Prieš kelias dienas klausėme “Omnitel Laiko” skaitytojų, kokį šūkį parinktų antiglobalistiniam judėjimui. Absoliuti dauguma nusprendė, kad tinkamiausias - “Visų šalių kvailiai, vienykitės!”
Bet buvo ir didelė grupė žmonių, kurie prieš smerkdami, norėtų geriau žinoti antiglobalistų argumentus.Šį pirmadienį mūsų skaitytojų prašėme balsuoti, kokį verstinį straipsnį norėtų paskaityti šiandien. Nenuostabu, kad daugiausiai balsų surinko rusų intelektualo Igorio Anatoljevo tekstas, kuriame galima išskaityti kai kuriuos antiglobalistinius argumentus.
Šiuolaikinės suvienytos Europos idėjos pionierius buvo Hitleris. Pradžioje jis savo sugebėjimus demonstravo Austrijoje, valstybėje, kurią svajojo sunaikinti ir prijungti prie Reicho. Hitlerio politika buvo tokia: visomis išgalėmis greitinti vidinę Austrijos eroziją ir valstybei susilpnėjus smogti lemiamą smūgį. Hitleris, iki 1941 metų Vokietijoje vadinamas taikdariu, “Austrijos klausimą” siekė spręsti “evoliucijos keliu”. Vienas pasiūlymas buvo politinis - austrams siūlė įstoti į valiutinę sąjungą su Vokietija ir pradėti ekonominę integraciją. Antrasis - teisinis: Austrija turėjo suteikti amnestiją nacistams, įsipainiojusiems į valstybės vadovo žmogžudystę, ir net duoti jiems svarbius postus vyriausybėje. Vokietija taip pat reikalavo, kad nacistinė propaganda Austrijoje nebūtų varžoma.
Vartojant šiuolaikinį Europos politinį žargoną, Hitleris kovojo už žodžio laisvę, politinį tolerantiškumą, ekonominę integraciją ir derybas.
Austrai nebuvo klusnūs. Slapta nuo Hitlerio kancleris Šušingas surengė referendumą, kur balsuotojams buvo suformuluoti tokie klausimai: ar jie palaiko “laisvą, vokišką, nepriklausomą krikščionišką ir vieningą Austriją” ar balsuoja už “laisvę, darbą ir lygybę visų kovojančių už rasę ir tėvynę”. Referendumo atsakymas buvo aiškus iš anksto: “taip” - vieningai Austrijai, “ne” - įsiliejimui į Reichą.
Tik tuomet, kai pamatė savo nesugebėjimą kautis propagandiniame kare, Hitleris ryžosi intervencijai. Gebelsas siūlė suderinti karo veiksmus ir suorganizuotus neramumus. Virš Austrijos turėjo skraidyti tūkstantis lėktuvų ir mėtyti atsišaukimus, kviečiančius nuversti vyriausybę. Šušingui siunčiamas ultimatumas - atidėti referendumą, atsistatydinti ir kancleriu skirti Nacionalsocialistų partijos narį. Austrai, nesulaukę tarptautinės pagalbos, galų gale pasidavė. Vietinės nacionalsocialistų gaujos užėmė valdžios pastatus, o naujasis kancleris, Vokietijos statytinis, paprašė kaimynų “įvesti” tvarką.
Tiesa, įvyko chronologinis nesklandumas - Hitleris vermachto būriams įsakė užimti Austriją prieš pusvalandį iki oficialaus prašymo.
Šitaip Hitleris atliko pirmąjį testinį valstybės sunaikinimą - galvodamas apie savo vieningos Europos su lydere Vokietija projektą. Rusijai, be abejo, iš pat pradžių buvo numatytas “žaliavų sandėlio” vaidmuo. Kitais atvejais valstybių naikinimas Hitleriui nebuvo vien tik menas dėl meno. Jis naikino valstybės esmę, bet ne apvalkalą. Austrija buvo emocinė išimtis: juk Hitleris - austras.
Kitais atvejais diktatorius stengėsi išlaikyti išorinius valstybės požymius, ritualus ir institucijas. Kol valdžioje būdavo marionetinis režimas, kuris, prisimenat tų laikų terminą - “dirbo fiurerio link”, jo likviduoti nereikėdavo.
Formalią nepriklausomybę nacistinėje suvienytoje Europoje išsaugojo beveik visos valstybės. Išimtimi tapo tik Jugoslavija ir Lenkija, bet tai atsitiko dėl kelių priežasčių - ir emocionalių, ir racionalių.
Hitleris lyg ir buvo pasiruošęs išsaugoti Lenkijos nepriklausomybę, jei lenkai sudarytų statytinių vyriausybę ir, be abejo, grąžintų vokiškas žemes. Lenkija priešinosi okupacijai ir buvo sunaikinta.
Balkaniškoji fiurerio strategija hipotetiškai turėjo būti taiki - regione egzistuotų nuo Vokietijos ekonomiškai priklausomos draugiškų režimų šalys. Tokia pozicija Hitleriui buvo naudingiausia.
Pradžioje viskas vyko pagal planą. Visos Balkanų valstybės, išskyrus Graikiją ir Albaniją (jas turėjo okupuoti Italija), tapo Vokietijos sąjungininkėms.
1941 metais ir Jugoslavija, nusprendusi, kad nėra kitos išeities, nutarė prisijungti prie bloko. Kovo 25 dieną Vienos Belvederyje premjeras Cvetkovičius iškilmingai pasirašė paktą. Norėdamas sukurti saugų užnugarį prasidėjus karui su Sovietų Sąjunga Hitleris buvo pasiruošęs priimti visas jugoslavų sąlygas: garantuoti teritorinį vientisumą, atsisakyti karinio tranzito, neprašyti karinės pagalbos ir net atiduoti jugoslavams Graikijos Salonikus.
Bet pakto pasirašymas Belgrade sukėlė protesto audrą. Provokiška vyriausybė buvo nuversta, sutartis - nutraukta. Įtūžęs Hitleris prisiekė tuojau pat sunaikinti “išdavikišką” Jugoslaviją. Po dešimties dienų prasidėjo negailestingas Belgrado bombardavimas (tai buvo asmeninis Hitlerio kerštas: tais pačiais metais, užpuolęs Graikiją, uždraudė bombarduoti Atėnus).
Taigi su kai kuriomis išimtimis Hitlerio “naujoji tvarka” buvo visiškai suderinama su formaliai nepriklausomų valstybių institucija, kurių lyderiai “dirbo teisinga linkme”.
***
Hitlerio metodai pravertė “globalizacijos” epochoje. Dabar valstybes sukuria, prižiūri arba (blogiausiu atveju) sunaikina tarptautinės struktūros. O jų tikslas - sukurti “naują pasaulinę” tvarką. Be abejo, tik globojamų tautų naudai, ne daugiau... “The New York Times” apžvalgininkas Tomas Friedmanas naująjį valstybių organizavimo principą pavadino “globaliucija”. Jei kuri nors šalis nesugeba pradėti reikalingų ekonominių reformų, jai reikia padėti, rašo jis. Išorinė pagalba padeda sukurti režimą, galintį paspartinti įsiliejimą į “tarptautinę sandraugą”.
Ironiška tai, kad Jugoslavija vėl tapo vienintele Europoje, nesugebėjusia priimti “naujos tvarkos”.
Sutrumpintas vertimas: NK naujienos
