Visai neseniai parduotuvių lentynose pasirodė kolekcinis DVD su lietuvių animacios klasiko Iljos Bereznicko animaciniais filmukais „Baubas and Co“.
Geriausiu lietuvišku animaciniu filmu neoficialiai tituluojamas „Baubas“ pasirodė 1987 metais. Šį animacinį filmą, kuris pasakoja apie mergaitės draugystę su tėvų išgalvotu Baubu, iškart pamėgo ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Ilja Bereznickas, kuris savo animacijos stilių kildina iš karikatūros, groteskiškai ir ironiškai vaizduoja tėvus, nekreipiančius jokio dėmesio į savo mažametę dukrą. Žiūrėdamas futbolą ir neturėdamas laiko pasakai, tėvas sugalvoja „patį baubiausią iš baubų“, kuris tuoj pasirodys, jei mergaitė neis miegoti ir toliau, įkyriai prašydama pasakos, trukdys jam žiūrėti televizorių. Tačiau mergaitė neišsigąsta, o be galo susidomi Baubu, kuris pasirodo gali būti linksmas ir visai nebaisus...
Filmas susilaukė tokios sėkmės, kad Ilja Bereznickas sukūrė dar tris animacinius filmus apie Baubą, o Baubo personažas tapo kultiniu – Baubą galima pavadinti lietuviškuoju Šreku.
Visi Baubo serijos filmukai įtraukti šį kolekcinį DVD, kurį iš viso sudaro 8 animaciniai filmai.
Ilja Bereznickas baigė Maskvos Aukštuosiuos režisūros kursus, kur įgijo animacinių filmų režisieriaus specialybę. Tuo metu Maskvoje dėstė pripažinimą visame pasaulyje pelnę animacijos meistrai J.Noršteinas, F.Hitrukas, V.Kolesnikova ir kiti žymūs rusų animacijos kino specialistai.
Baigęs studijas Maskvoje Ilja Bereznickas pradėjo dirbti animacinių filmų režisieriumi, dailininku, scenaristu.
Menininko sukurti filmai pelnė pripažinimą ir Lietuvoje, ir užsienyje. „Baubas“ pelnė prizą tarptautiniame kino festivalyje Portugalijoje, Tomar mieste (1988). „Bermudų žiedas“ buvo įvertintas pagrindiniu „Best Synthetic Image“ prizu tarptautiniame festivalyje Bilbao mieste (Ispanijoje) 1990 metais, taip pat pelnė apdovanojimą tarptautiniame festivalyje „KROK“ (Ukraina). „Atsargiai, vaikai“ pelnė apdovanojimą festivalyje Čekijoje, Brno mieste (1990).
Per savo ilgą karjerą Ilja Bereznickas dirbo Lietuvos, Norvegijos, Izraelio, JAV kino studijose.
Vilniaus Dailės akademijoje vadovauja animacijos studijoms Fotografijos ir medijos meno katedroje.
2003–2004 metais dėstė Niujorko Vaizduojamojo meno mokykloje („School of Visual Arts“).
Pokalbis su menininku – apie naująjį DVD, animaciją vakar, šiandien ir rytoj, kultinį „Baubą“ ir spirito vagystes iš kino studijos.
Kaip gimė „Baubo“ sumanymas?
Baubas atsirado per stojamuosius į Aukštuosius režisūros kursus Maskvoje. Tuo metu vieninteliai animaciniai filmai, kuriuos buvau matęs, buvo „Na, palauk“ ir nieko daugiau. Štai per stojamuosius man ir pasiūlė padaryti kadruotę pagal pasirinktą kūrinį. Susiradau vieną tokią pasaką ir sukūriau jos kadruotę. Parodžiau ją animacijos genijui Jurijui Noršteinui („Ežiukas rūke“, „Pasakų pasaka“), jis liko sužavėtas siužetu. Kai pasižiūriu šį filmą dabar, aiškiai matau, kad daryčiau viską iš naujo. Idėja iš tiesų fantastiška ir dabar ši istorija man labai patinka, tačiau atlikimu nesu patenkintas.
Užtat kuriant „Baubą“ smagiausia buvo gamybos dalis. Pamenu, kaip naujose Lietuvos kino studijos patalpose man davė kažkokį persirengimo kambariuką viršutiniame aukšte, skirtą darbininkams. Visas miestas važiavo spalvinti – tam, žinoma, didelių įgūdžių nereikia, tik tiek, kad tikrai daug žmonių važiavo man padėti. Nebuvo jokių priemonių, tik daug entuziazmo. Pamenu, kaip spiritą vogėm iš kino studijos. Spiritas reikalingas ištaisyti piešinio klaidas. Kiekvienam animaciniam filmui buvo skiriama tam tikra spirito norma, mes skrupulingai skaičiavome, vengėme daryti klaidas, kad tik daugiau to spirito liktų. Neblogai tuomet iš to spirito pasipelniau.
Viena iš svarbių filmo sukūrimo dalių – įgarsinimas. Kokiais kriterijais vadovaujatės rinkdamiesi aktorius savo personažams?
Kartais kviečiu savo draugus, tarkim, su Arūnu Storpirščiu kartu futbolą žaisdavome... Pirmojo „Baubo“ įgarsinimas linksmai praėjo. Pasikviečiau šešerių metų mergaitę įgarsinti pagrindinį personažą – norėjau, kad pagrindinį veikėją įgarsintų vaikas. Tačiau ji pradėjo bliauti studijoje. Laimei, aktorė Laima Štrimaitytė, kuri šiame filme įgarsino motiną, pasisiūlė kalbėti ir mergaitės balsu. Laima talentinga, gali keliais skirtingais balsais kalbėti. Kostas Smoriginas tuomet įgarsino Baubą. Kai gatvėje jį sutinku, jis man sako: „Ar bus dar Baubas? Įgarsinsiu“.
„Baubo“ scenaristas Pranas Morkus taip pat labai norėjo ką nors įgarsinti. „Baubo“ finale katinas sako: „pabaiga ir miau“. Štai Pranas ir sako: „noriu miau pasakyti“. Mes visi prie studijos durų stovime ir klausomės, kaip jis garsina: ir taip miau, ir miau miau... Po pusvalandžio Pranas išeina visas šlapias ir sako: „paskutinis dublis buvo labai geras“. O garso režisierius vėliau mums papasakojo tiesą, kad įrašė patį pirmąjį dublį ir leido Pranui visą pusvalandį tuščiai miauksėti. Įsivaizduokite – intelektualas, eruditas visą pusvalandį kniaukia...
Kaip futbole Maradonos įvartis ranka, taip ir čia yra legendų, istorijų, kurias su malonumu prisimeni.
Net keliose Jūsų filmuose šmėžuoja katinas. Ar katinai išraiškingiausi gyvūnai?
Jis perėjo iš vieno filmo į kitą. (Juokiasi). Žinote, aš turėjau ir šunį, ir katiną. Katinas įdomesnis. O ką šuo? Jis tik tarnas. Katės yra išraiškingos, jų judesiai įdomūs, mokydami studentus judesio technikos, atkreipiame jų dėmesį į kates, jų plastiką. Be to, iš žmogui artimų gyvūnų katės turi stipriausią charakterį.
Jūsų sūnus Danas taip pat dailininkas, kuriantis animacinius filmus – galima sakyti, kad Lietuvos kine susiformavo animacinių filmų kūrėjų dinastija. Jūsų sūnaus diplominis darbas buvo puikiai įvertintas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, pelnė kelis apdovanojimus. Ar jūs įtakojote sūnaus pasirinkimą?
Taip, į šią DVD kolekciją įtrauktas ir jo filmas. Tačiau šį kelią jis pasirinko pats. Pamenu, vaikystėje jį nuvedžiau į futbolo treniruotes, maniau gal bus futbolininku. Įsivaizduokite, treneris numeta kamuolį pypliams ir sako: „pulkit“. Tie vaikai, kurie turi grobuonio instinktą ir tampa futbolininkais... Danas – talentingas, jis gerai valdo pieštuką, o tai animacinių filmų kūrėjui labai svarbu. Šiuo metu jis gyvena užsienyje, vysto kelis projektus – užsienyje yra daugiau galimybių, daug kino studijų, kurioms reikalingi talentingi jauni dailininkai.
Grįžkime prie „Baubo“. Sakykite, ar „Baubas“ suprantamas vaikų auditorijai? Juk šio filmo potekstės, karikatūriškai nuspalvinti veikėjų charakteriai, nuolat prasikverbianti ironija, net groteskas, atrodytų, skirta tik suaugusiesiems.
Kūryba išreiškia menininko sampratą apie pasaulį, o aš juk nesu vaikas. Todėl ir mano animaciniai filmai yra suaugusiojo animacija vaikams. Žinoma, gal esu šiek tiek vaikiškas ir dar galutinai neperėjau į suaugusiųjų pasaulį, nes tokia jau mano profesija. Bandau kartais pakalbėti su vaikais apie tai, kas jiems įdomu. Štai Amerikoje ieškojau idėjų scenarijui ir nusprendžiau paklausti vaikų kas juos domina. Sutikau tokią mergaitę, išgėrėm kokakolos ir aš jai sakau: pasikalbėkime. Ji man ir išklojo visas savo svajones – surasti lobį, ištekėti už princo. (Juokiasi). Mergaitės visada žino ko nori. Jos anksčiau subręsta už berniukus. Štai kad ir ta mano pašnekovė – jai tik 12 metų, o ji jau turi savo vertybes ir gyvenimo tikslus.
Baubą būtų galima palyginti su Šreku. Abu personažai yra patrauklūs siaubūnai, kurie turi ryškų charakterį. Ar matote panašumų tarp šių veikėjų?
Taip, sumanymas toks pats. Šrekas turi tokią pačią prigimtį kaip ir Baubas. Bet štai ką noriu pasakyti apie Amerikos animaciją. Amerikiečiai kuria filmus sau, o visas pasaulis juos žiūri. Daug scenaristų dirba prie tekstų – juos, žinoma, įkvepia populiarūs siužetai, tačiau jie nesivadovauja šablonais, ieško originalių sprendimų.
Ar mes sulauksime kada nors lietuviško „Šreko“?
Kuris laimėtų „Oskarą“? Nenoriu būti pesimistas. Sukurti filmą, kurį norėtų žiūrėti visas pasaulis, – nelengva užduotis. Daug kas priklauso ne tik nuo menininko talento, bet ir pinigų. Be jų filmo nesukursi. Todėl mes Lietuvoje galime kurti tik trumpametražius kamerinius filmus. Animacija visame pasaulyje stipriai pažengė į priekį, tačiau Lietuvoje animacijai vis dar neskiriama dėmesio, ji silpnai finansuojama. Turime daug gerų dailininkų, tačiau čia jie neturi galimybės tobulėti.
Ar pasikeitė Jūsų auditorija bėgant metams?
Malonu kai prieina jau žilstelėjęs vyras ir sako: „Žinai, aš vis dar turiu namuose tavo „Baubą“. Mano mėgstamiausias filmas“. „Baubas“ prisimenamas gan dažnai. O dabartiniai žiūrovai? Nežinau. Anksčiau su žiūrovais daugiau bendraudavome.
Ar šiandienos vaikus, kuriuos išlepino Holivudo 3D animaciniai filmai, galima sudominti kur kas kuklesne animacijos klasika?
Vaikai žiūri viską. Jiems tik duok.
Kokia šiandienos animacijos kryptis?
Dabar animacija yra skirta ne tik vaikams. Tiesa, suaugusiesiems realus, o ne pieštas, pasaulis įdomesnis – juk jame gali atpažinti save, savo problemas. Tapatintis su gyvais veikėjais paprasčiau. Bet animacijos žavesys ir yra išgalvotas pasaulis, leidžiantis reikštis vaizduotei. Tiesa, pastaruoju metu animacija jau bando atvaizduoti realaus pasaulio problemas, atsiranda psichologiniai niuansai, atskleidžiamas požiūris į gyvenimą, o tai jau nebe vaikiška, tik naudojamasi animacijos priemonėmis. Net ir garsioji „Disney“ kino studija kuria filmus visai šeimai, ne tik vaikams. Žinoma, tai lemia ir komerciniai motyvai, nes vieni vaikai negali sudaryti didelės auditorijos – o štai visa šeima jau kas kita.
Ką jūs manote apie kompiuterinę animaciją?
Kompiuteriniai filmai bando apčiuopti naująją tikrovę. Tarkim, „Įsikūnijimas“ – technologine prasme labai pažangus filmas. Žinoma, tai progresyvus kelias, niekas negali sustabdyti šio proceso. Tačiau aš lieku kitame kelyje – man svarbiausia pieštukas. Aš iki šiol kolekcionuoju pieštukus, vagiu juos iš kur tik įmanoma.
O jūsų studentai? Kokį kelią renkasi jie?
Dėsčiau Niujorko vaizduojamojo meno mokykloje („School of Visual Arts“) ir galiu pasakyti, kad animacijos mokykla visur išlieka ta pati. Menininkui vis dar svarbu pieštukas, tu negali galvoti kompiuterine programa. Juk minties greitis yra stulbinantis. Kompiuteriu nesukursi tokio eskizo kaip ranka – nėra tokios improvizacijos laisvės. Žinoma, kai prasideda gamyba, kompiuteris didelis pagalbininkas. Animacijos kūrimo technika keičiasi kartu su naujomis technologijomis ir mokėti naudotis kompiuterinėmis programomis, kad ir „Maya“, labai svarbu. Bet kūrybiškumas yra svarbiausia. Dėstytojų tikslas – išlaisvinti studentų kūrybą. Žinoma, yra mokyklų, kurios moko tik technikos. Bet tiek Niujorke, tiek Lietuvos dailės akademijoje ugdomi menininkai.
Kokie Jūsų ateities planai?
Ateities planai niekuo nesiskiria nuo tų planų, kurie buvo prieš 20 metų. Bandau vienu metu daryti viską – ir tai yra mano problema, nes labai sunku susikaupti vienam darbui. Dailininkams reikalinga didelė koncentracija. Pamenu, kuriant „Baubą“ prašiau rusų dailininkų pagalbos. Atvažiavo vienas dailininkas iš Maskvos, mes visi nuvykome į sodybą prie ežero, pradėjom dėlioti eskizus ir štai jis man sako: „žinai, aš tokiomis sąlygomis dirbti negaliu – aš įpratęs dirbti virtuvėje, kai šeši vaikai tau lipa ant galvos, o žmona rėkia, kad išneščiau šiukšles. O čia ežeras, pirtis... Gal geriau aš Maskvoje dirbsiu“... Reikia mokėti atsiriboti nuo išorinio pasaulio. Turi gyventi su savo personažais, savo vaizduotės pasaulyje.
Kartais vadovaujuosi ir tinginio filosofija – jei matau, kad projektas atims daug jėgų ir laiko, jo atsisakau, nes man svarbiau įgyvendinti sumanymus, nei tiesiog kurti. Todėl net ir reklamos kūrimas atrodo patrauklus, nes žinai, kad viską gali įgyvendinti greitai. Taip pat mielai imuosi iliustruoti knygas, nes ir šis darbas yra greitai atliekamas.
Paskutinis klausimas – ar bus dar vienas filmas apie Baubą?
Galbūt, – lietuvių animacijos klasikas paslaptingai šypteli.
Tačiau netrukus jo akyse pasimato bežaidžiantys baubai... Bus! Tikrai bus!
