Atostogų romanas, tęsinys. Ankstesni epizodai: pirmas, antras, trečias, ketvirtas, penktas, šeštas, septintas, aštuntas, devintas, dešimtas, vienuoliktas, dvyliktas, tryliktas, keturioliktas.
Ir tada prasidėjo didysis Larso pasakojimas. Galėčiau pasakyti nuobodusis, bet didysis korektiškiau skamba. Jis buvo ilgas ir nuobodus, dievaži. Seniai įtariau, kad Larsas, pasitaikius progai, nevengia pasipuikuoti prieš žmones savo specifinėmis žiniomis ir keistais domesio objektais.
Tiesa, iš pradžių sugrįžo pagyvėjusi Sonia. Ji, matyt, labai skubėjo – kai prisėdo šalia, iš karto užuodžiau aitroką, bet kartu maloniai salstelėjusį jos prakaito, kvapą sumišusį su dezodorantu. Keletą sykių įtraukiau išpūstomis šnervėmis šį kvapą – jis mane svaigino.
Akimoju atsidūriau Heinricho kateryje, šviečiant rytmečio saulei, palinkęs ties Sonios nuogu kūnu, gaubiamu kaip tik šių kvapų mišinio auros, jos akys užmerktos, vokai trūkčioja, o kartu virpčioja ir tamsiai rudi sustangrėję krūtų speneliai, tarsi būtų antenos siunčiančios intensyvius orgazmo signalus į MTV retransliuojantį palydovą kosmose.
Po stalu uždėjau delną jai ant šlaunies, tačiau į mano švelnumo gestą Sonia tuo pačiu neatsakė. Ji tik padėjo savo delną ant mano plaštakos, bet į mane pasižiūrėjo gana oficialiai. Matyt, blogos naujienos. Kokios? Broliukas nesugebėjo užkalti eilinio milijono? Kateryje baigėsi alus? Paskui mane pervėrė visiškai bjauri mintis – o ką, jeigu jos brolis visai ne brolis. Ir ji čia atskubėjo ne draugiškai paplepėjusi su juo apie šeimos verslo reikalus ar sudaužytą senelio Ferrari, o tiesiai iš jo glėbio? Įmanomas dalykas. Čia viskas įmanoma. Šioje saloje net akmenys išdavikai.
Sonia palinko mano pusėn ir pašnibždėjo tyliai, kad girdėčiau tik aš:
- Odi, tu neėmei ginklo?
- Kokio ginklo, - nustebau.
- Pistoleto. Iš katerio.
- Ne, žinoma, kad ne.
Prisiminiau, kad buvau paėmęs pistoletą į rankas, netgi vaikščiojau su juo po denį, bet lygiai taip pat gerai prisiminiau, kad įkišau jį atgal į dėklą, kabėjusį po striuke. Šios smulkmenos Soniai žinoti nebūtina.
- Gerai. – Sonia linktelėjo man, bet mačiau, kad jos akyse rūpestis neišnyko.
Sara mus varstė smalsumo ir apmaudo sklidinais žvilgsniais, bet klausinėti, kokį velnią mudu šnibždamės, nedrįso.
- Aš pradėsiu iš toliau, - pagaliau prabilo Larsas. – Raštelio pirmąją pusę daugiau ar mažiau išsiaiškinom – ji susijusi su homeritais, kurie, kaip jau minėjau, neturi ryšio su istoriniais homeritais, ir yra sietini tiktai su, pavadinkime, sekta, garbinančia Homerą, ypač jo kūrinį „Odisėją“. – Larsas reikšmingai žvilgtelėjo į mane, tarsi aš būčiau kaltas dėl to, kad Homeras parašė savo nelaimingąją poemą, ir tęsė: - Antroji raštelio dalis skamba taip: „Juodasis drakonas negyvas, karalienė laukia karaliaus įkalinta oloje; kas pameta ginklą, nuo ginklo ir žūva“. Ką gi reiškia tas Juodasis drakonas? Čia turime grįžti šiek tiek į praeitį. Karlas Gustavas Jungas, tyrinėdamas alchemikų veiklą, pastarojoje išskyrė dvi atšakas. Vienai priklausė naivieji chemikai, mėginę įvairių sintezių būdu išgauti auksą, o kitai – hermetiniai filosofai, kurie nesiekė išgauti jokio aukso, arba, tiksliai tariant, auksu jie vadino visai ką kita. Arabiškai ir lotyniškai rašytuose traktatuose dažnai sutinkami tokie terminai kaip „lapis philosophorum“, „lapis invisibilitatis“, „aurum nostrum“, „filius philosophorum“ ir kiti. Tačiau tai tebuvo simboliai, be abejo, kartais jų žargonas būdavo pernelyg painus ir poetiškas, tačiau visi tie simboliai daugiau ar mažiau reiškė vieną – tai Paties simboliai, o alcheminis veiksmas – tapatėjimo procesas. Bent jau taip manė Jungas.
- O ką manai tu? Kad Odisėją kažkas nori paversti auksiniu berniuku? – leptelėjo Sara ir sutrikusi šyptelėjo.
- Aš pasakysiu, ką manau, Sara, - nesileido išmušamas iš vėžių Larsas ir tęsė pasakojimą: - Pasakoju jums tai tik dėl to, kad priprastumėte prie simbolių ir jų vartojimo, nes paskui viskas susipainios ir imsit klausinėti, tad norėčiau to išvengti. Taigi alchemikai mėgo kalbėti vaizdais. Jų graviūrose persipynusios krikščionybės, gnostikų, senųjų Europos ir Artimųjų Rytų religijų ikonografijos ir simbolikos.
Pats alcheminis veiksmas minėtuose traktatuose vaizduojamas skirtingai, tačiau pagrindiniai aspektai sutampa. Teigiama, jog alcheminio proceso metu medžiaga praeina tokias pagrindines fazes. – Larsas atsivertė sąsiuvinį tamsiai žaliais viršeliais ir kartkartėmis į jį žvilgtelėdamas tęsė: - Nigredo (materia prima, masa confusa). Tai pirmoji proceso stadija, kai pasaulyje vienokiu ar kitokiu pavidalu esanti medžiaga numarinama, ištirpinama pirmapradžiame vandenyje. Šios stadijos simboliai susiję su mirtimi, su vandeniu, su gyvulių pasauliu – varnas, vilkas, juodasis drakonas ir taip toliau. Žmogaus psichikoje tai ribinis laikotarpis, kai adeptas atsisako ligšiolinio savo gyvenimo, nutraukia visus ryšius, pamiršta vertybes ir sukauptą išmintį. Tai visų iniciacijų paruošiamasis laikotarpis.
- Man taip buvo, kai nusprendžiau išvažiuot iš Amsterdamo ir apsigyventi čia, - pritariamai palingavo galva Sara. – Išmečiau visas adresų ir telefonų knygutes, viską pardaviau, viską užbraukiau...
- Žinai, nepyk, bet į varną arba vilką tu tikrai nepanaši. Nebent į sparnus nusilaužusį drakoną, - įgėliau susigraudinusiai Sarai. Mane jos aktyvumas jau erzino. Jeigu ne veiksmais, tai emociškai ji buvo velniškai energinga moteris. Sonia prunkštelėjo, bet tuojau pat kumštelėjo man į šoną. Larsas nekreipė dėmesio į mūsų pastabas ir pokštavimus.
- Antroji fazė – albedo (tinctura alba, terra alba, lapis albus, aqua permanens.) Tai sidabro arba mėnulio būvis. Šią stadiją atstovauja karalienės, gyvybės vandens, mėnulio simboliai. Medžiagos siela (anima) atsiskiria nuo mirusio kūno. Prasideda pasaulio sielos (anima mundi) dalies išlaisvinimas iš materijos gniaužtų. Psichikoje analogiška būsena, kai individas pasirengia įsisąmoninti naujas pažinimo struktūras, žodžiu, tai švarios sąmonės stadija, tabula rasa.
- Pagirios, - ištariau garsiai spontaniškai kilusį palyginimą, bet manęs niekas nepalaikė. – Jeigu vakare būni gerai prisisprogęs, iš ryto kartais apima tokia nuojauta, kad tavo sąmonė švari – nei prisiminimų, nei įsipareigojimų. Ir vienintelis noras – kad liautųsi tas prakeiktas pykinimas.
Sara sielvartingai užvertė akis į lubas. O Larsas kaip gelžbetoninis dudeno toliau:
- Trečioji stadija (ignis noster), tai tekančios saulės, pačios intensyviausios liepsnos būvis. Jis siejamas su karaliaus, vilkinčio ugniniu rūbu, simboliu. Psichologinis analogas – pasąmoninės libido energijos, įsiveržiančios į sąmonę, simbolis. Paskutinėje šios stadijos fazėje susijungia mėnulis ir saulė, gyvybės vanduo ir dvasios ugnis, anima ir spiritus, psichikos pavidalai ir energija, karalienė ir karalius. Šios sueities vaisius – rebis (filius philosophorum, lapis anguliaris). Tai paskutinė alcheminio veiksmo pakopa, adepto troškimų išsipildymo akimirka. Psichologinis analogas – tapatėjimo pabaiga, procesas baigtas, gimsta sąmoninga asmenybė.
- Paprasčiau tariant, be sekso ir čia neapsieita, - pasakiau aš. – Beje, kai Homeras man siūlė milžinišką pinigų sumą už tam tikrą paslaugą, jis irgi minėjo karalienę. Po velnių, gal aš tikrai turiu karališko kraujo?!
- Kokią paslaugą? - Sonios akys susiaurėjo, o lūpos tapo rūsčios kaip Geležinės Ledi MT.
Teko prisipažinti. Keliais žodžiais papasakojau Soniai apie Homero pasiūlymą už pusantro šimto tūkstančių permiegoti su nepažįstama moterim šviečiant pilnačiai. Ir netgi ne vieną sykį, bet tris.
- Ir tu sutikai? - paklausė Sonia. Jos balse nebuvo nieko, išskyrus nuostabą. Bent jau būtų apsimetusi, kad pavydi.
- Beveik, - atsakiau.
Tiek visko įvyko nuo to laiko, kai į mano viešbučio kambarį buvo atsirioglinęs aklas elgeta, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, gal ir visai ne elgeta, o pogrindinis milijonierius, o gal ir ateivis iš kokios nors skylės. Žinoma, dabar susitikinėti su Homeru aš nebeturėjau jokio noro, bet dar visai neseniai, prieš keletą dienų man tai atrodė dėmesio vertas nuotykis. Trys nuotykiai, jeigu turėsime galvoje... Kas gali pasakyti, kas kartais vyksta mūsų galvose.
- Jeigu tu turi omenyje antrinius lytinius požymius – karalių ir karalienę – taip, tam tikra prasme tai susiję su seksualine energija. Šie archetipai kaip tik jai ir atstovauja. Tapatėjimo metu vyksta... na, tavo žodžiais tariant, kažkas panašaus į sueities aktą, animus ir anima susijungia, kad „aš“ įgautų pusiasvyrą. Lygiai tą patį mes patiriame įsimylėdami. Kai esame vieniši, juntame disharmoniją, ilgimės pusiausvyros, o įsimylėję pasijuntame saugesni, harmoningesni. Tapatėjimo proceso metu, kad šie du archetipai nesiblaškytų, nesižvalgytų į šalis, ir siekiama juos „sutuokti“.
- O kaip visa tai susiję su mūsų sala, - prabilo Sara. Jos balse buvo girdėti akivaizdus nusivylimas. Ji, matyt, laukė kažko daugiau: kokios nors istorijos su lavonais, gaudynėmis ir romantiškos meilės dramomis, o čia kažkokie karaliai ir karalienės. – Kaip gi su tuo rašteliu: drakonas negyvas, karalienė laukia, kažkoks ginklas?
- Taip, žinoma, klausimas logiškas. Kol kas tiksliai pasakyti negaliu. Akivaizdu tai, kad minėtoji homeritų sekta su tuo susijusi. Jie naudoja alchemikų simbolius – Juodasis drakonas, manau, neseniai atsiradęs tos grotos pavadinimas, nes dar prieš antrąjį pasaulio karą ta grota vadinosi Hepatikos vardu, tai yra Žibuoklė. Senesnieji salos gyventojai, kalbėdami apie šią grotą, mini du vardus: Juodasis drakonas ir Hepar, tai yra Kepenys.
- Drakono kepenys? - pagaliau tarsi iš transo atsipeikėjo Sonia.
- Ne, - pakratė galvą Larsas. – Žibuoklė dar vadinama kepenų žolele, kadangi jos pavadinimas kilęs iš žodžio hepar, tai yra, „kepenys“.
- Neabejoju, kad šizofreniją išrado taip pat graikai, - teliko man tik konstatuoti.
- Na, kol kas užmirškim pavadinimus. Noriu baigti mintis, kurias man sukėlė raštelis. Taigi pasaulio siela įkalinta materijoje tartum karalaitė slibino oloje. Kažkas minėjo Andromedos mitą – taip, tai iš esmės irgi to paties aspekto mitologinė linija, archetipas, įkūnytas pasakojimo, mito formoje. Alcheminio veiksmo metu adeptas ją išlaisvina kaip koks didvyris Persėjas ir sutuokia su karaliumi, kuris psichologiškai atitinka jo aukštesnįjį „aš“. Šios santuokos vaisius – filosofinis kūdikis ir yra alcheminio bei tapatėjimo procesų tikslas.
- Kažkokia košė, - pasakiau. Galvoje buvo tuščia, skrandyje taip pat. – Klausykit, o gal ko nors pavalgytume?
- O, tuojau pat, - subruzdo Sara. – Gal norėtum omleto su bekonu ir skrebučiais?
Sara nulingavo į virtuvę, Sonia atsiprašė į tualetą. Larsas minutėlę patylėjo, paskui kreipėsi į mane su tam tikru „vyrišku“ pasitikėjimu. Na, kai moterys pasišalina ir vyrai kalba rūsčiomis temomis: apie moteris, alkoholį, ginklus ir panašiai:
- Nenoriu tau sugadinti apetito, bet man atrodo, kad tu patekai į prekiautojų vidaus organais dėmesio lauką.
Noras ko nors užvalgyti dingo akimirksniu.
Tęsinys bus
