Adolfas Hitleris leido daktarams atlikinėti su konclagerių kaliniais pačius įvairiausius siaubą keliančius eksperimentus, teigia Ispanijos laikraštis „ABC“. „Nuo masinės žydų sterilizacijos iki penio šalinimo siekiant „išgydyti“ nuo homoseksualumo – šie eksperimentai kainavo gyvybes daugeliui tūkstančių negalinčių gintis aukų“, - rašo žurnalistas Manuelis P. Villatoro. Fiurerį sudomino nauji masinio žmonių naikinimo metodai, o taip pat žmogaus organizmo galimybių ribos, pažymi laikraštis, remdamasis žurnalisto Oscaro Herradono knyga „La Orden Negra. El ejercito pagano III Reich“ („Juodasis ordinas. Pagoniška Trečiojo Reicho armija“). O. Herradono paskaičiavimais, į Hitlerio raginimą atsiliepė keli šimtai vokiečių gydytojų.
„Daugiausia eksperimentų buvo vykdoma konclageriuose, tačiau buvo ir keletas programų rasės grynumui išsaugoti. Tarp jų „mirtis iš gailestingumo“ – tam tikros rūšies eutanazija, masiškai naudota visoje Vokietijoje“, - sakoma straipsnyje. Aukomis tapdavo vaikai su negalia ir psichikos ligoniai. Vidaus reikalų ministerija įpareigojo visus gydytojus ir akušeres pranešti apie naujagimius su įgimtu idiotizmu, Dauno sindromu, mikrocefalija, hidrocefalija, įgimtais fiziniais trūkumais, segančius cerebriniu (smegeniniu) vaikų paralyžiumi ir pan. „Nepilnamečiams numarinti buvo reikalaujama gauti tėvų sutikimą, bet gana dažnai šeimoms būdavo daromas spaudimas, kad jos siųstų vaikus į „mirties centrus“, išsimėčiusius po visą Vokietiją“, - rašo autorius.
Kas dėl eksperimentų, tai nacių medikas Sigmundas Rascheris pasišovė išsiaiškinti, iš kokio maksiamlaus aukščio žmogus gali iššokti su parašiutu ir likti gyvas. Jis vykdė eksperimentus Dachau konclagerio bazėje, imituodamas sąlygas 20 kilometrų aukštyje: atmosferos slėgį ir kritimo be parašiuto ir deguonies baliono efektą. 70 iš 200 kalinių, su kuriais jis atliko bandymus, mirė. O. Herradonas pabrėžia, kad jokios praktinės naudos vokiečių aviacijai šie bandymai nedavė.
S. Rascheris taip pat vykdė eksperimentus su sušalusių žmonių reanimavimu: netgi naudojo vadinamąją „gyvulių šilumą“ (kalinys būdavo sodinamas tarp dviejų nuogų moterų). Bet galų gale jis priėjo išvadą, kad pats efektyviausias reanimacijos būdas – tas, kuris buvo atrastas dar XIX amžiaus pabaigoje: skubus nardinimas į vonią su vandeniu, pašildytu iki 40 Celsijaus laipsnių.
Kovodami už rasės grynumą naciai vykdė masinę sterilizaciją. „Kandidatais buvo visi žmonės, turintys įgimtą fizinę ar protinę negalią, o taip pat įgimtas ligas, prie kurių režimas priskyrė ne tik aklumą ir kurtumą, bet ir alkoholizmą“, - rašo O. Herradonas. Buvo sterilizuota 300-400 tūkstančių žmonių, o programa taikyta ir prostitutėms, kaliniams ir net vaikams iš našlaičių prieglaudų.
„Tarp pačių labiausiai iškrypėliškų eksperimentų – daugybė bandymų su kaliniais homoseksualais“, - rašo autorius, paaiškindamas, kad naciai laikė homoseksualią orientaciją liga.
Iš pradžių su homoseksualiais santykiais konclageriuose buvo kovojama švelniais metodais –„buvo žadama apdovanoti kalines, kurioms pavyks paversti specialiai atrinktus kalinius heteroseksualais“, - sakoma straipsnyje.
Tačiau profesorius Carlas Vaernetas nusprendė išbandyti Buchenvalde kardinalesnį metodą. „Prasidėjo kastracijos, kurių tikslas buvo sunaikinti „homoseksualumo impulsą“, - sakoma straipsnyje. Vėliau C. Vaernetas įtikino Himlerį, kad homoseksualumą galima gydyti naudojant dirbtinę „liauką“. Jis įaugindavo kaliniams savo išradimą, kuris tiekdavo organizmui vyriškus hormonus. Bet eksperimentas nepavyko, o du iš 15 kalinių mirė.
Kitas eksperimentas turėjo padvigubinti gimstamumą Vokietijoje: reikalas turėjo būti sutvarkytas taip, kas arijų moterys gimdytų sveikus ir stiprius dvynukus.
Atsakydamas į žurnalistų klausimus, O. Herradonas pažymėjo, kad paskaičiuoti tikslų medicininių eksperimentų aukų skaičių nacistinėje Vokietijoje neįmanoma. Istorikas Paulis Weidlingas pranešė, kad pavyko nustatyti beveik 25 tūkstančių aukų pavardes, tačiau faktiškai jų buvo žymiai daugiau.
„Didžiąją dalį aukų sudarė žydai, bet nemažai buvo ir čigonų, prostitučių ir rusų karo belaisvių bei kitų tautybių belaisvių. Kas dėl ne žydų kilmės Vokietijos piliečių, beveik garantuotai buvo atliekami eksperimentai su tais, kas turėjo fizinių ar psichinių trūkumų“, -sakoma straipsnyje.
Matomai, daugelis gydytojų tikėjosi tokiais žiauriais metodais gauti naujų vakcinų ir atrasti naujų gydymo metodų. „Ir vis dėlto jie ritosi žemyn, rodydami neregėtą barbariškumą ir sadizmą“, - sako O. Herradonas. Nacių gydytojai užsiiminėjo pseudomokslu, nes jie nelaikė kalinių žmonėmis.
