Viena iš ūkio įkūrėjų Ernesta Budrienė apie šią savo veiklą kalba su didžiule meile ir užsidegimu. Ir kampelio grožis, kuriame apsilankiusieji gali pasėdėti, įsiamžinti, sukurtas jos rankomis – sako, grožio kūrimas visada širdyje uždega ugnelę.
„Turiu didelę meilę grožiui, dekoracijoms, tai yra artima – kažką kurti, gražinti, dekoruoti. Kai į tai įsitraukiu, man tiesiog pranyksta laiko ir erdvės sąvoka. Tad kodėl nesidalinti tuo su kitais?“, – džiugiai sako ji.
Ūkis, gimęs iš meilės
Nors daugiausiai savo produkcijos jie parduoda Kaune, mat ir patys yra gimę, augę ir gyvena laikinojoje sostinėje, pats ūkis yra Raseinių rajone, netoli Ariogalos miestelio.
Jiedu su vyru buvo miesto vaikai, Kaune gimė ir auga jų pačių atžalos. Vis dėlto, kaimo aplinka nė vienam jų nebuvo svetima, veikiau priešingai – itin artima. Prisiminimai apie laiką, praleistą pas močiutę kaime, dar ir šiandien paglosto širdį.
„Mes su vyru meilę žemei, kaimui, turbūt, paveldėjome kartu su mamyčių pienu, nes mūsų seneliai kilę iš kaimo.
Kai buvome vaikai, visos vasaros ir atostogos praeidavo pas močiutę kaime, kur ir karvytės, ir traktoriai, ir matydavome, kaip auga bulvės, laukuose plaukia javų jūros. Visa tai mums buvo pažįstama nuo mažų dienų“, – nusišypso Ernesta.
Laikui bėgant ir įsisukus į kasdienę rutiną, apsilankymai kaime tapdavo vis retesni. Viskas ėmė keistis pagausėjus šeimai – moteris sako, kad norėjosi vėl būti arčiau gamtos.
„Kai sukūrėme šeimą, į pasaulį pradėjo belstis vaikai, poreikis gamtai, žemei atsirado natūraliai. Keliai vis pakrypdavo, ypatingai savaitgaliais ar per atostogas, į senelių sodybą“, – pasakojo pašnekovė.
Nors minčių kurti ūkį tuomet dar nebuvo, užgriuvo 2020 metai ir koronaviruso pandemija, apvertusi gyvenimus aukštyn kojomis. Atsirado daugiau laisvo laiko, tad pasvarstė: kodėl gi nepabandžius jo išnaudoti pabandant dar artimiau prisiliesti prie ūkinės veiklos?
E. Budrienė su šypsena prisimena istoriją, kaip gimė ir ūkio pavadinimas. Ir šiandien šeimai ji sukelia juoką:
„Tuomet keturmetei dukrai pasakėme, kad kursime ūkį, ir kaip šiandien atsimenu – ji guli ant lovos, pusiau išsitiesusi, susinėrė rankas ant krūtinės ir storu balsu pasakė, kad tai turi būti „Meilės ūkis“, nes kuriame jį ne dėl pinigų, o iš meilės žemei ir žmogui.“
Moliūgai tapo pažiba
Budrių šeimos ūkyje auginamos penkios kultūros: sausmedžio uogos, braškės, medlievos, lazdynai ir moliūgai. Pastarieji tapo tikra pažiba.
„Nuo pat pradžių moliūgais prekiaudavome ten, kur ir šiandien – Kaune, Aleksote, savo namų kieme. Nuo pirmų metų tai buvo ne tik vieta, kur yra eksponuojami moliūgai ir žmonės gali atvažiuoti jų įsigyti, bet jaukus kampelis, kur galima nusifotografuoti, pasivaikščioti, pasigrožėti ir pabūti.
Kita vertus, matome, kad žmonėms to labai reikia, jiems labai smagu. Jie nori mieste turėti galimybę prisiliesti prie žemės, jos dovanojamų turtų“, – su šypsena pasakojo moteris.
Ernesta įsitikinusi – nors moliūgų žmonės gali įsigyti ir didžiuosiuose prekybos centruose, į jų įkurtą kiemelį jie atvyksta ne tik daržovių, bet ir pasisemti gerų emocijų bei žinių:
„Yra daugybė ūkininkų, kurie Lietuvoje augina šią produkciją, tačiau žmonės, vis dėlto, ieško betarpiško bendravimo, kontakto su tais, kurie savo rankomis augina produktus, kurie gali labai daug papasakoti apie skirtingas veisles, rūšis, čia ir dabar leisti pasilyginti, galbūt kažką paragauti.
Smagu, kad galime būti tie, kurie žmonėms gali suteikti informacijos, pakviesti pabūti kartu, o ne tik parduoti produktą.“
Jau nuo pat pirmųjų metų, kai pakvietė žmones užsukti į savo namų kiemą, kaskart nudžiugindavo apsilankiusiųjų reakcijos pamačius pačius įvairiausius moliūgus. Tačiau vienas dalykas itin nustebino ir paskatino pakoreguoti savo auginamos produkcijos pasirinkimus.
„Pirmaisiais metais sodinome daugiau moliūgų, kurie yra skirti valgymui, tačiau nustebome, kad vis dėlto šventiniai moliūgai, kurie yra skirti pasipuošti, skaptuoti minint amerikietišką Helovyno šventę, buvo tie, kuriuos žmonės labiausiai pirko ir galiausiai jų pritrūkome. Dabar jų auginame daugiau“, – nusijuokia moteris.
Lankytojų nespėja skaičiuoti
Paklausta, ar bėgant metams auga ir vietos populiarumas, ji nedvejodama sako – susidomėjimas auga, bet ne itin dideliais tempais, natūraliai. Tik artėjant lapkričiui norinčių užsukti padaugėja.
„Susidomėjimo pikas prasideda likus maždaug dviem savaitėms iki Helovyno – šis laikas būna labai intensyvus. Ši savaitė tiems, kurie dar nori ramiai ir jaukiai pasigrožėti, ir oro, ir užimtumo prasme yra tobula.
Juo labiau, kad moliūgas yra daržovė, kuri negenda. Juos galima ir porą, trejetą mėnesių ir net pusę metų išlaikyti tokius, kokius gamta sutvėrė.
Kita vertus, kalbant apie dekoratyvinius moliūgus, kurių šiemet pas mus gausu ir gamta padovanojo labai daug, pati turiu tokių, kuriuos išsaugojau nuo praėjusių metų derliaus ir jie atrodo tokie, kokie buvo, tik skamba kaip akmenukai“, – pastebi E. Budrienė.
Šiemet moliūgų kampelis kiek didesnis nei praėjusiais metais, čia vyrauja rudeniškai jauki aplinka.
Atvykti pasigrožėti, pasifotografuoti ir įsigyti produkcijos gali kiekvienas, tačiau ūkio įkūrėjai pabrėžia – reikėtų iš anksto skambučiu arba žinute susitarti vizitą, kad kiemelyje nesusirinktų per daug žmonių ir visi galėtų ramiai pasimėgauti kokybišku laiku.
„Mūsų kiemelis nėra labai didelis, tad visų smagumui ir patogumui stengiamės šiek tiek riboti žmonių srautus, kad visi nesugūžėtų tuo pačiu laiku – taip visiems užtenka erdvės ir laisvės pabūti grožio ir rudeniškos nuotaikos apsuptyje, o ne žiūrėti vienas į kito nugaras“, – paaiškino Ernesta.
Darbo dienomis moliūgų kiemelis atviras nuo 17 iki 19 valandos, savaitgaliais – nuo 10 iki 19 valandos. Bilietai čia nereikalingi, tačiau galioja yra vienas prašymas:
„Prašome žmonių, kad atvykę pas mus įsigytų moliūgų, riešutų ar kitų gėrybių bent už penkis eurus.“
Pasiteiravus, ar artėjant Helovynui kiemelis pasidabins šiurpiomis dekoracijomis, E. Budrienė sako – šiemet tokio plano nėra, bet nežinia, kokios mintys šaus kitąmet.
„Ir patys nežinome, ką sugalvosime kitais ar dar kitais metais. Gal visas kiemelis persikels į labai didelį kiemą mūsų sodyboje, o gal dar ką nors sugalvosime. Gyvenimas ir yra tam, kad mus pačius nustebintų“, – nusišypso su šeima „Meilės ūkį“ įkūrusi Ernesta.
