Užuot kalbėjus apie žydšaudžių sąrašus, derėtų kurti žuvusiųjų Antrajame pasauliniame kare duomenų bazę, - mano žurnalistas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro bendradarbis Ričardas Čekutis.
Daug metų Antrojo pasaulinio karo istoriją tyrinėjantis specialistas nesutinka su viešojoje erdvėje pasigirdusiais svarstymais, esą Lietuva pernelyg mažai dėmesio skiria holokausto aukoms atminti ir ragina baigti kalbas apie lietuvius, žudžiusius žydus.
Vaizdo konferencija straipsnio pabaigoje
Keistas nesusikalbėjimas
– Pastaruoju metu Lietuvoje vėl suaktyvėjo diskusijos dėl holokausto, jo aukų tinkamo pagerbimo. Apie tai rašė ir rodė viena įtakingiausių pasaulio žiniasklaidos priemonių CNN, pasirodė keletas istorikų komentarų. Esą Lietuvos Genocido aukų muziejus (GAM) per mažai dėmesio skiria holokausto aukoms atminti. Ar iš tiesų taip yra?
– Į CNN publikaciją dėmesio kreipti neverta. Ji – ne pirma ir ne paskutinė. Nieko čia keisto. Juk yra terminas „holokausto industrija“. CNN nėra dievai ir visažiniai. Dabar Lietuvoje įprasta sakyti, kad viskas blogai, lipti ant statinės ir rėkti, kad reikia viską taisyti, griauti, kas yra sukurta.
O kai buvo kuriamas GAM, jį kritikuojančių istorikų balso nesigirdėjo. Muziejų įkūrė visuomenei prašant. Jis netgi menkos kategorijos, žinybinis. Ne taip toli yra Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, turintis didžiulę holokausto ekspoziciją. Jis taip pat turi ir penkis filialus, kuriuose rodoma holokausto ekspozicija. GAM ir Gaono žydų muziejus yra susitarę nedubliuoti ekspozicijų.
Nebuvo ir niekas nematė jokių problemų tol, kol neprasidėjo vieno ar kito nepatenkinto atvykusio užsienio turisto, neradusio holokausto ekspozicijų, paburbėjimai. Tačiau tas ekspozicijas juk galima rasti kitur.
– Buvo viešų pasvarstymų, kad galbūt reikėtų aiškintis, kiek iš tiesų lietuvių žudė žydus, prakalbta apie galimą žydšaudžių sąrašą. Ar tai būtų prasminga, suteiktų aiškumo?
– Kas tuo metu dėjosi, galime pasakyti labai paprastai. Kaip ir visose tautose, lietuviai nėra išimtis, buvo ir yra visokių degradų, idiotų, kurie, paėmę ar suradę šautuvą, tampa dideliais viršininkais. Tas pats atsitiko ir pas mus.
Kalbėti apie žydšaudžių sąrašus nesinorėtų: kam juos eilinį kartą minėti? Juk tai buvo kelios degradavusių asmenų gaujos, kurios ničnieko kito nesugebėdamos ir nemokėdamos, kaip tik atimti, pavogti ar nužudyti, tuo ir užsiėmė. Vėliau panašios gaujos nuėjo į stribus, siautėjo pokariu kaimuose iš esmės darydamos tą patį.
Beje, yra tikrų faktų, kad tarp stribų buvo nemažai žydšaudžių. Tad nesinorėtų jų tiesiog eilinį sykį nei pernelyg smerkti ar ką nors apie juos kalbėti. Tokių žmonių nelaikau vertu dėmesio objektu.
Spekuliacijos skaičiais
– Skelbiama, kad organizuotuose nacių daliniuose buvo apie 2 tūkst. lietuvių, tačiau buvo ir neorganizuotų žydus žudžiusių lietuvių būrių, ypač karo pradžioje. Teigiama, kad Lietuvoje nužudytų žydų skaičius – 200 tūkstančių. Tokiais skaičiais vis manipuliuojama.
– Į skaičius visada žiūriu skeptiškai. Antai vienas istorikas Lietuvos komunistų partijos archyve yra radęs labai įdomių dokumentų, susijusių su holokaustu. Tai buvo Antano Sniečkaus direktyva jo pavaduotojui.
Iš Maskvos, regis, buvo gautas nurodymas suskaičiuoti, kiek žmonių žuvo Kauno devintajame forte. Po ilgų skaičiavimų buvo pateikta lentelė, kad žuvo 72 tūkstančiai. Po to tame pačiame dokumente skaičius išbrauktas ir nurodyta 80 tūkstančių. Dokumentas buvo siųstas į Maskvą ir grąžintas pakeistas, kad žuvo 100 tūkstančių.
Iš tiesų skaičiais yra spekuliuojama, todėl holokausto tema kartais ir pavadinama tam tikra industrija.
Skelbkime tik tiesą
– Visos istorinės temos yra jautrios. Žmonės labiau domisi praeitimi, o ne ateitimi. Ką siūlytumėte keisti, kad būtų skelbiama tiesa, o ne interpretacijos, apibendrinimai?
– Išeitis yra. Prieš porą metų vienam vokiečių leidėjui, garsaus militarinio tinklapio savininkui pasiūliau pradėti kurti visų žuvusiųjų per Antrąjį pasaulinį karą duomenų bazes, kurios išmuštų iš po kojų visiems spekuliantams norą manipuliuoti skaičiais.
Tai galėtų būti savotiška enciklopedija, tarkime, wikipedia.org tipo, ir kiekvienas norintysis galėtų ją pildyti. Aišku, reikėtų ir redakcinės kolegijos. Tačiau duomenų bazė turėtų būti sudaryta ne vien iš vardų ir pavardžių.
Pavyzdžiui, kiekvieno žuvusio žmogaus trumpa, bet unikali istorija būtų personifikuota, asmeniška. Manau, anksčiau ar vėliau toks projektas atsiras ir tai bus didelis žingsnis susikalbėjimo tokiomis jautriomis temomis link.
Nepamirškime, visada buvo ir bus veikėjų, norinčių pasipelnyti iš kieno nors tragedijos. Taip yra ir dabar. Reikia tiesiog skelbti tiesą. Tai yra geriausias vaistas nuo įvairiausių spekuliacijų.
