Niekada apie jį negirdėjote? Jis – juokingų, pamokančių, ironiškų vaizdo įrašų kūrėjas, kuriuose pagrindinis dėmesys skiriamas jo personažui – suvalkietišku akcentu dainuojančiam ir juokaujančiam vaikinui. Smagiausia tai, jog Aivaro net nereiktų pristatinėti, nes jai nieko apie jį nežinote, savo tikrąją pusę jis atskleis tik šitame interviu. Rimtas, turintis gražią misiją, tačiau susiduriantis su piktų lietuvių bandymu sugriauti unikalumą ir keistumą. Apie juoką, apsimetinėjimą ir įkvėpimą.
Jau žinome, kad esi juokingas. Pristatyk save išsamiau...
Be to, kad keliu įvairiausius vaizdo įrašus internete, aš studijuoju kūrybos komunikaciją Vilniaus universitete. Kai gyvenau Marijampolėje kelis metus lankiau jaunimo studiją dramos teatre. Visuomet labai mylėjau teatrą – tiek vaidybą, tiek režisūrą. Rašydavau įvairiausius scenarijus, kurdavau personažus. Mano galvoje niekuomet neišblėso įvairiausios idėjos, kurias vis generuoju ir stengiuosi realizuoti. Dabar esu tokio amžiaus, kai visi bando tapti nepriklausomais, pabėgti, tačiau aš ir toliau širdyje jaučiuosi kaip mažas vaikas, bandantis pakeisti pasaulį ir skleisti geras emocijas.
Kaip ir kada prasidėjo tavo vaizdo įrašų karjera? Ir kaip tau kilo tokia idėja?
Vaizdo įrašai yra mano labai senas hobis. Dar būdamas visai mažas žiūrėdavau juokingus kačių klipus „Youtube“, ir norėdavau pats filmuoti. Žiūrėdamas užsieniečių kuriamus vaizdo įrašus vis bandydavau pradėti pats, tačiau bijodavau, kad mane išjuoks, nepripažins. Daug klipų tiesiog filmuodavau su draugais ir niekur jų nekeldavau.
Per pusmetį sukūriau apie 100 vaizdo įrašų, juos keldavau į savo kanalą. Įdėjau labai daug darbo, svajojau, kad pavyks „prasimušti“, tačiau viskas buvo daug sunkiau. Supratau, kad tokių kaip aš – labai daug, todėl būtina sugalvoti kažką unikalaus. Taip pradėjau vieną po kito kurti vaizdo įrašus savo „Facebook“ paskyroje. Įsimintinų personažų Lietuvoje nedaug, todėl pamaniau, kad būtų įdomu sukurti kažką neįprasto ar įsimintino. Taip ir prasidėjo dienoraščiai, po kurių sekė dainos.
Beje, ar tai tavo personažas? Gal tu gyvenime esi visiškai kitoks?
Taip, tai personažas. Bet tai nėra kažkas visiškai kitokio, nei aš pats. Teatre supratau, kad neįmanoma sukurti personažo, jį įmanoma „ištraukti“ tik giliai iš savęs, savo patirčių, išgyvenimų, jausmų. O šis personažas suteikia man drąsos daryti dalykus, kuriuos aš įprastai galiu daryti tik artimų draugų rate. Mano personažas kalba apie tas pačias problemas. Juokų forma pateiktą informaciją žmonės supranta daug paprasčiau ir tikiu, kad pasąmonė užfiksuoja tam tikrus dalykus. Realiame gyvenime dažniau pastebima yra tik mano rimtoji pusė, apie kurią internete daug nekalbu. Internete aš tiesiog „linksmasis aš“.
Vieni tave labai giria, kiti sako, kad esi keistuolis. Iš kur tiek drąsos pasirodyti kitokiu?
Manau, kad kitokie žmonės yra patys gražiausi. Vienodų labai daug, todėl darosi nuobodu, kai kiekvienas naujai sutiktas žmogus kalba apie tą patį, tais pačiais sakiniais, nenori savęs atskleisti. Pats neketinu sekti tokiu pavyzdžiu, apsimetinėti irgi nemėgstu. Supratau, kad būti savimi yra labai gera. Kalbant apie drąsą, tai mano personažas turi daugiau drąsos nei aš pats. Tik jis kalba tuos pačius dalykus, kuriuos aš galvoju. Tai tarsi savotiškas būdas parodyti save per susikurtą drąsų personažą.
Keista tendencija – dabar labai populiarūs akcentus turintys personažai. Ar manai, kad tai turi įtakos?
Taip, ir iškart galiu pasakyti, kad suvalkietiško akcento iš manęs niekas neatims. Čia jau tikrų tikriausia mano dalis, labai didelis privalumas. Džiaugiuosi gimęs ir augęs Marijampolėje – tiek mokykloje, tiek universitete dėl savo kalbos jaučiausi puikiai. Nors daug kas mėgsti pasišaipyti, tačiau puikiai suprantu, kad mes kalbame taisyklingai. O tai dar ir savotiška įvaizdžio dalis.
Patyčių tema Lietuvoje ypač jautri. Teko skaityti, kad pačiam teko su tuo susidurti, tai ar humoras yra tas receptas, kuris padės nugalėti „blogiukus“?
Manau, kad daug kas susiduria su patyčiomis, tik vieniems mažiau, kitiems daugiau tenka. Ilgai nemokėjau su tuo kovoti, formavosi mano asmenybė, mąstymas, tačiau tam laikotarpiui esu labai dėkingas. O dabar mano mėgstamiausiu ginklu patapo humoras. Man tai išties padeda. Nenukreipiu nieko prieš kitus žmones, „blogiukus“ dažniau ignoruoju, tad, jei reikia, pralinksminu pats save. Nesidroviu pasijuokti iš savęs.
Ar jau jautiesi žinomas? Pastebi žmonių žvilgsnius?
Žvilgsnių tikrai yra. Ir dar labai daug žmonių, kurie prieina, paprašo nusifotografuoti, pasako gražių žodžių. Tada išties pasijaučiu keistai, bet negaliu teigti, kad tai blogas jausmas. Priešingai, tai labai skiriasi nuo to, kas vyksta internete. Džiaugiuosi galėdamas susipažinti su žmonėmis, kurie domisi mano veikla. O ir nuotraukas paprašau atsiųsti, labai smagu pasižiūrėti būna.
Dažnas pastebi, kad savo vaizdo įrašus kuri su savo šeima. Jie palaiko tavo tokį hobį?
Visapusiškai palaiko. Na, tikriausiai, jei nemėgtų, tai ir neprisidėtų prie mano veiklos. Visuomet pasidžiaugiu dėl savo mamos, kuri aktyviai reiškiasi tiek komentaruose po mano vaizdo įrašais, tiek pačiuose klipuose. Kiti šeimos nariai irgi nuolat prašo parodyti, ką naujo nufilmavau. Gera žinoti, kad tave palaiko šeima, o svarbiausia – supranta viso to esmę. Tada ir pačiam norisi kurti ir nesustoti.
Ar tai yra hobis, o gal būsimas pajamų šaltinis?
Būtų nuostabu, jei hobis taptų ir pajamų šaltiniu, tačiau dabar man tai teikia labai didelę emocinę naudą. Ir to išties pakanka. Puikiai pasijaučiu, kai žmonės šypsosi, juokiasi žiūrėdami mano vaizdo įrašus. Matau, kad praskaidrinu žmonėms dieną, jie man dėkoja. Nuostabus jausmas.
Ar skaitai komentarus apie save?
Visuomet skaitau. Neargumentuotos kritikos nepriimu, tai tiesiog nekreipiu į juos dėmesio. O iš žmonių, kurie supranta, ką rašo, galiu pasimokyti, todėl manau, kad skaityti naudinga. Pats suvokiu, kurie komentarai yra beprasmiški, kažkaip išmokau atsirinkti per tokį laiko tarpą. Stengiuosi dėl tokių nesijaudinti, o gražūs žodžiai visuomet paglosto sielą.
Aš skaičiau. Keli rašė, kad pirma nuomonė apie tave nebuvo pati geriausia. „Reikia laiko, kad suprastum“. Kas manai skatina žmones grįžti prie tavo įrašų?
Didžioji visuomenės mėgsta apkalbėti kitokius žmones. Mano personažas visą tą „savotiškumą“ labai išryškina, dažnai elgiasi taip, kad lyg tyčia parodytų dalykus, iš kurių daug kas šaiposi. Reikia laiko, kad žmonės suprastų, jog nereikia šaipytis. Todėl jie ir grįžta? Be abejo, svarbus ir savotiškas humoro jausmas. Tikrai ne visi mėgsta keiksmažodžius, juodą humorą, nešvankius juokelius. Pas mane viskas kiek kitaip.
Labai nustebino žinia, kad tu viską darai nesurepetavęs? Ar tikrai prieš vaizdo įrašą visiškai nesiruoši? Tai kaip tau pavyksta? Ir kokių savybių reikia: greito mąstymo, humoro jausmo, kad tokį sukurtum?
Taip, mėgstu viską daryti nesurepetavęs. Gyvenimas nėra repeticija. Reikia daryti viską taip, lyg tai būtų pirmas ir paskutinis kartas. Pats kartais nustebinu save befilmuodamas, nebežinau, ką pasakys personažas. Tuomet žmonės pasigauna tam tikras frazes, jas visur vartoja. Būtent tai mane ir žavi – visiškas laisvumas sukurti ar pasakyti kažką naujo ne tik žmonėms, tačiau ir sau pačiam. Tai, kas nesurepetuota, yra tikra. O tikri dalykai visuomet įdomūs. Manau, kad tam reikia išlaisvinti ir pasitikėti savo mintimis. Aš esu tikras, kad nepasakysiu nieko blogo, neįžeisiu ko nors, todėl man improvizuoti pasidaro labai smagu.
Greitai gavai „interneto sensacijos“ vardą. Ne paslaptis, kad žinomumas padeda greitai susilaukti šlovės, darbo televizijoje. Ar tai yra tavo tikslas?
Iki šiol su draugais pasijuokiame iš to žodžio „sensacija“. Labai neįprastai skamba, o ypač man (juokiasi). Svarbiausias mano tikslas yra tas, kad žmones pasiektų žinutė – kiekvienas esame toks, koks esame. Turime įžvelgti aplink save kuo daugiau gerų dalykų. Naivu, bet tikiu, kad su mažais žingsneliais į priekį žmonės gali tapti geresniais. Manau, kad kuo daugiau žmonių pastebės mane, tuo lengviau bus skleisti šią žinutę. Televizija - irgi kelias į didesnę auditoriją.
Viena komentatoriaus mintis: „Būsimas darbdavys galvos, kad jis nerimtas“. Ar pačiam tokios mintys kyla?
Kol kas negalvoju apie būsimus darbdavius. Man labiau patinka galvoti, kad aš būsiu kažkieno darbdavys. Na, o jei būsiu, į tokius žmones žiūrėsiu lygiai taip pat, kaip ir į visus. Nemanau, kad protinga spręsti apie žmogų vien iš jo veiklos internete.
Kur ruošiesi save realizuoti? Beje, kodėl nepasirinkai aktoriaus kelio?
Dabar realizuoju save virtualioje erdvėje. Mano didelė svajonė buvo tapti aktoriumi ir vis dar tikiu, kad man pavyks. Tiesa, aktoriaus kelią aš rinkausi, tik į LMTA (Lietuvos muzikos ir teatro akademija- tv3.lt) neįstojau. Teko galvoti apie kitas studijas, tačiau dabar nesigailiu. Manau, kad man ateityje pavyks realizuoti save kine ar teatre.
Ar veikla pakeitė tavo asmeninį gyvenimą?
Iš dalies pakeitė. Pasidarė sunkiau bendrauti su žmonėmis – daug kas ieško naudos. Dar didelė dalis žmonių susidaro išankstinę nuomonę, sunkiau atskirti tikrus žmones nuo netikrų. Iš kitos pusės, jaučiuosi gerai žinodamas, kad turiu tokią didelę auditoriją, kuriai darau gerą įtaką. Stengiuosi skleisti dalykus, kurie daro žmones gražesniais.
Siunti aiškią žinutę: „Būkite savimi“. Kada pats supratai, kad nereikia bijoti?
Juk niekas negali teisti tavęs dėl to, koks tu esu, tiesa? Tas žmogus gali tik nusisukti, gali nebendrauti, tačiau teisti – negalima. Reikia išlikti tikru žmogumi pačiam sau. Kai man šovė į galvą ši mintis, tada ir suvokiau, kad vienintelis būdas išlikti tikru žmogumi yra išlikti savimi. Laimės nesuteiks buvimas kažkuo kitu. Todėl tik pasikartosiu – būkite savimi.
Viename vaizdo įraše kalbėjai ir apie supuvusią visuomenę. Dabar gyveni didmiestyje, ar pastebi kitokias tendencijas? Ir kodėl ta visuomenė supuvusi?
Išties nemaža visuomenės dalis supuvusi yra todėl, kad smerkia žmones, kurie daro kažką naudingo. Smerkia žmones, kurie kuria, kurie galvoja, mąsto už kitus. Niekuomet pats nesuvoksiu to esmės. Nesuprantu, kodėl būtina rašyti blogus komentarus po kiekvienu vaizdo įrašu jo net neperžiūrėjus. Jei žmogus nepatinka – užtenka jo nesekti ir domėtis tuo, kas patinka. Tačiau mes gyvename kažkokiame pereinamajame amžiuje, kai labai svarbu pasirodyti viršesniais, sumenkinti kitus. Visoje Lietuvoje tas pats. Komentatorių pilna tiek iš kaimelių, tiek iš didmiesčių, tačiau tikiu, kad situacija pamažu keisis. Niekada nemaniau, kad mano vaizdo įrašus žiūrės tiek daug žmonių ir nesišaipys iš to, iš ko paprastai šaiposi. Tai jau šioks toks gražesnės ateities vaizdas.
Esi įkvepiantis žmogus, kuris skatina kitus nebijoti. Jau pačiam keista suprasti, kad darai tai, kas įkvepia žmones?
Dar keista, tačiau suprantu, kad tai man tarsi dovana. Turiu ją išnaudoti tinkamai.
Reikia paminėti, kad stebini ir savo išskirtiniu stiliumi. Gal metas dalytis ir stiliaus patarimus?
O, ačiū. Tiesą sakant, retai girdžiu tokius dalykus. Maniau, kad rengiuosi taip, kaip man patinka – kaip aš pats suprantu žodį „gražu“. Skaičiau citatą, kad graži apranga yra graži maniera. Manau, kad kol kas galėčiau konsultuoti nebent savo draugus – ir tai tik draugiškai. Bet jei kažkas klaustų patarimo, mielai pasakyčiau savo nuomonę.
Pabaigai – ar esi laimingas?
Pastaruoju metu jaučiuosi laimingas. Nepaisant visokių dalykų, suprantu, kad man išties pasisekė dėl to, kur aš esu. Būna visokių minčių, kartais per daug galvoju, tačiau šią akimirką jaučiuosi laimingas.
