Izoliuota salų ir jų grandinių geografinė padėtis neretai yra atsakinga už unikalių ekosistemų sukūrimą. Daugybė augalų ir gyvūnų rūšių klesti pavienėse salose, o likusiame pasaulyje net neegzistuoja. Evoliucija salose gali eiti kiek kitu keliu nei didžiuosiuose žemės masyvuose, ir unikalus prisitaikymo prie aplinkos pobūdis tokioms saloms yra visiškai normalus procesas.
Dėl riboto resursų kiekio salose vietiniai gyventojai galėjo sumažėti ūgiu dėl fenomeno, žinomo kaip salų nanizmas. Šis prisitaikymas leidžia organizmams puikiai gyventi su mažesnėmis kalorijų dozėmis, mažiau vandens, paprastesniu ir mažesniu būstu ir taip toliau. Tyrinėdami senovės Floreso salą, paleoarcheologai aptiko puikiai išsilaikiusį humanoido skeletą. Jis buvo oficialiai pavadintas LB1, o neoficialiai – Flo, pagal urvo, kuriame skeletas buvo rastas, pavadinimą. Flo buvo moteriškos giminės, jos ūgis siekė apie 1,1 metrą. Iš pradžių manyta, kad Flo buvo tokia maža dėl to, kad turėjo tam tikrą sutrikimą, tačiau vėliau mokslininkai saloje aptiko vis daugiau tokių pačių skeletų, ir paaiškėjo, kad tokio ūgio buvo visa salos populiacija.
Spėjama, kad Homo floresiensis (taip moksliškai dabar vadinama ši rūšis), gyveno maždaug prieš 17 000 – 95 000 metų. Skeptikai buvo įsitikinę, kad ši rūšis iš tiesų buvo rūšis iš kitos vietovės, kuri prisitaikė prie vietinio gyvenimo, tačiau vėliau paaiškėjo, kad ši rūšis yra unikali. Buvo ir nuomonių, kad jų smegenų dydis negalėjo jiems leisti pasigaminti įrankių, kokius hominidai turėjo kitose pasaulio vietose. Tačiau prie „hobitų“ skeletų aptikti įrankiai parodė, kad jie gamino kitiems hominidams būdingus įrankius.
Tiesa, nėra duomenų, ar šie „hobitai“ turėjo kokį nors ypatingą santykį su žiedais...
