Vilties, tikėjimo ir dvasingumo paieškos vis daugiau piligrimų iš visos Lietuvos ir užsienio veda į seną Šiaurės Lietuvos miestelį - Žagarę, į Senosios Žagarės bažnyčią, kurios požemiuose pustrečio šimto metų pragulėjo beveik prieš 400 metų gyvenusios Barboros Umiastauskaitės palaikai.
Barboros palaikai prieš 45 metus iš koplyčios buvo išvežti, neaptikta jokios užuominos sovietiniuose archyvuose, kur jų ieškoti, bet žmonių tikėjimas ja niekur nedingo. Žagarietę pamilo jaunimas, ėmęs vadinti ją savo užtarėja, rašo „Respublika“.
Iš lūpų į lūpas perduodami pasakojimai apie ugnies nesunaikinamus, negendančius palaikus apaugo legendomis, nuo neatmenamų laikų žmonės Žagarės Barborą vadino šventąja, prie jos karsto melsdavosi prašydami užtarimo, pasveikimo.
Barboros kanonizacijos žygių buvo imtasi dar iki antrojo pasaulinio karo. Neabejotinai, jie buvo per menki. Tikrasis Barboros Žagarietės paskelbimo šventąja kelias dar tik prasidėjo.
Ties riba
„Riba tarp stebuklo ir tikrovės yra labai trapi“, - sakė viena žagarietė, kalbantis, ar įmanoma nustatyti ribą, kada žmogui išgyti padeda vaistai, kada tikėjimas, o kada vidinės galios, kurių žmogus galbūt ir pats neįtaria turįs. Arba: ar gali stebuklas pamokos neišmokusiam studentui padėti išlaikyti egzaminą? Žinoma, ne. Bet padėti įveikti save, suteikti stiprybės tikėjimas stebuklu gali. Ir jo labai reikia.
Iš Žagarės kunigo Rimanto Žaromskio išgirdau, kad ąžuolų girlianda prie simbolinio Barboros Žagarietės karstelio - nuo Žagarės moksleivių. Jaunimas čia degina žvakeles, neša gėles. Gėlės prie simbolinio Barboros karsto nevysta beveik visus metus. Teko girdėti, kad gėlėmis neatlygintinai koplyčią puošia viena žagarietė. Toks buvęs jos įžadas: „jeigu įvyks stebuklas“. Stebuklas, regis, įvyko.
Vis dėlto Žagarietės palaikų fenomenas liks neįmintas, nes nebeliko nei palaikų, nei tų, kurie galėtų bent iš dalies praskleisti paslapties šydą. Nemažai teko kalbėti su Žagarės istorijos metraštininkais, literatais Romualda ir Vytautu Vaitkais.
„Teko girdėti, kad Barboros palaikai prieš juos kažkur išvežant buvo apžiūrėti komisijos, o komisijoje buvo jau Anapilin iškeliavę žagariečiai gydytojai - Antanas Varnas ir Juozas Kalina. Tai, ką jie pamatė, liko paslaptyje, kaip ir pats apžiūros protokolas. Vis dėlto vienas iš medikų žagariečiams prasitarė, esą moksliškai palaikų paslapties paaiškinti neįmanoma“, - sakė Vaitkai.
Jų manymu, klaidinantis yra sakymas, kad vietiniai žmonės Žagarietę vadino Barboryte. Taip sakydavę tik tie, kurie norėjo sumenkinti Barboros reikšmę.
Noriu būti Barbora
„Kažkada, kai buvau dar vaikas, apie Barborą buvau girdėjusi iš savo mamos, Senosios Žagarės bažnyčios koplyčią lankydavusios per šventes. Mama sakydavo, kad Barbora yra šventoji, guli karste panaši į lėlę rausvais skruosteliais“, - pasakojo viena pažįstama, buvusi žagarietė.
Barboros palaikų koplyčioje matyti jai neteko, bet Barboros paveikslas iškilęs iš pasakojimų. „Nežinau, kokiu būdu, bet turbūt jį perdaviau savo dukteriai“, - stebėjosi. Moteris negali suprasti, kodėl vieną dieną jos ketverių metukų dukrelė pareiškė norinti būti Barbora. „Kodėl jūs manęs nepavadinot Barbora?“ - užsispyrusi klausė mergaitė.
Pasak buvusios žagarietės, madingu vardu pavadinta duktė Barboros vardo kieme išgirsti negalėjo, nebuvo vaikų tokiu vardu, nei per televiziją, nei radiją toks vardas neskambėdavęs. Stebindavęs ketverių metų vaiko užsispyrimas. Motina net galvojusi pakeisti vaiko vardą, bet prisibijojo likti nesuprasta. Gal mergaitė pati vėliau pasikeitė vardą? „Ne, paaugusi ji net nebeatsiminė kada nors to prašiusi“, - sakė motina.
Išaukštino dorybė
Barboros Žagarietės gyvenimas ir jos skaudus likimas nėra kilęs tik iš žmonių svajonių. Jis išplaukia iš įvairių šaltinių, bažnyčios metraščių. Barbora gimė didikų šeimoje, anksti neteko motinos, mirė 20 metų, gelbėdamasi nuo nekaltybę jai norėjusio atimti tikro tėvo. Iš kartos į kartą sklido pasakojimas, kad mergaitė žuvo iššokusi per dvaro langą. Dvaras stovėjęs ant klinčių klodo nukloto Švėtės skardžio.
Mergaitė buvusi labai švelni, užjausdavusi baudžiauninkus, kuo įmanydama paslapčia nuo valdingo tėvo ir pamotės juos šelpdavusi. Svarstymų apie paslaptingą tėvo aistrą (o gal nuobaudą?) savo dukteriai neišliko. Gal todėl, kad tai visiškai nesiderino su paprastų žmonių krikščioniška morale. Užtat per kelias kartas išliko mitai apie nepaprastą mergaitės pamaldumą ir dorą.
Atvaizdo pėdsakais
Žmonės kalbėdavo ir apie tyrą, nepaprastą jos grožį, bet nėra išlikusio nė vieno originalaus kilmingos šeimos dukters Barboros portreto. Vis dėlto bandymų nupiešti Žagarietę buvo. Vienas jų - natūralaus dydžio portretas, 1979 m. nutapytas ant Taujėnų bažnyčios vieno iš piliastrų. Kitas - mažo formato nežinomo autoriaus Barboros Žagarietės portretas, surastas Gruzdžių bažnyčioje. Sprendžiant iš atlikimo technikos, portretas galėjo būti nupieštas praėjusio amžiaus viduryje.
Įspūdingą ir trapų Žagrietės portretą yra sukūręs šiaulietis dailininkas Bonaventūras Šaltis.
Šiaulių universiteto doc. Stasys Šimaitis studijoje „Barboros Žagarietės-Umiastauskaitės atvaizdo paieška“ aptaria dar vieną Šiauliuose surastą senovinio raižinio fotografiją. S.Šimaitis sprendžia, kad raižinys galėjo būti atliktas profesionalaus dailininko, atkuriant būdingiausius palaikų bruožus. Tokią išvadą jis daro išstudijavęs išlikusius Umiastovkių šeimos vyrų portretus ir nuotraukas.
Fotografijoje - angeliško veido merginos su karūna atvaizdas. Teigdamas, kad šio portreto kopijų Žagarėje gali būti pasklidusių ir daugiau, mokslininkas neklydo. Analogišką kopiją šventųjų paveikslų galerijoje šių eilučių autorei yra tekę matyti vienos senyvos žagarietės namuose.
Moteris nė neįtarė turinti Barboros Žagarietės, o ne šventosios atvaizdą.
Komentaras
Kazimieras Ambrasas
Kunigas
Dievo Tarnaitės Barboros pavyzdys yra svarbus ir reikšmingas šio meto žmogui ir ypač patrauklus ir sektinas mūsų jaunimui dėl kelių priežasčių.
Pirmiausia tuo, kad ji, būdama turtingų tėvų graži dukra, būtų galėjusi mėgautis tėvų turima prabanga, gražiais rūbais. Betgi ji be jokios atodairos išdrįso pasilenkti prie to anais - XVII a. – laikais vargstančio, skurdžiausio sluoksnio, niekinamų ir beteisių baudžiauninkų, dirbusiais dėl duonos kąsnio pačius juodžiausius ir sunkiausius darbus laukuose, soduose, miškuose.
Antroji priežastis, verčianti mus galvoti, kad tikriausiai jai buvo ne kartą siūloma ištekėti už kokio gražaus, turtingo jaunikio, kurių anuomet, reikia manyti, netrūko toje diduomenės aplinkoje.
Trečioji - kaip Vakarų pasaulio mokyklose (netrūksta jų ir mūsiškėse) populiarūs net tik erotiškumą dažnai žadiną šokiai, diskotekos ir kitokios panašios pramogos, kai berniukų ir mergaičių intymūs santykiai dažnai baigiasi pagimdytais arba nužudytais kūdikiais. Dievo Tarnaitės Barboros pavyzdys yra akivaizdi tokio palaidumo priešprieša, priverčianti pagalvoti ne tik vyresnio amžiaus žmonės, bet ir tuos, kurie dabar yra jauni ir nesubrendę.
Ketvirtoji priežastis - iki šios dienos nenutrūkstančios malonės, kurių ji tiek daug išprašo vargo žmonėms, kuriuos ji pati žemėje šelpė, guodė, dalijo dovanas ir maitino.
Jaunimas, persisotinęs žemų polinkių peršamų malonumų, pastebimai ar nepastebimai pagaliau pradeda atbusti, ieškoti to, kas yra pastovu, dora, kilnu. Jie, vaikščiodami žeme, nori, trokšta pakelti akis į saulę.
O realioji, tikroji saulė jiems yra tie, kurie vaikščioja žeme, žingsniuoja greta jų, kartu su jais mąsto ir gyvena. Barbora vaikščiojo žeme, buvo tokia pati jauna, kaip jie, troško siekti, padėti, aukotis, nepaisyti net pavojaus, nuo kurio ji pati ir žuvo. Ne veltui romėnai sakydavo: verba docent - exempla trahunt (žodžiai moko - pavyzdžiai patraukia).
Dalia Byčienė
