Gegužės pradžioje Izraelis minėjo Holokausto atminimo dieną. Be abejo, žydų genocidas Antrojo pasaulinio karo metais iki šiol yra vienas gėdingiausių žmonijos istorijos epizodų, kurio pamiršti tikrai nereikėtų. Kita vertus, Holokaustas turėtų būti aiškinamas ne tik Antrojo pasaulinio karo fone – tai turėjo įtakos ir Izraelio valstybės įsikūrimui. Valstybės, kurios gyventojai dėl konfrontacijos su palestiniečiais, Irano grasinimų bei dažnai radikalios pačių Izraelio politikų pozicijos iki šiol gyvena karo sąlygas primenantį gyvenimą.
Prisiminti Holokaustą būtina dėl keleto priežasčių. Visų pirma, tai buvo didžiausias genocidas modernios Europos istorijoje. Jis susijęs su dar vienu reiškiniu – nacizmo iškilimu Vokietijoje, kas paraleliai privedė prie Antrojo pasaulinio karo. Būtent šio karo eigoje (1941-1945 m.) ir žuvo daugiausiai žydų – apie 6 milijonai.
Holokaustas susijęs ir su pastaruoju metu vis labiau atgimstančiais reiškiniais – rasizmu bei antisemitizmu. Adolfas Hitleris teigė, kad žydai nepriklauso net „žemesniajai“ rasei, jie esą tiesiog ne žmonės. Jis skelbėsi pasaulio gelbėtoju nuo „žydų pavojaus“, o tą „gelbėjimą“ suprato kaip visų žydų sunaikinimą. Antrasis pasaulinis karas sudarė galimybes Hitleriui vykdyti savo planus.
Masinis žydų naikinimas Vokietijoje bei nacių okupuotose Europos šalyse prasidėjo 1941 m. pabaigoje. Mat Japonijai užpuolus Jungtines Amerikos Valstijas, Vokietija joms taip pat paskelbė karą. Hitleris galėjo nebekreipti dėmesio į JAV požiūrį. Vakarų, Vidurio Europos ir Balkanų šalių žydai traukiniais buvo gabenami į naikinimo stovyklas, įkurtas okupuotoje Lenkijos teritorijoje: Osvencimą (Aušvicą), Treblinką, Maidaneką, Belžecą, ir kt. Tai buvo tikri mirties fabrikai. Juose žmones nuodijo dujų kamerose, o lavonus degino krematoriumuose.
Osvencime, kur šalia naikinimo stovyklos veikė ir „paprasta“ koncentracijos stovykla, buvo nužudyta beveik 2 mln. žmonių, iš jų ne mažiau kaip 1,5 mln. žydų, Treblinkoje – 870 tūkst. žydų. Naikinimo ir koncentracijos stovyklas tvarkė ir transportą aukoms parūpindavo esesininkai.
Deportacijos buvo vykdomos, mirties fabrikai veikė ir tada, kai Vokietijos pralaimėjimas kare pasidarė neišvengiamas bei akivaizdus. Tiktai Vermachto okupuotų šalių išvadavimas ir antihitlerinės koalicijos armijų įžengimas į pačios Vokietijos teritoriją pagaliau sustabdė masinį visiškai nekaltų žmonių naikinimą. Tačiau šio nacistinio antisemitizmo kvaitulio padariniai milžiniški – milijonai sunaikintų gabiausių to laikmečio Europos protų, galėjusių nešti kultūros, mokslo, meno pažangą visam pasauliui.
Taigi ekskursas į istoriją yra reikalingas, norint suvokti dabarties situaciją: Holokausto istorinis nagrinėjimas svarbus tuo, kad šis genocidas turėjo įtakos Izraelio valstybės įkūrimui. Galimybė įkurti Izraelį sudarė prielaidą, kad Antrojo pasaulinio karo represijos nepasikartos. Vis dėlto Izraelio valstybė iki šiol negali gyventi taikoje. Nesutarimai su palestiniečiais ir dažnai radikali paties Izraelio pozicija neleidžia įsivyrauti taikai Šventojoje Žemėje.
Yra ir dar viena šio regiono problema, ne tik Izraelio ir palestiniečių konfrontacija. Tai Iranas, nekart grasinęs „nušluoti Izraelį nuo žemės paviršiaus“. Tokie teiginiai negali būti laikomi vien demagogija jau vien dėl to, kad Iranas turi ir branduolines ambicijų.
Iranas, greta politinių pareiškimų, vis dažniau kelia klausimą ir dėl Holokausto istorinio konteksto. 2006 m. Irane buvo surengta konferencija Holokausto tema, o Teherano inspiruotos diskusijos tęsiasi ir dabar.
Pasak Irano užsienio reikalų ministro pavaduotojo M. Mohammadžio, iki šiol niekas neatsakė į Irano prezidento klausimą, ar iš tikrųjų buvo įvykis, vadinamas Holokaustu. Irano pareigūnai tvirtina, kad žydų kančios per Antrąjį pasaulinį karą perdedamos kitų tautų aukų sąskaita. Kadangi Iranas šiame istorijos epizode nedalyvavo, jis turįs išsiaiškinti ir galįs būti neutraliu vertintoju, skelbė Irano pareigūnai.
Irane netgi buvo surengtas tarptautinis karikatūrų Holokausto tema konkursas, paskelbta ir Holokausto karikatūrų paroda, kurioje kai kurie eksponatai piršo mintį, kad jis buvo sufabrikuotas ar perdėtas. Ši valstybė kvietė diskutuoti ir garsius Vakarų istorikus, nors pastarieji tokias iniciatyvas ignoravo.
Be abejo, dauguma pasaulio istorikų rimtai nežiūri į Irano argumentus. Vakarų valstybės pasmerkė tokį istorijos revizionizmą. Vatikanas, reaguodamas į Teherane vykusią konferenciją apie Holokaustą, kurioje dalyvavo istorikai revizionistai bei žydų ortodoksai, masinį žydų žudymą Antrojo pasaulinio karo metais pavadino „pasibaisėtina tragedija“. „Praėjęs šimtmetis liudijo apie mėginimą išnaikinti žydus; ir to pasekmė buvo milijonų žydų, įvairiausio amžiaus ir socialinių klasių, žūtis, vien dėlto, kad jie priklausė šiai tautai“, – buvo teigiama Vatikano pareiškime.
Vokietijos kanclerė A. Merkel taip pat „kuo griežčiausiai“ pasmerkė Irane vykusią konferenciją. „Kuo griežčiausiai smerkiame Irane rengiamas konferencijas dėl Holokausto neegzistavimo“, – žurnalistams sakė A. Merkel. „Vokietija niekada su tuo nesutiks ir visais galimais būdais tam priešinsis“, – pažymėjo ji.
Taigi, jei pasaulio bendruomenė taip kritiškai vertina Teherano prielaidas, kodėl ši šalis taip atkakliai propaguoja diskusijas dėl Holokausto. Holokausto neigimas ko gero susijęs su Irano užsienio politikos linija ir mažai ką bendro turi su istorine tiesa. Iranas viešai akcentuoja ginantis palestiniečių interesus, nors faktiškai to nedaro.
Pastarojo meto intensyvus JAV tarpininkavimas Artimųjų Rytų regione suteikia vilties, kad žydai pagaliau galės gyventi taikos sąlygomis, o ir palestiniečių interesai taip pat bus tenkinami.
JAV prezidentas G. W. Bushas gegužės viduryje atvykęs į Izraelį, pirmą kartą asmeniškai prisidėjo prie pastangų įgyvendinti Artimųjų Rytų taikos planą. Žinoma, taikos procesui yra ir nemažai kliūčių. Tai ir Izraelio premjero E. Olmerto korupcijos skandalas, žydų visuomenės nuomonė, dažnai radikali Izraelio Kneseto politikų nuostata ir t.t. Priešingoje barikadų pusėje esančius palestiniečius taip pat ne ką lengviau įtikinti taikos būtinumu. Tam ypač trukdo ir palestiniečių radikalų grupuotės, vidinė jų konfrontacija.
Vis dėlto pasaulio žiniasklaida pranešė, kad JAV prezidentas nori įtikinti konfrontuojančias šalis dar iki pasibaigiant jo kadencijai metų pabaigoje pasiekti persilaužimą taikos procese. Todėl viltys, kad Izraelio gyventojai pagaliau galės gyventi taikiai, nesibaiminant nuolatinių teroro išpuolių ir apšaudymų, o palestiniečių interesų taip pat bus paisoma, gali būti realizuotos. Tam tereikia nuosaikesnės tiek žydų, tiek arabų pozicijos. Juk pergyvenę Holokaustą, izraeliečiai nusipelnė taikos. O ir palestiniečiai pagaliau turi turėti teisę į suverenitetą bei normalų gyvenimą greta žydų.
Gediminas Dubonikas
