Atostogų romanas, tęsinys. Ankstesni epizodai: pirmas, antras, trečias, ketvirtas, penktas, šeštas, septintas, aštuntas.
Nuo šalto vandens ir vidurius gręžiančios baimės išgaravo apgirtimas. Galbūt taip veikia žmogų ištikęs šokas, bet jaučiausi kiauliškai blaivus ir logiškai samprotaujantis, nors tokioje padėtyje atsidūręs žmogus kaip tik turėtų būti kuo labiau aptemusiu protu. Bet likimas nepripažįsta humanizmo principų ir į visas Ženevos konvencijas jam nusispjaut.
Galbūt tai Merfio dėsniai, galbūt karmos, bet dažniausiai taip ir būna – kai patenki į situaciją, kurioje nuo tavo sprendimų kas nors priklauso, būni absoliutus besmegenis ir tik vėliau, kai šaukštai jau aplaižyti, atsipeikėjęs supranti, jog įsirioglinai į šlamštą. Ir atvirkščiai – kai pakliūvi į bėdą, kai nuo tavęs niekas nepriklauso, būtinai samprotauji kaip Aristotelis.
Pradėjau plaukti kranto link. Nelabai supratau, kokiu būdu nustačiau kryptį, bet kažkodėl atrodė, kad tolumoj juoduojantis iškramtytas kontūras yra kranto kontūras. Staiga toje pusėje pamačiau švieselę. Taip, mano kryptis teisinga, ten krantas, ten švyturys, ten pasaulio šviesa. Ėmiau plakti kojomis ir rankomis kaip pamišęs. Greitai netekau jėgų, apsiverčiau aukštielninkas, valandėlę paplūduriavau. Daug nesvarstydamas nusitraukiau sportbačius – be jų turėtų būti lengviau plaukti. Dar kiek paplaukęs supratau, kad juoduojantis kontūras ne krantas, o niūri, uolėtą krantą primenanti debesų sangrūda virš horizonto. Ir švieselė priklauso kokiam nors toli jūroje praplaukiančiam laivui.
Vėl apsiverčiau ant nugaros. Darėsi šalta. Žvaigždės danguje staiga man priminė vaikystėje turėtus tamsiai mėlynus marškinius su smulkiomis baltomis žvaigždutėmis. Kiemo chebra mane dėl tų žvaigždučių pravardžiuodavo Amerika. Nesuprantu, kodėl. Esą tie marškiniai panašūs į Amerikos vėliavą. Nė velnio jie nebuvo panašūs. O jei ir panašūs, tai tik nedidele dalimi. Ir štai dabar, žiūrėdamas į žvaigždėtą dangų, supratau, kad jis tikrai panašus į audeklą. Bet per aukštai, kad ką nors užklotų ir sušildytų. Buvo velniškai savęs gaila. Jeigu jūros vanduo nebūtų toks sūrus, gal būčiau net ir apsiverkęs.
Nežinia kodėl, tačiau labiausiai tą akimirką norėjau omleto. Ne, net ne omleto, o pačios paprasčiausios kiaušinienės, kurią tėvas kepdavo, kaip motinos nebūdavo namie. Gausiai pabarstydavo pipirais, druska, krapais, dideliais grubiais gabalais supjaustydavo agurką ir pomidorą ir žiūrėdavo kaip aš valgau. Toks primityvus valgis, - žinoma, išskyrus jo spoksojimą, - kartais būna dieviškas. Ypač tada, kai grįžti iš kiemo sušalęs, šlapias, pavargęs ir alkanas kaip Minotauras.
Pradėjau plaukti į kitą pusę.
Staiga pasirodė, kad krantas jau visai arti. Tiksliau, jis artėjo tokiu greičiu, tarsi plaukčiau ne aš, o krantas. Po velnių, juk tai laivas! Didžiulis, juodas laivas, jūrų pabaisa iš pakrantės. Taip negali būti, šmėstelėjo galvoje, jis nebegali plaukti. Buvau jo viduje, įlindau pro skylę jo borte – jis turėtų nuskęsti, jis negali plaukti. Darėsi silpna. O gal praūžė kokia nors audra, kurios aš nepastebėjau? Kol mes lindėjome prakeiktoje grotoje, čia siautėjo štormas, nuplukdęs jį nuo kranto?
Nors vanduo ir taip nebuvo šiltas, kaulus surakino ledas. Na, ne, jis atplaukia manęs. Manęs, kuris jau miręs. Kaip aš nesupratau – juk aš jau nuskendęs, ir visa tai vyksta po mano mirties, ir, gali būti, jog tai tęsis amžinybę – aš vis plauksiu į krantą ir vis negalėsiu jo pasiekti, o mane persekios šitas velnio išpera laivas skenduolis, laivas vaiduoklis, skrajojantis sūris su skylėmis. Iš nevilties net šūktelėjau, panirau į vandenį, vėl išnėriau – priešais nebebuvo jokio laivo. Vadinasi, aš gyvas. Nes ką tik jaučiau už vandenį šaltesnį, raumenis ir kaulus mirtinai kaustantį siaubą. Arba negyvas taip, kad atrodo, jog gyvas. Juk taip būna ir sapne. Sapnuoji ką nors kraupaus, paskui nubundi ir jauti palengvėjimą, o paskui vėl atsitinka kažkas siaubingo ir tik tada supranti, kad nebuvai nubudęs, paprasčiausiai sapnavai nubudimą. Ir tokie nubudimai gali tęstis amžinybę. Mano bičiulis pamišėlis filosofas taip ir sakydavo – gimdamas žmogus tiktai nubunda iš vieno sapno į kitą. Iš šviesos į tamsą. Aš su juo nesiginčydavau. Jeigu iš šviesos į tamsą, vadinasi, vieni sapnai šviesūs, kiti tamsūs, ir gyvenimas – tik vienas iš košmarų. O ką gi sapnuoja žmogus negyvendamas? Kvailystė. Kita vertus, jeigu žmogus aštuoniasdešimt procentų sudarytas iš vandens, tai gal devyniasdešimt devyni procentai gyvenimo yra sapnas. Kas sudaro tą vieną procentą? – štai dėl ko kankinosi Hamletas ir Sanča Pansa.
Man darėsi vis šalčiau. Galvoje sukosi kvaila pseudofilosofinė košė. Rankos ir kojos iš tiesų tarsi pavirto vandeniu – nebegalėjau jų atskirti, tarsi būtų tapusios juodos skystos masės dalimi. Gali būti, kad tai, kas lieka žmogui nuo vandens, yra jo sąmonė, tai, kas apmąsto save, tai yra, visą šį vandenį. Žmogus yra ne mąstanti nendrė, o mąstantis vanduo. Gal mano bičiulis aktorius buvo teisus, prašydamas klozeto vandens atleidimo. Visi numirėliai, patekę į žemę, anksčiau ar vėliau virsta vandeniu. Ir kyla į dangų. Galbūt religijose, kuriose kalbama apie rojų danguje, kaip tik tai ir turima galvoje – žmogus virsta vandeniu ir garų pavidalu patenka į dangų. O paskui – vėl į žemę. Samsaros keliais grįžta lietumi į žemę ir vėl virsta kokio nors sapno dalimi, kurį sapnuoja barsukas arba banginis.
Vos man pradėjus plaukti iš tamsos vėl išniro laivas vaiduoklis – jo didžiulis šešėlis artinosi į mane, bet aš jau nebeturėjau jėgų netgi išsigąsti – paskutinis dalykas, kurį mačiau prieš prarasdamas nuovoką, buvo šviesos spindulys. Prietrankos, tvirtinę, jog į aną pasaulį mes kraustomės apšviestu tuneliu po Lamašu, buvo teisūs – akinanti šviesa, daugiau nieko.
Jie tvirtino, kad vandenyje išbuvau ne ilgiau penkiolikos minučių, nors aš buvau tikras, kad plūduriavau penkiolika valandų. O gal ir šešiolika.
Heinrichas buvo meilus kaip giljotina: nuolat rodė pusmetrinius dantis, kaišiojo pilną šnapso stiklą po nosim, o Sonia intensyviai trynė mane rankšluosčiais.
- Kaip jautiesi, Robinzone? - gargaliavo Heinrichas.
- Kaip tavo protėvis feldmaršalas Paulis prie Stalingrado, - buvau toks pavargęs, kad nesugalvojau nieko kandesnio atsikirsti.
- Tik pamišėlis šiais laikais vaikšto be mobilaus! – purtė savo dailią galvutę Sonią.
- Tik idiotas šiais laikais važiuoja atostogauti su mobiliuoju, - kalendamas į stiklo kraštą dantimis atsakiau jai. Moterys. Tarsi turėdamas mobilų, būčiau jūroje jautęsis saugiau. Juk jis būtų nė velnio neveikęs šlapias. O jei ir veiktų, kam aš skambinčiau?
Heinrichas vėl apdovanojo mane kardadančio tigro šypsena. Jis, galvijas, tyčia mane išmetė. Nutaikė progą, kai buvau visiškai atsipalaidavęs prie borto ir spūstelėjo. Matyt jau ne vienu verslo partneriu taip yra atsikratęs. Ir paskui tiktai Sonios prašomas grįžo manęs ieškoti.
- Kodėl jūs, vokiečiai, rusams šikną laižote? - suurzgiau žiūrėdamas į Heinrichą.
- Nesupratau? - kilstelėjo gelsvus antakius Sonios brolis.
- Viską tu kuo puikiausiai supratai, ir nereikia čia sušikto politinio korektiškumo vaidinti. Pavyzdžiui, Sonia – juk tai rusiškas vardas. Ir apskritai Vokietijoj kas antras žmogus koks nors Saša, Paša ir Nadiežda su Vera. Jeigu jau gavot į skudurus Rytų fronte, tai dabar reikia šimtą metų atgailauti? Vadinti savo vaikus okupantų vardais? Juk tai iškrypimas. Kiek jūs galit eksploatuot šiuos nešvankius budelio ir aukos santykius, po velnių. Žydams subines bučiuojat, rusams bučiuojat, turkams bučiuojam, klausykit, kam jūs dar nebučiuojat? Turbūt tiktai eskimams, nes jų rūros ledinės. Kas čia per karta – subinlaižiai. Totali subinlaižių generacija! Adolfas turbūt dar penkis kartus anam pasaulyje sudegė iš gėdos.
Velnias, kaip įsišėlau. Maliau nei šį nei tą, piktas buvau, bet, kaip ir būna įtūžusiems žmonėms, atrodžiau sau labai teisingas. Keista tai, kad brolis ir sesuo žiūrėjo į mane nė kiek nepasipiktinę, o beveik su nuostaba ir atviru susižavėjimu.
- Jis nuostabus, ar ne, - suklego Sonia. – Aš juk tau sakiau, Heini, jis prietranka, bet cool!
Ir jiedu pradėjo taip juoktis, kad dabar jau man teko nutaisyti nuostabos pilną veidą. Nė velnio nesupratau, kas čia vyksta. Visas mano šventas pyktis nuėjo veltui.
- Tu teisus, taip ir reikia, velniop politinį korektiškumą, - paplekšnojo man per petį Heinrichas. – Tu galėtum padaryti politinę karjerą, dievaži. Totali subinlaižių generacija – puikiai pasakyta. Beje, toks šūkis tiktų visai šiuolaikinei vadinamajai Vakarų demokratijos politikai.
Prieš atsisveikindama Sonia pakštelėjo man į skruostą ir pavargusiu balsu pasakė:
- O dėl vardo tu ne visai teisus. Tai ne rusiškas, o slaviškas vardas. Ir jo kilmė graikiška. Sonia yra graikiškojo Sofija variantas. Taigi jis net ir ne slaviškas, o šios žemės, šių uolų ir vandenų kūdikis.
Keista, pagalvojau, grotoje pradingusi sužadėtinė, apie kurią pasakojo Sara, irgi buvo vardu Sofija.
Kai priėjau viešbutį, siaubingai įsigeidžiau kiaušinienės. Nuo degtinės pamažu išsilydė ledas, kaustęs visą kūną. Ir iš po to amžinojo mirties įšalo staiga iššoko alkis. Nepakeliamas, visaapimantis, skausmingas alkis. Tarsi visą šį laiką nebūčiau mirkęs jūroje, o rūkęs žolę. Man atrodė, jeigu skubiai nepavalgysiu, gyventi nebebus prasmės. Vis dar nebuvau atsikratęs slogių įspūdžių, patirtų jūroje, todėl užsidaryti kambaryje nesinorėjo. Šis prakeiktas viešbutis taip pat laivas. Šiaip ar tai, aš juk prakeiktas Odisėjas. Ir viskas šioje saloje, ko gero, nešvaru. Prakeikta ir klastinga.
Beje, išoriškai viešbutis buvo labiau panašus į vaflinį tortą, nei į laivą: aukštas, siauras, su geltonais balkonais, su daugybe šiukšlių konteinerių, susikaupusių iš vidinės pusės, kieme, į kurį įslinkau pro vos pravertus vartus.
Viešbučio virtuvę surasti lengviausia – iš jos visada sklinda gana koktūs kvapai. Galinės durys taip pat buvo neuždarytos. Tiesą sakant, aš dar niekad nebuvau matęs, kaip atrodo tikro kurortinio viešbučio virtuvė. Tokias teko matyti tiktai kino filmuose apie nusikaltėlius: krūva žmonių suguža į virtuvę, vieną kitą banditą koks nors didvyris iškepa verdančiuose riebaluose, vienam kitam ką nors nukerta su kokia nors kapokle, kurį nors įkiša į indaplovę, žodžiu, visi kulinariniai atributai virsta grėsminga mirties mašina. Na, vienaip ar kitaip, tai panašu į tiesą – virtuvėse visuomet sklando mirties kvapas, kurį mes, žmonės, ypač tie, kurie dar negirdi paskutiniojo skambučio, laikome maisto, tai yra, gyvybės ir ateities kvapu. Tai mirties kvapas, nėra jokių abejonių. Jeigu kas netiki, gali paklausti ant pjaustymo lentos gulinčio triušio arba kalmaro.
Patekau į tamsoką koridorių, paskui koridorius praplatėjo, išgirdau garsiai grojančią muziką. Jau norėjau praverti į virtuvės patalpą vedančias metalines duris, tačiau mano dėmesį patraukė šalia durų esantis stačiakampis langelis su užuolaidėle. Užuolaida buvo praskleista kaip tik tiek, kad galėčiau matyti, kas vyksta viduje.
Eidamas į virtuvę paprašyti, kad kas nors iškeptų man kiaušinienės, nieko nesitikėjau. Tiksliau, kuo toliau, tuo labiau tikėjausi būti pasiųstas po velnių. Pažvelgiau pro langelį ir kokias dešimt minučių nebegalėjau atsitraukti nuo jo. Sala nesiliovė manęs stebinti, gluminti ir kankinti.
Bus daugiau
