Septyniolikos ekspedicijos dalyvių maršrutas tęsėsi nuo Vilniaus per Minską, Abu Dabį iki Manilos. Jos tikslas – priminti Lietuvai ir Filipinams žymųjį Lietuvos keliautoją, rašytoją ir žurnalistą Matą Šalčių.
Praėjus vos kelioms dienoms po sugrįžimo ekspedicijos sumanytojas ir organizatorius Gerimantas Statinis atskubėjo į redakciją pasidalyti dar šviežiais įspūdžiais.
Maršrutas knygoje
Kodėl ekspedicija, o ne šiaip kelionė? Ar sunku buvo jai pasirengti?
Ekspedicija turi tiriamąją mokslinę ar patriotišką ir išliekamąją vertę, ji visuomet būna vienaip ar kitaip įamžinama. Tuo ekspedicija skiriasi nuo kitų kelionės rūšių.
Parengti pažintinę ekspedicijos „Filipinai'11 M.Šalčiui atminti“ dalį nebuvo sunku, užteko atsiversti M.Šalčiaus knygos „Svečiuose pas 40 tautų“ VI dalį, ir mūsų maršrutas buvo aiškus. Kelionės tikslui pasiekti prireikė tik paskutinių trijų dienų, tačiau tam ruošėmės visus metus. Šiame darbe labai padėjo Filipinų garbės konsulas Lietuvoje dr. Deividas Soloveičikas, Filipinų ambasadorė Švedijoje Maria Zeneida Angara Kolison, kuri nepasididžiavo atvykti iš Stokholmo į Vilnių, ir Lietuvos Respublikos garbės konsulas Filipinuose Romualdas Vildžius. Jų dėka pradėjome bendradarbiauti su visomis organizacijomis, kuriose tarpukario keliautojas ir žurnalistas M.Šalčius lankydamasis Filipinuose skaitė paskaitas.
Pasirengę kelionei buvote labai gerai. Tačiau be staigmenų turbūt neapsiėjote?
Baltarusijos pasienyje, Medininkų užkardoje, įlipusi jauna pasienietė autobuse suskaičiavo keliautojus ir ryžtingai pareiškė, kad jų yra 17 – kartu su vaiku. „Kokiu vaiku?“ – praradau žadą. Pasirodo, viena bendražygė, niekam nieko nepranešusi pasiėmė su savimi dar dvejų metukų neturinčią dukrelę. Kai situacijos negali pakeisti, tada tenka keisti požiūrį į ją. Vėliau išaiškėjo, kad mažas angelėlis vardu Mėta tapo ištvermingumo ir kantrybės pavyzdžiu.
Diskutavo apie nepriklausomybę
Ką naujo nuvykę į Manilą sužinojote apie Matą Šalčių?
M.Šalčius Filipinuose lankėsi 1933–1934 m. Manilos universitete ir „Rotary“ klube jis skaitė paskaitas apie Lietuvą, miesto teatre su jaunimu diskutavo nepriklausomybės temomis. Už šią veiklą jam buvo suteikta galimybė nemokamai keliauti po Filipinų salyną ir bendrauti su vietos šviesuoliais. Vienas jų – Filipinų nepriklausomybės šauklys generolas Emilijas Akvinaldas. Ant savo nuotraukos, dovanotos M.Šalčiui, jis užrašė: „Mano geriausi linkėjimai lietuvių tautai.“
Savo įspūdžius M.Šalčius aprašė garsioje šešių tomų knygoje „Svečiuose pas 40 tautų“. Už ją 1936 m. gavo Spaudos fondo įsteigtą premiją. Šeštame tome autorius net septyniolika puslapių skyrė šiai šaliai. „Mieste dienomis labai karšta, mat Manila yra netoli pusiaujo. Tuomet asfaltas tiek suminkštėja, kad einant kimba prie padų“, – rašė M.Šalčius.
Kokią pasirinktą užduotį buvo sunkiausia įveikti?
Viena svarbesnių ekspedicijos užduočių – įkopti į aukščiausią Filipinų ugnikalnį Apo (2 954 metrų) ir iškelti trispalvę pažymint Lietuvos nepriklausomybės dieną. Šis kalnas Mindanao saloje – viena pavojingiausių pasaulio vietų, ypač žurnalistams, nes politinė situacija šalyje nestabili. Dėl šios priežasties savo kamufliažines striukes išvertėme į kitą pusę, kad neatrodytume kaip kariai, o leidimai kopti į kalną visuomet kabėjo ant kaklo.
Į kalną lipome pašnibždomis ištardami vieną kitą žodį. Filipiniečiams Apo kalnas yra šventas, o tyla reikalinga, kad nesutrikdytume kalno ramybės. Lyg tyčia apsiniaukė ir mus užklupo liūtis. Ėmė temti. Turėjome įveikti paskutinę, stačiausią atkarpą. Ekspedicijos narys Juozas Antanavičius patyrusia alpinisto akimi įvertino – tai 2B sudėtingumo kategorija. Žaibuojant ir griaudžiant tekančio upelio vagomis užsikabarojome į viršų.
Kilimėlių po miegmaišiais neturėjome, o kelios pastatytos palapinės peršlapo po dešimties minučių. Vanduo sroveno iš visų pusių, o mūsų galvose lyg verpetai sukosi pačios baisiausios mintys. Mėta palapinėje šalia motinos laikėsi didvyriškai. Iš jos mokėmės stiprybės.
Rytą išlindusi saulė suteikė vilties, kad sušilsime, išdžiūsime ir pasieksime tikslą. Kai viršūnėje suplevėsavo ekspedicijos globėjos Seimo pirmininkės I.Degutienės įteikta trispalvė, Lietuvos žurnalistų sąjungos bei Kelionių ir pramogų klubo vėliavos, pasijutome ypatingai.
Nusileisti nuo viršūnės buvo dar sunkiau. Leidomės ropomis. Kelias per džiungles, pro natūralias išvartas ir nendrių urvus priminė speleologų žygį.
Per dvi žygio dienas džiunglėmis ir kalnais mes nukeliavome tik 36 km, o didis lietuvių keliautojas M.Šalčius per Siamą (šiandien – Tailandas) pėsčiomis, padedamas vedlių, nužingsniavo net 900 km!
Laimingi ir besišypsantys
Keliavote nemaža beveik 20 žmonių kompanija. Ir dar su vaiku. Tikriausia teko įveikti ne vieną emocinę krizę?
Supratome, kad nenumatytas Mėtos Melisos – toks visas mūsų mažosios keliautojos vardas – atsiradimas yra ekspedicijai likimo skirtas išbandymas. Maža mergaitė tapo tarsi lakmusu, jos dėka mes pamatėme savo trūkumus ir silpnybes. Keliaudami iš salos į salą ekstremaliose situacijose pirmiausia visi intuityviai klausdavo, o kur Mėta. Pamatę ją ant motinos rankų visi nurimdavo. Pamažu tapome viena šeima. Kartais skanesniu kąsneliu su Mėta dalydavomės mes, kartais – ji su mumis.
Kokį įspūdį paliko filipiniečiai?
Puikų. Nuoširdūs, visada besišypsantys. Apsilankėme ir pas Manilos žurnalistus – norėjome sužinoti, kaip laikosi mūsų kolegos. Jie gauna kur kas mažesnius honorarus, tačiau šypsojosi, atrodė laimingi ir niekuo nesiskundė. Matėme daug skurdo kaimeliuose, priemiesčių gatvėse, tačiau lygiai tiek buvo ir geros nuotaikos, šypsenų, optimizmo.
Daugelis žurnalistų sakė turį papildomų kitų darbų: moko mokyklose, rašo knygas, redaguoja įvairius tekstus ar dirba gidais. Plunksnos brolijos dalia visur nelengva, tačiau, kaip sakė M.Šalčius, kas skaito, rašo – duonos neprašo.
Kokių M.Šalčiaus pėdsakų dar radote?
Aplankėme centrinį Manilos paštą, iš kurio 1933 m. atidarius tarptautinę telefono liniją, M.Šalčiui, kaip pirmam užsienio žurnalistui, buvo leista paskambinti į Kauną. Duktė Raminta pasakojo, kad paštas buvo netoli jų namo, kitoje Minties Rato gatvės pusėje.
Atbėgusi kaimynė pranešė, kad motina kuo greičiau skubėtų į paštą, nes paskambino tėvas iš Filipinų. M.Šalčiaus žmona puolė puoštis lyg skubėdama į pirmą pasimatymą. Tai buvo įvykis, nes pasikalbėti su artimu žmogumi, esančiu kitame pasaulio gale, tuo metu buvo neįsivaizduojama.
Ekspedicijos tikslą pasiekėme – mūsų komanda sėkmingai įveikė savo tikslus, priminė apie Lietuvą ir žymų mūsų šalies keliautoją tolimiems Filipinams, taip pat ir saviems – kad reikia branginti ir neužmiršti tokios asmenybės kaip M.Šalčius.
Nijolė Baronienė
Į Filipinus prieš 87 metus sudarytu maršrutu (Miglės Greičiuvienės nuotr.)
Į Filipinus prieš 87 metus sudarytu maršrutu (Miglės Greičiuvienės nuotr.)
