos užsiėmimų, vaikščioti, laikytis darbo higienos, kas 2 valandas pakeisti darbo poziciją.
Vis tik jei vyresnioji karta, kuriems virš 60 metų, mūsų tėvai, buvo pripratę labai sunkiai dirbti pamiršdami save, mano karta taip pat per darbus eidama pamirštame pasirūpinti, o jaunimas, džiugu, jau žiūri visai kitaip. Kita bėda, jaunimas mėgsta persistengti, reikia nueiti 10 tūkst., tai, pagalvoja, kodėl ne 30 tūkst.? Pamirštama, kad savimi reikia rūpintis sistemingai, kiekvieną dieną, viskas turi būti sveiko proto ribose“, – pabrėžė A. Mažeikaitė.
Kuo ilgiau skausmas nevaldomas, tuo blogiau
Pašnekovė pasakojo, kad norint išvengti problemų ateityje, užklupus skausmui labai svarbu į specialistus kreiptis laiku.
„Svarbu atskirti ūminį skausmą nuo lėtinio. Skausmas, kuris trunka iki 3 mėnesių, laikomas ūminiu, o kuris ilgiau kaip 3 mėnesius – lėtiniu. Jei pirmu atveju pacientai dažniausiai kreipiasi laiku, tada užbėgama problemai už akių arba ji yra išsprendžiama. Tas skausmas būna greitas, staigus, aštrus ir greitai suvaldomas.
Kai skausmas pereina į lėtinį, tęsiasi ilgiau nei tris mėnesius, tada jau prasideda bėda. Kuo ilgiau tęsiasi skausmas, užsiveda ydingas mechanizmas: kuo ilgiau tai tęsiasi, tuo skausmas sunkiau valdomas“, – aiškino A. Mažeikaitė.
„Drąsiai galėčiau teigti, kad 90 proc. 40 metų amžiaus pacientų yra patyrę skausmą vienokia ar kitokia išraiška. Kai prieš 10 metų pradėjau dirbti kaip skausmo specialistė, dažniausiai mano pacientai būdavo daug vyresni, virš 60 metų.“
Nors skausmo specialistai išvysta ir ūmaus skausmo suriestų pacientų, dažniausiai vis tik į juos pacientai kreipiasi dėl lėtinio skausmo.
„Pirmiausia dėl to visada turi būti kreipiamasi į šeimos gydytojus, jie turi gerai įvertinti, ar jie gali padėti pacientui. Atlikus tam tikrus tyrimus ir nustačius priežastį, pavyzdžiui, jei tai yra ūmi priežastis, kuo greičiau tokį pacientą jie atsiųs skausmo specialistui, kuo jis greičiau pritaikys tam tikrus invazinius metodus, tuo greičiau pacientas grįš į savo gyvenimą – taip mes sutaupome ir laiko, ir valstybės pinigų.
Dabar gi yra ydingas ratas, nes ateina pacientai, nedarbingumas tęsiamas tris mėnesius, nebežinoma, ką daryti ir tada jau siunčia skausmo specialistui. O mums irgi reikia kelių mėnesių darbo su pacientu. Kartais užtenka vieno karto, kartais – dviejų vizitų, o kartais, deja, tenka ilgiau padirbėti su pacientu. Dėl to labai stengiamės šviesti šeimos gydytojus, ką kada reikėtų daryti. Bet visada turime būti vienoje pusėje, kad būtų gydymo tęstinumas“, – kalbėjo A. Mažeikaitė.
Ji neslėpė, būna pikta, kad dar yra tokių šeimos gydytojų, kurie neskuba siųsti pacientų arba tendencingai atkalbinėja kreiptis į skausmo specialistus.
„Nereikia tikėtis, kad gydytojas atėjus padarys stebuklą, pacientas turi 80 proc. įdėti darbo, o 20 proc. bus gydytojo darbas. Nereikia tikėtis, kad išgėrus tabletę pasveiksi, taip nebus.“
„Sako, ką jiems ten padės, tai jei nežinote, nekalbėkite, kad nepadėsime. Padedame 85 proc. pacientų, ir 15 proc. padedame sumažinti skausmo intensyvumą, bet viskas priklauso nuo to, ko pacientas tikisi. Jei jis atėjo su didžiule stuburo stenoze, daugybiniais degeneraciniais pakitimais ir tikisi, kad neskaudės, taip nebus. Bet mūsų tikslas sumažinti skausmo intensyvumą iki tokio, kad pacientas galėtų kasdienybėje apsitarnauti, nereikėtų kasdien vartoti vaistų. Tai ar čia nėra efektas? Manau, yra“, – pabrėžė gydytoja.
Ragina neskubėti gultis ant operacinio stalo
Paklausta, kokios yra dažniausios skausmo priežastys, pašnekovė nurodė, kad jų gali būti įvairių. „Tai ir trišakio nervo neuralgijos, postherpetinės neuralgijos sukelti skausmai, kur dažniausiai tik skausmo gydytojai padeda pritaikydami specifinį gydymą. Pacientai, būna, sako, kad 4 mėnesius patiria didelį skausmą ir niekas jam nepadėjo, o čia per 3 kartus padėjo. Taip pat prie tam tikrų neurologinių ligų kreipiasi“, – vardijo ji.
Dažniausiai pasitaikanti stuburo problema – išvaržos. Nors visi galvoja, kad tai yra kaip apendicitas – išoperuosi ir problemos baigsis, gydytoja įspėjo, jog tenka išmokti gyventi su liga.
„Labai svarbu, kad visa komanda paaiškintų pacientui, jog po operacijos jums skausmas gali tęstis, atsistatymo laikotarpis trunka pusę metų ir ilgiau, kad jums po operacijos gali reikėti kitos komandos – kineziterapeuto, gali reikėtų skausmo specialisto.
Labai džiaugiuosi, kad mūsų komandoje dirbantys neurochirurgai pirmiausia pakonsultuoja pacientą, o ne skuba išoperuoti, siunčia padirbėti su kineziterapeutais, skausmo specialistais. Ir tik jiems nepadėjus siūlo sugrįžti“, – kalbėjo A. Mažeikaitė.
Jos teigimu, šiandien gi tokių operacijų Lietuvoje atliekama per daug: „Sakau, eikite operuotis tada, kai skausmo gydytojas pasako, kad daugiau padėti negaliu, jūs išbandėte viską, bet tie metodai nėra efektyvūs. Tada neurochirurgai priima tokį pacientą lengvesne širdimi.“
Gydytoja kartu siūlė susitaikyti, kad jei stuburas susirgo, jis sirgs visą likusį gyvenimą, todėl labai svarbu keisti ir gyvenimo įpročius. „Širdį, plaučius gali transplantuoti, stuburo nepakeisi. Net jei ir išoperuojama, vis tiek traktuojama, kad yra pažaida. Bet galima išmokti tą valdyti. Reikia rūpintis stuburu ir kiek galima suvaldyti skausmo simptomą, kad neužsivestų ydingas ratas.
Svarbu prisitaikyti prie ligos, padėti sau buityje. Kaip tenka sakyti vyresnio amžiaus žmonėms, kam gi jums reikia tuos lapus grėbti, kam tuos daržus, jūs negalite to daryti. Arba tada prisitaikyti, kad būtų kauptukas ilgu kotu, jei norime nešti kažką, neneškime vienu kartu, reikia prisitaikyti.“
Skausmas palaužia dvasiškai
Tiesa, pašnekovė konstatavo, kad ne visada lengva nustatyti skausmo priežastį. Be to, esama ne tik fizinio, bet ir dvasinio skausmo, kas kartais būna visiškai neatsiejama.
„Lėtinį skausmą patiriantys pacientai labai dažnai serga depresijomis. Bet tai yra normalu – jie yra pavargę, išsekę nuo alinančio skausmo. Jie dažnai ateina su raudomis, kartu paverkiam ir bandome spręsti problemas. Ir čia labai padeda specialistų komandos, vienas skausmo specialistas nepadės. Skausmas gali būti ir psichosomatinis, tą reikia išsiaiškinti“, – komentavo skausmo specialistė.
Pasak jos, pasitaiko problema, kad kitą kartą pacientams viską skauda. „Ir į juos niekas nekreipia dėmesio, kad jie turi rimtų priežasčių skausmui, bet niekas nesigilina, pacientai net iš nevilties atsiduria psichiatrijos skyriuose“, – konstatavo ji.
Pašnekovė kartu pastebėjo įdomų fenomeną – ypač vyresnių pacientų srautai padidėja motinos, tėvo dienos proga.
„Daug žmonių yra išvažiavę užsienyje, jų senstantys tėvai lieka čia. Ir kai vaikai grįžta, jiems kiek prasideda sąmyšis, „įsijungia“ psichosomatika ir vaikai per trumpą laiką tėvus nori išvežioti po visas klinikas, aiškinantis, kas čia darosi. Ir kai matai, kaip tie žmonės elgiasi atvykę pirmą kartą ir tada, kai vaikai jau išvyksta, jie lieka vieni. Tada žmonės būna visiškai kitokie, visiškai išbalansuoti. Dėl to prireikia ir pakartotinių vizitų. Kai nuotoliniu būdu vėliau kalbi su artimaisiais, išties būna sunku paaiškinti, kad taip gali būti“, – pastebėjo A. Mažeikaitė.
Pasak gydytojos, kaip viesulas pralekiantis artimųjų vizitas vyresniam žmogui, įpratusiam prie kažkokio ritmo, yra didžiulis stresas.
„Jie laukia, gyvena tuo, o vaikai pabūna trumpesnį laiką ir išvažiuoja, tada prasideda visos šios ligos. Tai yra visiškai normalu, bet tada mums užduotis atskirti skausmo priežastis“, – pridūrė ji.
Tik nuoseklus darbas duoda rezultatų
Iliustruodama, kaip dvasinis skausmas gali palaužti žmogų, pašnekovė papasakojo apie garbaus amžiaus pacientą, kuris pirmą kartą į jos kabinetą tiesiog įneštas po kelių mėnesių jau atėjo savo kojomis.
„Tai buvo gal prieš 4–5 metus, gruodžio 27 dieną, dvi seserys savo 80 metų tėvelį tiesiog atnešė man. Tą dieną nedirbau, bet išsiprašė mane, kad pakonsultuočiau. Ir sako, kad prieš mėnesį palaidojo mamą, tad negali netekti ir tėčio, kuris visiškai nevaikšto.
Ar tai buvo dėl netekties ir dominuojanti psichosomatika? Taip, aišku, jis turėjo ir stuburo problemų, stuburo stenozę, bet niekas operacinio gydymo jau netaikys. Tai sudarėme su dukromis planą, pritaikiau vadinamas blokadas, dirbo komandoje ir psichologas, ir kineziterapeutas du kartus į savaitę. Tai rezultatą pasiekėme tokį, kad vasarą su užaugintais pomidorais senukas atėjo pats be lazdelių. Bet tikrai dirbo nuosekliai, stengėsi“, – A. Mažeikaitė.
Pasak jos, tai tik patvirtina, kad ne amžius esmė, bet nuoseklus darbas ir noras padėti sau: „Nereikia tikėtis, kad gydytojas atėjus padarys stebuklą, pacientas turi 80 proc. įdėti darbo, o 20 proc. bus gydytojo darbas. Nereikia tikėtis, kad išgėrus tabletę pasveiksi, taip nebus.“
