Pasauliui paminėjus Holokausto aukų atminimo dieną, dienraštis „The Guardian“ siūlo susipažinti su kraupiomis Holokaustą išgyvenusių žydų istorijomis. Pateikiame Zigi Shipperio, kuriam nacių okupacijos metais pavyko išvengti visur tykojusios mirties gniaužtų, prisiminimus.
Jau prasidėjus karui, vieną 1939 metų rugsėjo dieną, Zigi Shipperis nubudo ir pamatė savo tėvą stovintį greta jo lovos. „Jis man pasakė, kad vokiečiai ateina ir jis privaląs išvykti“ - pasakoja Zigis. „The Guardian“ žurnalistui paklausus, kaip tėvas galėjo ryžtis palikti savo sūnų, Zigis atsako: „Kaip ir dauguma žmonių Lodzėje (Lenkijos miestas, kuriame gimė Zigis), jis manė, kad naciai ieškos tik kariauti tinkamų žydų, o ne vaikų bei moterų. Niekas negalvojo, kad jie galėtų norėti išžudyti visus žydus. Kaip jie klydo. Tačiau mano tėvas vis tik pabėgo į Rusiją manydamas, kad elgiasi teisingai“.
Zigiui buvo 9 metai. „Tai buvo paskutinis kartas, kai mačiau savo tėvą“ - teigia dabar Hertofrdšyre gyvenantis vyras. Jo tėvas vėliau karo metais grįžo į Lenkiją, tačiau tesugebėjo nusigauti iki Varšuvos geto. Kas jam nutiko? „Aš manau, kad jis mirė. Aš buvau visuose muziejuose ir negalėjau rasti jokio jo pėdsako. Jis galėjo mirti Varšuvos gete arba Treblinkos mirties stovykloje. Tuo metu žydui nebuvo sudėtinga rasti būdą numirti“ - teigia Zigis.
Zigį Lodzės gete, kurį naciai įsteigė 1939 metais, išaugino seneliai. Jo motina dar prieš karą išsiskyrė su tėvu ir išvyko į Belgiją. „Aš maniau, kad ji mirusi“ - prisimena Zigis. Tačiau jis klydo.
Gete maisto itin trūko, todėl jo senelis nusilpo ir mirė. Mirtis buvo visur. „Kai aš buvau 10 metų, galėdavau žengti per mirusiųjų kūnus gete be didesnių jausmų“ - teigia Zigis. Geto gyvenimas jam ir jo močiutei tapo rutina. Jis dirbo metalo gamykloje, gaminančioje amuniciją. Tačiau rutina nutrūko 1941 metais, kai naciai ėmė supti getą kalbėdami apie tariamą „perkeldinimą“. Per vieną iš reidų Zigis buvo sugautas ir įmestas į sunkvežimį. „Aš sugebėjau iššokti ir laimingai pabėgau – nė vienas vokietis manęs nepamatė“ - laimingą istoriją pasakoja Zigis.
Zigis trumpam nustoja pasakojęs savo istoriją. „Aš jaučiuosi esąs laimingiausias gyvas asmuo. Aš išgyvenau koncentracijos stovyklas, sugebėjau nepastebėtas iššokti iš sunkvežimio“ - džiaugiasi Zigis.
Jis teigia visą gyvenimą savęs klausinėjęs, kodėl jam pavyko išgyventi. „Mano atsakymas yra toks, kad 95 proc. viso to lėmė laimė. Jei man būnant berniuku, būtumėte pasakę, kad gyvensiu iki 60 metų, jau nekalbant apie aštuoniasdešimtmetį, būčiau iš jūsų tiesiog pasijuokęs“ - teigia Zigis, kuriam neseniai sukako 80 metų.
1944 metų liepą naciai nusprendė likviduoti Lodzės getą. Zigis ir jo močiutė atsidūrė gyvuliniame vagone, kuris vyko į mirties stovyklą. Pirmas dalykas kurį jis pastebėjo išlipęs iš traukinio Aušvico mirties stovykloje, buvo ūkanotas dangus. Tuomet jis užuodė bjaurų kvapą. „Iš tolumos mes matėme kaminus su iš jų rūkstančiai dūmais. Pradėjo sklisti gandai, kad tai buvo krematoriumas. Aš vis dar nežinojau, kas tai yra“ - kraupiais prisiminimais dailijasi Zigis.
Jis buvo pastatytas į eilę atrankai. Į kairę keliavo tinkami vyrai, kurie buvo nuvedami į dušą, po to aprengiami uniformomis ir nuvesdinami į barakus. Per vieną valandą tie, kuriems buvo lemta žengti į dešinę, buvo nunuodyti dujų kamerose. Į šias gretas papuolė moterys, vaikai, neįgalieji ir senyvi žmonės. Ir vėl Zigiui pasisekė. Jam buvo 15 metų ir jis buvo pripažintas tinkamu darbui. Netikėtai atranką praėjo ir jo močiutę.
Zigis greitai paliko Aušvicą ir dirbo keliose darbo stovyklose. Tačiau tai nereiškė, kad Holokausto siaubai jam jau baigėsi. Vieną dieną, kai jis dirbo prie geležinkelio, 5 vyrai buvo pagauti vagiantys cigaretes. Jie buvo pakarti visų akivaizdoje. „Kiekvienas iš jų pats nušoko nuo pakylos, ant kurios stovėjo, kad nesuteiktų vokiečiams pasitenkinimo juos nužudyti“ - pasakoja Zigis.
Zigį 1945 metų gegužės 3 dieną išlaisvino Didžiosios Britanijos kariuomenė. Savo paauglystę jis baigė vaikų namuose Vokietijoje. Ten jis gavo laišką su Didžiosios Britanijos pašto ženklu. „Jis buvo nuo moters, kuri teigė, kad ji veikiausiai yra mano motina. Ji paprašė manęs pažiūrėti į savo kairįjį riešą ir parašyti, ar ant jo nėra nudegimo žymės. Ji žinojo, kad aš nudegiau būdamas 4 metų. Tuomet supratau, kad laiškas yra nuo mano mamos“ - prisimena Zigis. Tačiau jis teigia nenorėjęs gyventi su savo mama. „Ji man buvo svetima. Aš nemačiau jos nuo to laiko, kai man buvo 4 metai“ - teigia jis.
Tačiau jis nuvyko į Londoną su ja susitikti ir ten pasiliko. Nepaisant visos savo meilės Didžiajai Britanijai, Zigis Londone jautėsi vienišas. Tuomet jis vieną dieną nukeliavo į šokių klubą, skirtą jauniems Holokaustą išgyvenusiems žydams. „Aš žvalgiausi aplink ir sakiau sau, kad štai jį žinau iš geto laikų, jį – iš Aušvico stovyklos. Jaučiausi tarsi vėl suradęs savo šeimą“ - prisimena Zigis. Negana to, klube jis sutiko savo būsimą žmoną – Prancūzijos žydaitę vardu Jeanette, su kuria santuokoje gyvena jau 55 metus.
Prabėgus keliems metams nuo karo pabaigos, jis sužinojo, kas nutiko jo močiutei. „Aušvice mes buvome atskirti. Aš suradau, kad ji mirė Terezienštade išvadavimo dieną. Ji neišgyveno net vienintelės laisvės dienos. Ji man buvo nuostabi. Aš labai būčiau norėjęs apglėbti ją savo rankomis paskutinį kartą“ - pasakoja Zigis.
Į Lenkiją jis grįžo tik prieš dešimtmetį. „Aš nukeliavau į Aušvicą įkalbėtas savo vaikų“ - pasakoja vyras. Jis prisimena stovėjęs po įėjimą į stovyklą ženklinančia iškaba „Arbeit macht frei“ (Darbas išlaisvina). „Ji man nieko nereiškė. Aš stovėjau po šiuo ženklu ir pasakiau: 'Po viso to, ką Hitleris bandė padaryti, jam nepavyko, nes aš vis dar stoviu čia'“.
