Didžiosios valstybės kuria ir bando nemirtinus ginklus, kad galėtų kariauti nežudydamos. Naujovių spektras platus – nuo „juodojo ledo“ iki „deginančio spindulio“, rašo Šveicarijos laikraštis „Le Temps“.
Plikledis dykumoje. Tai ne metafora ir ne miražas – šis paradoksas gali netrukus tapti viena iš „humaniško karo“ atmainų. JAV ir kitų valstybių kariuomenės šiuo metu vykdo rytdienos ginklų bandymus, kuriais bus galima priversti paklusti nežudant.
Amerikos Pažangiųjų gynybos projektų tyrimų agentūra DARPA neseniai atliktų nemirtinų ginklų bandymų metu paragino mokslininkus aktyviau kurti dirbtinį „juodąjį ledą“. Pentagonas yra rimtai susidomėjęs galimybe pakirsti priešininko armijos judėjimo galimybę ir taip jį susilpninti. „Juodasis ledas“ kariniu techniniu žargonu – tai cheminė medžiaga, sumažinanti trintį, tepaliniai polimerai, kurie, išbarstyti ant žemės paviršiaus, trukdo tokioje zonoje judėti žmonėms ir transporto priemonėms. Kad patys neįkliūtų į tokį tąsų plastiką, amerikiečių kareiviai naudoja priešnuodį – apipurškia batų padus ir automobilių padangas specialia medžiaga, kuri neleidžia slidinėti ant „juodojo ledo“. Mesopotamijos smėlynuose įstrigusi JAV kariuomenė tikisi, kad toks ateities ginklas tiesiogine to žodžio prasme parvers priešininką mūšio lauke ir užtikrins jai pranašumą. Šis nemirtinas ginklas pirmiausia skirtas tokioms karšto ir sauso klimato šalims, kaip Irakas ir Afganistanas, rašo „Le Temps“.
Dar labiau intriguoja tiesiogiai į taikinį nukreipiamas ginklas, vadinamasis „deginantis spindulys“. Pasak daktaro Deivido Humeiro iš vyriausiojo armijos planavimo štabo Berne, aktyviosios sulaikymo sistemos (Active Denial System, ADS) veikimą galima palyginti su mikrobangų krosnele. Nukreipta energija sužadina žmogaus, į kurį nutaikytas toks ginklas, odos paviršiaus ląsteles. Tai sukelia intensyvaus, bet nepavojingo deginimo jausmą. Svarbiausias tokio ginklo privalumas – tai, kad juo apšvitintas žmogus praranda galimybę priešintis. Jau sukaupta daug tokios sistemos efektyvumo įrodymų. Ji veikia maždaug 500 metrų atstumu.
Pasak nemirtinų ginklų eksperto, ADS buvo paruošta naudoti po to, kai JAV bendrovė „Raytheon“ sausio 24 d. pademonstravo jos veikimą karinių oro pajėgų bazėje Džordžijoje. „Belieka paruošti jos serijinę gamybą ir pritaikyti naudojimui sudėtingo reljefo vietovėje“, - sakė D. Humeiras.
Jungtinių Tautų Nusiginklavimo tyrimų instituto (UNIDIR) pranešime sakoma, kad „nemirtini ginklai specialiai skirti pakirsti žmogaus galimybę judėti arba daryti žalą materialiems objektams, sukeliant minimalų šalutinį poveikį. Jų poveikis privalo būti diferencijuotas ir nekelti bereikalingų kančių, o sukeliamas efektas – trumpalaikis ir grįžtamojo pobūdžio, tokie ginklai turi tapti klasikinių ginkluotės tipų alternatyvomis arba maksimaliai apriboti jų naudojimą.“
Per paskutiniuosius 10 metų pasaulyje pastebima karo humanizavimo tendencija, pastebi „Le Temps“. „Karinės užduotys taikdariškų operacijų metu vis labiau artėja prie policinių. Didėja žiniasklaidos ir visuomenės domėjimasis karo veiksmais, - tęsia D. Humeiras. – Beprasmiškos žudynės, priešininko kariškių ir civilių žalojimas karo veiksmų metu jau nebepriimtini. Tai viena iš svarbiausių nemirtinų ginklų kūrimo priežasčių.“
Tokie ginklai didina galimybių, kuriomis gali pasinaudoti karinė vadovybė planuodama deramą atsaką į kylančias grėsmes, arsenalą. Pasak eksperto, jie leidžia užpildyti spragą tarp žodinio perspėjimo ir mirtinų ginklų panaudojimo, suteikia vadovybei ir kariams papildomų priemonių savo misijai atlikti, kartu užtikrinant profesionalią jų apsaugą.
Daugelis specialistų laikosi nuomonės, kad nemirtinų ginklų nebūna, nes nėra šimtaprocentės garantijos, kad ginklas bus absoliučiai nekenksmingas. UNIDIR pranešime pabrėžiama, kad nemirtini ginklai tik išplės represinių technologijų spektrą, o tai reiškia, kad padidės prievarta. „Atsirandančios nemirtinos technologijos siūlo naujų galimybių, kurių vis labiau reikia gyventojų kontroliavimui ir pilietinių protestų slopinimui, o tai – politinės kontrolės technologijos“, rašo „Le Temps“.
