Garsiausia visų laikų Lietuvos gimnastė Dalia Kutkaitė sėkmingiausiais savo karjeros metais titulus skynė vieną po kito. Aukščiausias jos laimėjimas, iškovotas 1982 m. Norvegijoje, – absoliučios Europos čempionės laurai. Dalia laukė ir olimpinio debiuto, bet viltis sudaužė SSRS sprendimas nedalyvauti 1984 m. Los Andželo olimpinėse žaidynėse. Tiesa, olimpinių žaidynių duonos D.Kutkaitė ragavo, tik jau būdama Ispanijos rinktinės trenerė.
Jūsų pergalių kraitis – įspūdingas. Kas jas nulėmė, juk gimnastika Lietuvoje nebuvo labai populiari?, - paklausė D.Kutkaitės LTOK žurnalas "Olimpinė panorama".
Pergales lemia didžiulis noras, darbštumas ir motyvacija. Labai svarbios savybės – ir talentas, fiziniai duomenys. Visą laiką norėjau būti geriausia. Meninė gimnastika buvo mano pirmoji ir vienintelė sporto šaka. Šiai sporto šakai reikiami gebėjimai ėmė ryškėti dar darželyje, nes visur karstydavausi, lankstydavausi, nenustygdavau vietoje. Darželio auklėtoja mamai pasakė, kad mane būtinai reikia kur nors nuvesti sportuoti, kad galėčiau išsikrauti, priešingu atveju darželyje dar galiu užsimušti. Kai mama mane, gal šešerių metukų, nuvedė į gimnastiką, čia ir pasilikau. Mano pirmoji trenerė Aldona Giriūnienė sugebėjo įskiepyti meilę gimnastikai.
Iš pradžių tarsi žaisdavau gimnastiką: lipdavau ant sofos, kėdės ir įsivaizduodavau, kad esu čempionė, mano garbei grojamas himnas. Vėliau mane ėmė treniruoti Elena Kubilienė. Geriausių rezultatų pasiekiau atlikdama pratimą su kaspinu, bet labiausiai mėgau ir tebemėgstu pratimą su kamuoliu.
Savo spindesio metais daugiau laiko praleisdavote Lietuvoje ar treniruočių stovyklose Sovietų Sąjungoje?
Be abejo, treniruočių stovyklose. Maskva, Novogorskas buvo tarsi antrieji mano namai. Kai buvau SSRS rinktinės narė, privalėjau treniruotis Novogorske, kuriame buvo olimpinė bazė. Sportuodama daug dėmesio skyriau ir mokslui, vienu metu tekdavo didžiulis informacijos, žinių krūvis, laukdavo papildomos bemiegės naktys. Kaip atrodė to meto gimnastika? Buvo sunkiau tapti SSRS čempione ar laimėti pasaulio ir Europos čempionatus?
Buvo vienodai sunku, konkurencija didžiulė, ypač su bulgarėmis. Jei tapdavai SSRS čempione, per pasaulio ir Europos čempionatus prizinė vieta faktiškai būdavo garantuota. Bet mes siekėme paties aukščiausio tikslo – nugalėti bulgares. Per SSRS čempionatus turėdavau nemažai pajėgių varžovių, laukdavo atkaklios dvikovos su Irina Deriugina, Irina Devina, pagrindine varžove Galina Beloglazova. Po to atėjo jaunoji karta, ypač pajėgi buvo Marina Lobač, tapusi olimpine čempione. Ar su buvusiomis kovų bendražygėmis palaikote ryšius?
Mūsų keliai išsiskyrė, buvo laikas, kai su jomis ilgai nesimačiau. Kai pradėjau dirbti Ispanijos rinktinės trenere, daugumą buvusių gimnasčių sutikdavau per pasaulio ir Europos čempionatus. Draugiškiausius ryšius palaikau su I.Deriugina, kuri yra Ukrainos gimnastikos federacijos prezidentė. Baigusi aktyvųjį sportą ji sėkmingai dirba trenere, išugdė visą būrį gabių, garsių gimnasčių, olimpinių žaidynių, pasaulio ir Europos čempionatų prizininkių. Su Irina tenka dažnai bendrauti, praėjusių metų birželio mėnesį su ja buvau susitikusi per Europos čempionatą Baku. Ten mačiausi ir su daugiau buvusių gimnasčių bei trenerių. Kovo 28 d. Vilniuje rengsiu tarptautines savo vardo gimnastikos varžybas, į jas pažadėjo atvykti ir I.Deriugina su savo auklėtinėmis. Į turnyrą, kuris vyks „Tauro“ sporto mokyklos salėje, pakvietėme gimnasčių iš viso pasaulio, mūsų žmonėms stengsimės priminti šią sporto šaką, norime, kad vaikai pamatytų geriausias pasaulio gimnastes. Labai džiaugiuosi, kad mano turnyro globėju sutiko būti prezidentas Valdas Adamkus. Stengsimės jo nenuvilti, sieksime pasirodyti kuo geriau.
Buvote didelio meistriškumo gimnastė, bet jums taip ir nepavyko dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Ne laiku gimėte?
Taip. Į olimpinių žaidynių programą meninė gimnastika buvo įtraukta po 1980 m. Maskvos žaidynių, dar man aktyviai sportuojant. Turėjau daug galimybių dalyvauti Los Andželo olimpiadoje, buvau SSRS olimpinės rinktinės narė, bet likimo ironija – socialistinės šalys tas žaidynes boikotavo. Visą laiką svajojau dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Į jas nepatekau kaip sportininkė, bet svajonė vis dėlto išsipildė – kaip Ispanijos nacionalinės rinktinės trenerė su dviem savo auklėtinėmis debiutavau 2000 m. Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse. Tai buvo mano vienintelės olimpinės žaidynės.
Kaip susiklostė jūsų gyvenimas baigus aktyviai sportuoti?
Mano sportinė karjera baigėsi 1986-aisiais po, regis, SSRS čempionato. Tais laikais, būnant 22–24 metų, išsilaikyti tarp gimnasčių buvo sudėtinga. Sovietų Sąjungoje buvo limituojamas sportininkų amžius, augo jaunoji karta. Pakelti didžiulius fizinius ir psichologinius krūvius tapo vis sunkiau, jie padarė savo. Tada studijavau Vilniaus pedagoginiame institute, 1987-aisiais baigiau mokslus. Prasidėjo ieškojimo kelias. Kažkurį laiką dirbau sporto mokykloje, gimė dukrelė.
Kas jus paskatino išvykti į Ispaniją?
Mačiau, kad Lietuvoje nėra galimybių dirbti, ir 1991 m. atsidūriau Ispanijoje. Buvau gerai pažįstama su Ingrida ir Arvydu Saboniais, su kuriais ir susijęs mano išvykimas. Valjadolidas buvo pirmasis mano taškas, kuriame atsirado kontaktų dirbti Ispanijoje. Netrukus mane pakvietė Andalūzijos regiono, kuriame gimnastika nebuvo stipri, federacija, jai reikėjo pagalbos. Su ja pasirašiau sutartį ir gyvenau Marbeljos miestelyje. Andalūzijos gimnastikai atidaviau daug metų. 1998 m. buvau pakviesta dirbti Ispanijos nacionalinės gimnastikos rinktinės trenere: iš pradžių buvau atsakinga už jaunimo grupinį pratimą, o po sėkmingų startų Europos čempionate Budapešte gavau siūlymą dirbti su individualistėmis ir rengtis Sidnėjaus olimpinėms žaidynėms. Žaidynėse tarp 24 geriausių pasaulio gimnasčių pasirodė ir dvi ispanės – tai buvo didžiulė pergalė. Tiktai Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Bulgarijos ir Ispanijos komandoms atstovavo po dvi sportininkes, o kitoms – po vieną. Viena mano auklėtinių netgi pateko į finalą. Trenere dirbote iki 2006-ųjų. Kodėl nutrūko ši jūsų karjera?
Keitėsi Ispanijos gimnastikos federacijos vadovybė. Atėjo naujas prezidentas su savo komanda, žmonėmis. Galėjau likti, bet buvau ištikima savo komandai, su kuria dirbau. Mano draugai ir kolegos pasitraukė, todėl su kitais žmonėmis paprasčiausiai nenorėjau dirbti. Baigusi darbą nacionalinėje rinktinėje jį tęsiau su Andalūzijos rinktine Marbeljos centre. Šeimoje gimė antra dukrytė. Buvo nelengva dirbti trenere ir auginti jaunąją atžalą. Kai atsistatydino Lietuvos meninės gimnastikos federacijos prezidentė Vaida Kubilienė, gavau siūlymą užimti jos vietą. Man tai atrodė nerealu, bet sutikau pabandyti.
Iš pradžių maniau, kad bus įmanoma dirbti tarp Ispanijos ir Lietuvos, bet greitai supratau: jeigu nori padaryti gerai, reikia rinktis kažką viena. 2014 m. sausio mėnesį atvykau į Lietuvą pirmųjų pokalbių, o birželį galutinai apsisprendžiau. Buvo sudarytas naujas Meninės gimnastikos vykdomasis komitetas, tapau jo prezidente ir kartu Lietuvos gimnastikos federacijos viceprezidente.
Po ilgo nebuvimo gimtinėje kokią susidarėte nuomonę apie Lietuvos gimnastiką?
Be abejo, ne pats geriausias lygis, gimnastika Lietuvoje yra užmiršta, yra kitų sporto šakų šešėlyje. Jeigu lygintume mano laikų gimnastiką su šiandienos, tai lygis labai nusmukęs. Bet optimizmą kelia tai, kad matau labai daug gražių ir talentingų vaikų. Mergaitės gražios, išvaizdžios, gerų duomenų, bet paprasčiausiai trūksta gero įdirbio, sistemos. Todėl ir noriu padėti tiems talentingiems vaikams. Yra jaunų, norinčių dirbti trenerių kolektyvas. Nuoširdžiai dirba Meninės gimnastikos vykdomasis komitetas, rengiame susirinkimus, sudarome varžybų programas. Ir pati treniruoju dešimt mergaičių ir septynias Lietuvos rinktinės grupinio pratimo. Žvelgdami į ateitį atrinkome pačias gabiausias Lietuvos jaunąsias gimnastes, kurios dabar rengiasi Europos čempionatui. Dešimt dienų treniravomės Ispanijoje. Mano tikslas – sutelkti visas Lietuvos jėgas (choreografus, trenerius, programų sudarytojus) bendram darbui. Labai džiaugiuosi, kad man pavyko tą padaryti.
Vasario mėnesį vyksime į tarptautines varžybas Estijoje, pažiūrėsime, kaip mums seksis atlikti grupinį pratimą. Dauguma šalių už didžiausius pinigus kviečiasi dirbti kitų šalių trenerius, parengia pratimų, o aš visą laiką tikėjau ir tikiu, kad ir Lietuvoje yra gerų specialistų.
Kokia didžiausia jūsų svajonė?
Kad Lietuvoje atgimtų gimnastika, išaugtų sportininkių meistriškumas. Gerai suprantu: siekiant užimti pirmaujančias pozicijas reikės dar keletą metelių palaukti. Bet žingsnis po žingsnio kažkada turi būti pradžia. Nekantraudama laukiu savojo tarptautinio turnyro, kuris, viliuosi, taps tradicinis. Šios varžybos įtrauktos į Tarptautinės gimnastikos varžybų kalendorių, žengėme pirmąją žingsnį išsvajoto tikslo link. * * *
D.Kutkaitės vizitinė kortelė
Gimė 1965 m. vasario 11 d. Vilniuje. SSRS tarptautinės klasės sporto meistrė (1980 m.), 15 kartų Lietuvos meninės gimnastikos čempionė (1978–1983 m.). Absoliuti SSRS tautų spartakiados (1983 m.) ir SSRS (1981–1984 m.) čempionė ir vicečempionė (1980–1981, 1983 ir 1985 m.) bei bronzos medalio laimėtoja (1980 ir 1982 m.). 1982 m. absoliuti Europos meninės gimnastikos čempionė Stavangeryje, laimėjo trijų rungčių (daugiakovės, su kuokelėmis ir kaspinu) varžybas, liko antra varžybose su lanku. 1984 m. Europos čempionate Vienoje – vicečempionė (kamuolys) ir bronzos medalio laimėtoja (lankas). 1983 m. pasaulio čempionate Strasbūre – dukart trečia (kuokelės ir lankas), Pasaulio taurės Belgrade nugalėtoja (kaspinas) ir antros vietos laimėtoja (daugiakovė).
