Liudviko Kairio, iš Jungtinių Valstijų deportuoto į Vokietiją, byloje liudijo ir Vladas Zajančkauskas – už tai jam, pačiam įtariamam talkininkavimu naciams, buvo pažadėta ramybė. Aukštadvaryje gimęs ir daugiau kaip 60 metų Amerikoje praleidęs V. Zajančkauskas dabar yra bene vienintelis gyvas lietuvis, karo metais galimai dalyvavęs žudant žydus. 2010 metais, nepaisydamas silpnos 94 metų V. Zajančkausko sveikatos, JAV teismas nusprendė jį deportuoti.
V. Zajančkauskas gyveno tarsi du atskirus gyvenimus, buvo tarsi dvi asmenybės viename kūne. Savo vienturtei dukteriai, jos vaikams ar ilgamečiams kaimynams amerikiečiams jis buvo nuoširdus ir mielas žmogus, kuris nė musės nenuskriaustų. Todėl daugelis jį dabartiniais laikais pažįstančiųjų buvo priblokšti, kai 2002 metais prieš jį buvo pradėtas teismo procesas, kuriuo siekta atimti pilietybę ir deportuoti iš JAV. Su žmona Vladislava Masačusetso valstijos Satono mieste gyvenantis V. Zajančkauskas tuomet sulaukė ne vieno palaikymo laiško. Jis pats parašė 99 puslapių prisiminimų knygą „Mano gyvenimo trupiniai šiame gražiame pasaulyje“, kurioje papasakojo apie savo vaikystę ir karo metus, nė žodžiu neužsimindamas apie galimą talkininkavimą naciams.
Teismuose dėl pilietybės V. Zajančkauską aistringai gynė ir dukra Diana. Ji karo nusikaltimais įtariamą tėvą apibūdino kaip darbštų, mylintį, religingą žmogų, kuris dažnai besilankąs bažnyčioje ir mėgstąs triūsti sode. „Jis geriausias tėvas, kokio galima norėti. Jis turi giliausią pagarbą gyvybei ir gyvenimui“, – sakė tris anūkus ir 4 proanūkius turinčio V. Zajančkausko duktė.
Vis dėlto V. Zajančkauskas, kurį pažino Specialiųjų tyrimų biuro pareigūnai, surinkę užtektinai įrodymų, kad jis meluoja, ir iš kurio JAV teisėsaugininkai dar 2005 metais atėmė pilietybę, anais laikais buvo visai kitoks. Tai buvo žmogus be skrupulų, 1943 metų balandį likviduojant Varšuvos getą galimai dalyvavęs tūkstančių žydų žudynėse, o paskui kruopščiai slėpęs savo praeitį ir dangstęs ją melu.
Tik vadovavo valgyklai?
1950 metais atvykęs į Jungtines Valstijas, V. Zajančkauskas imigracijos pareigūnams tvirtino, jog karo metais iki 1944 metų dirbęs savo tėvų ūkyje, paskui pabėgęs į Vokietiją, o iš ten – į Austriją. Jis teigė, kad jo žmona esanti gimusi Lietuvoje. O iš tiesų ji gimusi Lenkijos rytuose, Travnikų kaime – būtent ten įrengtoje koncentracijos stovykloje jiedu ir susipažino.
Teismuose dėl pilietybės atėmimo ir deportacijos V. Zajančkauskas prisipažino melavęs dėl sutuoktinės gimtinės, bet taip elgęsis atseit pamokytas kitų lietuvių – tie įspėję, jog paminėjus Travnikų vietovę imigracijos pareigūnams, girdi, gali kilti „papildomų klausimų“ ir leidimas apsigyventi Jungtinėse Valstijose gali užtrukti keletą metų.
Dar po kurio laiko V. Zajančkauskas prisipažino melavęs ir dėl savo buvimo vietos karo metais. Jis paliudijo, jog buvo Lietuvos kareivis, paimtas į sovietų armiją. 1941 metais jis pakliuvęs vokiečiams į nelaisvę ir buvęs išvežtas į Travnikų koncentracijos stovyklą. Ten, girdi, naciai privertę jį dirbti išvien ir paskyrę vadovauti Travnikų konclagerio valgyklai.
V. Zajančkauskas tikino, kad jis buvo paliktas koncentracijos stovykloje ir tuo metu, kai daugelis kitų nacių talkininkų buvo išsiųsti malšinti Varšuvos geto sukilimo. Malšinant sukilimą, buvo išžudyta daugiau kaip 10 000 žydų.
Tačiau JAV pareigūnas Elis Rosenbaumas pateikė neginčijamų įrodymų (tarp jų – seną nacių sargybinių budėjimo tvarkaraštį iš Travnikų konclagerio), kurie patvirtina, jog V. Zajančkauskas buvo „bendrininkas vykdant genocidą“ ir neabejotinai dalyvavo Varšuvos geto likvidavime.
Tiek V. Zajančkauskas, tiek jo artimieji tikina, jog tam, kad būtų įrodyta kaltė, vieno seno dokumento neužtenka, o ir ta jo pavardė sąraše galėjusi atsidurti per klaidą.
„Travnikų vyrai“
V. Zajančkauskas iš už Atlanto neramiai stebėjo ir praeitų metų kovo mėnesį mirusio JAV gyventojo Džono Demjaniuko teismą. Ukrainietis Dž. Demjaniukas buvo kaltinamas 1943 metais į dujų kameras suvaręs dešimtis tūkstančių žmonių. Na o V. Zajančkauskas, kaip ir Dž. Demjaniukas, buvo apmokytas Travnikų konclageryje, taigi abu buvo vadinamieji „Travnikų vyrai“.
Kaip aiškina JAV Holokausto memorialinis muziejus, terminu „Travnikų vyrai“ apibūdinama maždaug 2500 pagalbinės policijos sargybinių, nuo 1941 metų rugsėjo iki 1942 metų rudens perėjusių specialius nacių mokymus Travnikų koncentracijos stovykloje. Visi jie buvo karo belaisviai iš Rytų Europos – baltarusiai, latviai, lietuviai, rusai, latviai ir kitų tautybių vyrai. Kai karo belaisvių nebeliko, į apmokymus buvo imami civiliai – nuo 1941 iki 1944 metais Travnikuose buvo paruošti 5082 tokie „Travnikų vyrai“, vėliau talkinę naciams įgyvendinant šiurpius jų planus – daugelis buvo siunčiami padėti vykdyti masines žydų žudynes.
Patys naciai tokius apmokytus asmenis vadino „hivi“ – tai vokiška santrumpa, reiškianti „pasirengusieji padėti“. Amerikiečių istorikas Kristoferis Brauningas, parašęs knygą „Paprasti vyrukai“, Travnikų sargybinius pateikė kaip pavyzdį, kaip „paprasti žmonės gali tapti noriais ir paklusniais žudikais“.
2011 metais britų spaudoje pasirodė 90-mečio buvusio Travnikų koncentracijos stovyklos sargybinio liudijimas. Ukrainietis Aleksandras Hurynas buvo SS bataliono narys, 1944–1945 metais, kaip sako, priverstas vykdyti žiaurius nusikaltimus prieš Lenkijos civilius. A. Hurynas, kaip ir daugelis nacių pagalbininkų, neigė buvęs įvykdytų nusikaltimų bendrininku ir tikino, kad kariuomenė jam buvo davusi pasirinkimą: „Prisidėk prie mūsų arba eik į stovyklą dirbti“. „Aš turėjau treniruoti vokiečių pareigūnų arklius, kartais tekdavo prižiūrėti kalinius.“ Dauguma žmonių Travnikų stovykloje mirė nuo bado arba buvo pakarti. „Mes buvome paprasti kariai, neturėjome jokio rango. Mums duodavo ginklus – tokius pačius, kokie naudoti Amerikos pilietiniame kare, – ir penkias kulkas. Vokiečiai niekada nedavė naujų šautuvų, nes mumis nepasitikėjo“, – aiškino A. Hurynas.
Beje, Travnikų koncentracijos stovyklos komendantas Karlas Štreibelis išvengė bausmės, mat jo advokatas teisme 1976 metais sugebėjo įrodyti, kad jis nežinojo, kam Travnikų sargybiniai buvo treniruojami, kokioms užduotims buvo ruošiami.
Pardavė namus
Nors už liudijimą prieš tautietį V. Zajančkauskui buvo pažadėtas imunitetas, besibylinėdamas dėl pilietybės atėmimo ir deportacijos, advokatams ir kitoms su teismais susijusioms išlaidoms jis turėjo atseikėti daugiau kaip 200 000 dolerių. Tokių pinigų 35 metus Vorčesterio plastmasės fabrike išdirbęs V. Zajančkauskas neturėjo, tad jam teko parduoti savo namą ir su žmona kraustytis į dukters namus.
Nuo pat karo metų į gimtąjį Aukštadvarį niekada negrįžęs V. Zajančkauskas vėl pamatyti gimtinės nepageidauja. Jis kaip įmanydamas prašė teismo nedeportuoti, mat gimtinėje jis su žmona neturėsiąs nei kur gyventi, nei artimų žmonių, kurie padėtų įsikurti. „Nežinau, kaip čia bus. Lietuva juk taip lengvai net nepriimtų“, – vienam Lietuvos dienraščiui 2009 metais guodėsi V. Zajančkauskas.
Šiaip ar taip, po metų JAV teismas nusprendė, jog V. Zajančkauskas turi būti deportuotas. Tačiau tai greičiausiai taip ir nebus padaryta, mat 98 metų sulaukęs V. Zajančkauskas yra itin silpnos sveikatos ir ilgos kelionės į gimtinę gali neištverti. Jeigu vis dėlto jis būtų išsiųstas Lietuvon, tai taptų pačiu vyriausiu įtariamu nacių talkininku, parsiųstu į tėvynę.
Kitame numeryje skaitykite:
Ką Antrojo pasaulinio karo metais veikė Kauno meras Kazys Palčiauskas ir kaip lietuvis Jonas Stelmokas tapo vokiečių oro pajėgų pilotu.
