Atostogų romanas, tęsinys. Ankstesni epizodai: pirmas, antras, trečias, ketvirtas, penktas, šeštas, septintas, aštuntas, devintas, dešimtas, vienuoliktas, dvyliktas, tryliktas, keturioliktas, penkioliktas.
Aš išėjau į lauką. Pasakiau Sarai, kad einu nusipirkti cigarečių. Pakelis dar nebuvo pasibaigęs, bet paprasčiausiai norėjau išeiti į gatvę, iš vėsios kavinės prieblandos – į saulę.
Jeigu saulės ir nebūtų – tai bent į vėją, lietų ar iš dangaus nusileidusį debesį, kuris apgobtų mane savo drėgnais minkštais skudurais ir padarytų nematomą. Be abejo, galėjau palaukti Sonios, kol ji grįš iš tualeto, bet atsistojau ir išėjau. Nemanau, kad svarbiausia priežastis išeiti buvo Larso užuomina apie prekiautojus vidaus organais, nors tokie dalykai kiekvieną gali sunervinti.
Prisiminiau numirėlį, tysojusį viešbučio lovoje, jo nelygiais kauburėliais pūpsantį pilvą, ir mane nukrėtė šiurpas. Kodėl nepranešei policijai, sunkiai šnopuodama piktinosi Sara, išgirdusi istoriją apie numirėlį viešbutyje. O ką aš tai policijai pasakysiu, atsikirtau susinervinęs, ką? Kad man visą naktį vaidenosi numirėlis lovoje, o paskui iš ryto jis paslaptingai dingo? Prisikėlė nelaukęs nei trečiosios dienos, nei Paskutiniojo Teismo trimitų orkestro! Larsas ir Sonia man iš esmės pritarė. Nėra numirėlio – nėra jokio įrodymo, kad jis buvo. O jis apskritai egzistuoja, klausiamai įsispoksojo į mane Sara. Žinoma, ne, - atsakiau.
Kioskas, pardavinėjantis laikraščius, cigaretes ir suvenyrinius šūdniekius turistams stovėjo kitoj pusėj sankryžos. Nusipirkau pakelį „Winston“. Keista, bet pakelyje buvo ne dvidešimt kaip įprasta, o dvidešimt penkios cigaretės. Niekad tokios nesąmonės nesuprasiu – būtinai reikia padaryti taip, kad žmogui būtų nepatogu. Pavyzdžiui, kaip tokią plytą įsikišti į kišenėlę ant marškinių krūtinės. Styro kaip Pomonos krūtis. Gal tai pakelis žmonėms, kuris negali pakęsti skaičiaus dvidešimt? Tokiu atveju turėtų būti cigarečių pakeliai, kuriuose būtų tik trylika cigarečių. Arba šeši šimtai šešiasdešimt šešios.
Ėjau siaura gatvele Saros baro link. Ilgą laiką vienintelės transporto priemonės čia buvo vergai su nešuliais ir asilai, todėl gatvės buvo neįtikėtinai ankštos. Staiga, kone brūkštelėjęs per šlaunį, mane aplenkė automobilis, sustojo, atsilapojusios galinės durelės užstojo man kelią. Sustingau vietoje, nesuprasdamas, kas čia vyksta. Iš automobilio iššoko Nikolajus, pro kitas dureles – Konstantinas. Vienas stvėrė mane už rankų iš priekio, kitas kažką įrėmė man į nugarą ir pusbalsiu liepė sėstis į automobilį. Viduje Tomas ir Džeris, (taip mintyse vadinau šiuos du keistus tipus nuo to laiko, kai mačiau jų spektaklį su kauliukais gatvėje) susėdo man iš abiejų pusių, o galvijas Nikolajus dar užmovė ant galvos kažką panašaus į drobinį maišelį. Galiu pasakyti tik tiek, kad buvo tamsu kaip maiše.
Automobilis važiavo sukinėdamasis siauromis gatvelėmis, paskui išvažiavo į tiesų kelią. Greičiausiai, važiuoja rytine salos pakrante. O gal ir vakarine. Aš ir vidury baltos dienos nelabai susigaudau, kur veda vienas ar kitas kelias, o dabar mano galva tūnojo tamsoje. Mane pagrobė. Dabar išpjaus žarnas, kepenis, inkstus, širdį, viską sukiš į trilitrinius stiklainius ir purvini laukiniai albanai žvejybiniais laiveliais išgabens mane dalimis į kokią nors turtingą Europos valstybę, kurios žmonės gali sau leisti nusipirkti trūkstamų detalių nelegaliu būdu. Kažkodėl negalėjau pasidžiaugti, kad mano inkstai gyvens milijonieriaus taukuose. Reikėjo bėgti, ar bent jau rėkti. Nespėjau susivokti, visos geriausios mintys, kaip visada būna tokiais atvejais, ateina per vėlai.
Vyrai, sėdintis abipus manęs, nebuvo labai stambūs, tačiau mano rankas abu laikė geležiniais gniaužtais. Nenumaniau, kuris jų Nikolajus, kuris Konstantinas, tačiau dabar tai nebuvo labai svarbu. Abu šikniai.
- Ar jūs žinote, kad judu žmonės vadina Tomu ir Džeriu. Ak, jūs nežinote, kas yra Tomas ir Džeris?! Viešpatie aukštielninkas, kokia tamsi šiuolaikinė Graikija.
Jokios reakcijos. Tik monotoniškas automobilio motoro ūžimas.
- Tomas ir Džeris – patriarchalinės mąstysenos šedevras. Vaikai nuo vaikystės mokomi, kad vyras ir moteris, tai yra, katė ir pelė, niekada negyvens taikiai. Tai amžinojo lyčių karo archetipas, amžinosios kančios įsikūnijimas. Kuris iš judviejų moteris? – kreipiausi kiek įmanydamas ironiškiau į tylinčius sargybinius.
Ir vėl jokios reakcijos. Sumauti sfinksai. Vieną akimirką man net dingtelėjo, kad jie zombiai. Tokie pat negyvėliai kaip tas iš viešbučio. Jų viduje seniai nebėra jokių funkcionuojančių organų, tiktai akmenys arba popieriai. Arba graikiški riešutai su geltonomis citrinomis. Dabar kaip tik jų pilna, augančių pakelėse ant žemaūgių medelių.
- Taip, tik dabar supratau, kad Tomas ir Džeris – homoseksuali pora. Ir visos jų kančios kyla tik dėl to, kad jie gyvena krikščioniškoje šalyje. Jiedu norėtų gyventi drauge, tratinti vienas kitą į išeinamąjį vamzdį, tačiau aplinka neleidžia. Piktas krikščionių dievas draudžia! – Atsargiai pasukiojau galvą, garsiai traukdamas orą šnervėmis. – Na, žinoma, judviejų subinės jau seniai išklerusios, trenkia mėšlu per penkiasdešimt metrų!
Mano balsas virptelėjo. Kad ir kaip stengiausi apsimesti, kad nebijau, nepavyko paslėpti jaudulio.
Automobilis sulėtino greitį, pagaliau visai sustojo. Regis, netoliese girdėjosi šniokščianti jūra, diena buvo vėjuota. Kita vertus, gal man tik pasirodė. Gali būti, kad taip šniokštė automatiniai vartai, kurie pagaliau atsidarė ir mes įvažiavome į kažkokią erdvę. Tikriausiai tai buvo kiemas, bet, žinoma, galėjo būti ir koks nors urvas. Juk aš vis dar nė velnio nemačiau.
Mane sučiupusios beždžionės, vis dar laikydamos stipriai už rankų, palydėjo į patalpą ir paliko ramybėje. Nė vieno žodžio, nė vieno smūgio. Kapų tyla. Ko gero, žmonės tiesą sako – kartais tyla daug blogiau, nei bjauriausi keiksmai ir smūgiai. Bent jau tave laiko gyvu padaru.
Kadangi rankos nebuvo surištos, galėjau nusiimti maišą nuo galvos. Patalpoje tvyrojo prietema, tačiau nesunkiai įžvelgiau gultą palei sieną, mažą langelį kone palubėje ir masyvias duris, užsivėrusias man už nugaros. Patalpoje buvo vėsoka. Gali būti, kad tai koks nors sandėlis sugautiems turistams laikyti. Žmogysta tįsojo ant gulto ir nė nekrustelėjo, kai aš krenkštelėjau ir pasisveikinau.
- Labas, - pasakiau, - pakrantėje gulėti būtų kur kas smagiau, ar ne?
Kaip žmogus, kuriam ką tik nebuvo atsakyta draugiškumu į draugiškumą, ėmiau sutrikęs grabinėtis cigarečių. Cigarečių pakelis buvo, tačiau žiebtuvėlio kišenėje neradau. Turbūt palikau „Poseidone“. O gal Tomas arba Džeris nušvilpė.
- Gal turite ugnies? – vėl kreipiausi į drybsanti tipą. Ir vėl mirtina tyla. Nejaugi miega? Geležinių nervų žmogus. Priėjau arčiau ir iš karto supratau, kodėl nesulaukiau atsakymo – numirėliai nekalba. Bjauriausia, kad tai buvo tas pats negyvėlis. Tas pats parazitas iš viešbučio.
Ką jie daro? Nori mane įbauginti? Pasityčioti? Galvoje buvo visiškas chaosas. Juodasis Drakonas, homeritai, grota Kepenys, Hepar, Karalius dulkinantis Karalienę... Po velnių, gal dėl to jie ir atlieka savo kiauliškus ritualus tokioje vietoje, kuri nuo seno vadinasi Kepenys? O gal jie specializuojasi kepenų srityje? Išlups iš manęs mano organizmo laboratoriją – negalėsiu net pašvinkusio vyno išgert.
Darėsi šalta. Vilkėjau džinsais ir marškinėliais trumpomis rankovėmis. Patalpoje nebuvo jokių baldų, išskyrus gultą, ant kurio gulėjo numirėlis. Ir vėl tas numirėlis! Be abejo, tai kokia nors simbolika. Perkračiau smegeninę, mėgindamas atsiminti, ką reiškia mitologijose numirėlis su skyle kaktoje ir iškrapštytais viduriais, bet taip nieko ir neprisiminiau. Kažkoks egiptiečių mumifikatorių ir Holivudo detektyvinių trilerių mišinys. Larsas, be abejo, ką nors prisimintų. Paaiškintų ir sustruktūrintų. Ar man dėl to būtų lengviau? Nežinau. Nežinia slegia, nežinia gąsdina. Kita vertus, žinoti, kad tau tuojau paleis žarnas, irgi ne didelis džiaugsmas.
Neliko nieko kito, kaip atsargiai atsigulti šalia numirėlio ir pamėginti nurimti. Už langelio jau seniai juodavo naktis. Gali būti, kad laikys čia mane, kol išsivalysiu. Duos kokių nors miltų kaip sraigei, kad visas mėšlas iš vidaus išeitų. O paskui...
Atsidarydamos durys trinktelėjo į sieną. Pašokau nuo gulto plačiai atsimerkdamas. Matyt buvau užmigęs. Gali būti, kad net knarkiau. Siaubas. Šalia negyvėlio. Tarpduryje stovėjo pažįstama figūra. Apsupta šviesos kaip Mozė, nusileidęs nuo kalno su lentelėmis.
- Tai, ką, Odisėjau, metas pakalbėt apie tavo tikrąjį tėvą, - išgirdau pažįstamą balsą.
Tęsinys bus
