Prieš sezoną kartu su Kauno rajono „Hoptrans-Sirenų“ komanda dirbusi, tačiau į užsienį išvykusi Dovilė Miliauskaitė prieš kelias savaites sulaukė antros galimybės prisijungti prie Lietuvos moterų krepšinio lygos (LMKL) bronzos medalių savininkių ir ja pasinaudojo, teigiama pranešime spaudai.
Sezoną 23 metų 187 cm ūgio puolėja pradėjo Belgijoje, kur gynė Varegemo „Declercq Stortbeton“ ekipos garbę. Ten ji vidutiniškai pelnydavo po 4,7 taško ir atkovodavo po 5 kamuolius.
Kaunietė praėjusį sezoną žaidė Ispanijos antrosios lygos komandoje „Centros Unico Real Canoe“. Lietuvė per rungtynes rinkdavo vidutiniškai po 8,1 taško ir sugriebdavo po 6,6 kamuolio.
Miliauskaitė 2007-2011 m. studijavo JAV ir atstovavo Tovsono universiteto komandai.
Miliauskaitė atskleidė skirtumus tarp moterų krepšinio Belgijoje ir Lietuvoje bei tikisi šiemet tapti LMKL čempione.
– Dovile, kodėl nusprendėte grįžti į Lietuvą ir sudaryti sutartį su „Hoptrans-Sirenomis“?
– Buvau išvažiavusi į Belgiją ir sudariusi dviejų mėnesių kontraktą su galimybe pratęsti jį iki sezono pabaigos. Tačiau klubas to padaryti nepanoro ir teko grįžti į Lietuvą. „Hoptrans-Sirenas“ pasirinkau todėl, kad su jomis sportavau prieš sezoną.
– Prieš sezoną treniravotės su „Hoptrans-Sirenomis“, bet nusprendėte karjerą tęsti Belgijoje. Kokie buvo tokio Jūsų sprendimo motyvai?
– Praėjusį sezoną žaidžiau užsienyje, todėl norėjau to paties ir šiemet.
– Apibūdinkite Belgijos moterų krepšinio lygį. Kuo jis skiriasi nuo Lietuvos?
– Belgijos krepšinis pasižymi didesniais greičiais. Taip pat manau, jog ten yra daugiau aukštų krepšininkių bei legionierių. Vien mūsų komandoje buvo trys legionierės – amerikietė, serbė ir aš – lietuvė. Kiekvienoje šalyje komandos stengiasi stiprinti savo sudėtį užsienietėmis.
– Ar jau spėjote įsilieti į „Hoptrans-Sirenų“ komandos žaidimą?
– Po truputi, po truputi. Krikštynų jokių nebuvo (juokiasi – aut. past.). Tiesiog sakė: „Sveika sugrįžusi“ ir tiek. Nebuvo nieko išskirtinio. Jos mano draugės buvo dar prieš žaidžiant „Hoptrans-Sirenose“, todėl jas pažįstu jau daugelį metų.
– „Hoptrans-Sirenos“ šiuo metu savo sąskaitoje turi dešimt pergalių, tris pralaimėjimus ir turnyro lentelėje užima antrą vietą. Kaip manot, koks bus šio sezono finišas?
– Kiekvienas žmogus tikisi geriausio. Norėčiau, kad taptumėme čempionėmis. Žiūrėsime kaip viskas seksis toliau, bet tikimės geriausio. Kiekvieną dieną bet kas gali įveikti bet ką, tad negali žinoti kaip viskas baigsis. Žaisime kaip galėsime ir stengsimės laimėti kiekvienas rungtynes.
– Ar „Hoptrans-Sirenos“ gali mesti iššūkį žvaigždžių perpildytai Vilniaus „Kibirkšties-VIČI-IKI“ komandai?
– Žinoma. Neseniai jos tik vienu tašku laimėjo prieš Kauno „LSU-Aisčių“ ekipą (66:65 – aut. past.). Todėl manau, kad kiekviena komanda joms gali mesti iššūkį. Mes – ne išimtis.
– Kalbant apie Jūsų karjeros pradžią, krepšinio pagrindus įgijote bestudijuodama JAV. Koks krepšinis propaguojamas ten?
– Ten krepšinis labiau yra paremtas jėga ir žaidimu vienas prieš vieną. Taip pat ir greičiai ten kitokie. Europoje yra propaguojamas labiau komandinis žaidimas. Tikrai nesigailiu savo sprendimo išvykti studijuoti už Atlanto.
– Ar nuvykus į JAV nekišo kojos kalbos barjeras?
– Žinoma, kad kišo. Ten nuvažiavau visiškai nemokėdama anglų kalbos, nes išvažiavau nebaigusi dvyliktos klasės. Per tuos metus išmokau anglų kalbą. Kaip sakoma gyvenimas priverčia prisitaikyti prie visko. Žaidžiau ir išmokau, o dabar manau, kad tai didelis pliusas, nes kur tik nuvažiuotum, visur reikia kalbėti angliškai.
– Pirmasis profesionalus Jūsų klubas „Real Canoe“ buvo Ispanijoje. Kokie vėjai atpūtė Jus į šitą šalį?
– Nuo pat mažumės Ispanija buvo mano svajonių šalis. Kuomet dar atstovavau Lietuvos jaunimo rinktinei, tai buvo viena iš šalių, kur norėjau pradėti ir tęsti savo karjerą. Gavusi pasiūlymą iš Ispanijos labai apsidžiaugiau ir tikrai nežadėjau keisti savo nuomonės bei važiuoti kitur. Tai buvo tinkama vieta pradėti karjerai.
– Esate žaidusi jaunimo rinktinėse. Ar norėtumėte vieną dieną praverti moterų rinktinės duris?
– Žinoma. Manau kiekvieno lietuvio svajonė yra atstovauti savo šalį. Tai būtų didelė garbė ir malonumas jai padėti. Kada tai galėtų įvykti? Bandysiu žaisti kaip tik galiu, bet čia ne nuo manęs priklauso ar mane pakvies į rinktinės stovyklą ar ne. Rinktinės treneriai žiūri, stebi ir renkasi žaidėjas.
– Kalbant apie ekstravagantiškąjį „Hoptrans-Sirenų“ komandos trenerį Liną Šalkų. Ar jis toks pat ir už aikštelės ribų?
– Ne. Už aikštelės ribų jis yra visiškai kitoks – paprastas žmogus su kuriuo galima pašnekėti. Jis labai skiriasi aikštelėje ir už jos ribų.
– Ar Kalėdos Jums yra svarbiausia šventė metuose?
– Taip, Kalėdos man yra labai svarbios ir tai tik antras kartas, kuomet galėsiu jas švęsti su savo šeima. Tuo labai džiaugiuosi ir esu laiminga būdama čia. Kūčias taip pat sutiksiu namuose su mama, močiute ir kitomis giminėmis.
– Ar Kalėdų senelis Jūsų šeimoje šiemet atneš storą dovanų maišą?
– Tai turbūt. Visada jis ateina, tik vieną kartą su didesniu dovanų maišu, kitą kartą su mažesniu, bet manau ne dovanose esmė. Svarbiausiai, kad gali praleisti laiką su šeima.
– Ką galite palinkėti krepšinio gerbėjams artėjančių švenčių proga?
– Linkiu gerų ateinančių metų, toliau mylėti, sirgti už krepšinį, linksmai gyveni ir labiau paremti moterų krepšinį.
