Mėgindami paaiškinti masinius gyvybės išmirimus Žemės planetoje, kai kurie mokslininkai prieš keletą dešimtmečių suformulavo hipotezę, jog kažkur netoli Saulės sistemos galbūt egzistuoja dar neatrasta žvaigždė Nemezidė, kuri savo gravitacija veikia Oorto debesyje skriejančių kometų trajektorijas taip, jog šios periodiškai bombarduoja Žemę.
Tačiau naujausio tyrimo rezultatai byloja, jog jokios „Mirties žvaigždės“ netoli Saulės sistemos nėra – ar bent jau mirtinomis katastrofomis ji nesisvaido.
Tyrimo rezultatai rodo, jog katastrofiški Žemės susidūrimai su kometomis ar asteroidas nėra reguliarūs ir periodiški, tad hipotetinis Nemezidės modelis nėra teisingas.
„Čia nieko naujo – žmonės yra linkę gamtoje įžvelgti objektus, kurių nėra“, – pastebi vienas iš tyrimo autorių, Makso Planko Astronomijos instituto (Heidelbergas, Vokietija) ekspertas Korinas Baileris-Džounsas (Coryn Bailer-Jones).
Žinoma, per 4,5 mlrd. metų siekiančią gimtosios mūsų planetos istoriją Žemėn yra atsitrenkęs ne vienas asteroidas ar kometa. Manoma, jog panaši katastrofa įvyko ir prieš maždaug 65 mln. metų, po kurios, kaip spėjama, Žemėje išnyko dinozaurai.
Nemezidės hipotezė gimė studijuojant masinių gyvybės išmirimų fenomeną. Priešpaskutiniame XX a. dešimtmetyje mokslininkai pranešė aptikę, jog tokio masto katastrofos vyksta periodiškai – masiniai kataklizmai per pastaruosius 250 mln. metų neva kartojosi kas 26 mln. metų. Atsižvelgiant į atrastą reguliarumą, buvo iškelta prielaida, jog mūsiškė Saulė gali turėti žvaigždę-kompanionę, kuri ir galėtų būti atsakinga už reguliariai mūsų planetą ištinkančias katastrofas.
Anot kai kurių to meto mokslininkų, taip nutikdavo todėl, jog ta žvaigždė reguliariai priartėdavo prie Oorto debesies – mūsų planetų sistemą juosiančios zonos, kurioje gausu ledo kometų. Nemezidė savo gravitacija kometų trajektorijas neva paveikdavo taip, jog šios periodiškai atskrisdavo į Žemę.
Jog Nemezidės hipotezė gali būti teisinga, bylojo kai kurių Žemės kraterių tyrimų rezultatai. Po naujesnių tyrimų, katastrofų periodiškumo amplitudė ėmė svyruoti nuo 13 iki 50 mln. metų. Be to, buvo aptikta požymių, jog „pauzės“ tarp katastrofų vis ilgėja.
O štai naujausio tyrimo rezultatai leidžia su minėtais argumentais nesutikti ir Nemezidės hipotezę priskirti „Nibiru tipo“ sąmokslo teorijoms.
K. Baileris-Džounsas pasitelkė Bajeso statistinį metodą (Bayesian analysis), ir jokių požymių Nemezidės hipotezės naudai neaptiko. Atvirkščiai, jo tyrimo rezultatai rodo priešingą tendenciją – per pastaruosius 250 mln. metų susidūrimų dažnis, kaip kad sprendžiama iš kraterių skaičiaus, turėtų stabiliai augti.
Anot mokslininko, statistinį augimą galima paaiškinti dvejopai. Viena vertus, smulkesni krateriai suyra lengviau, o senesniems suirti buvo daugiau laiko. Tai atspindi faktą, jog kur kas didesnė tikimybė yra aptikti didesnių ir jaunesnių, o ne senesnių ir mažesnių kraterių.
„Jei peržvelgtume kraterius, kurių skersmuo viršija 35 km, o amžius siekia daugiau kaip 400 mln. metų (tokie krateriai yra atsparesni erozijai), jokio Nemezidės hipotezei palankaus dėsningumo mes neaptiktume“, – tvirtina K. Baileris-Džounsas.
Kita vertus, augantis susidūrimų skaičius iš tiesų gali būti visai realus. Pavyzdžiui, geologiniu aspektu negyvo Mėnulio smūginių kraterių analizė rodo, jog tokia tendencija gali egzistuoti. Bet kuriuo atveju, susidūrimų skaičiaus augimas yra argumentas Nemezidės hipotezės nenaudai.
„Kraterių analizė rodo, jog nėra jokių Nemezidės aktyvumo požymių, – apibendrina K. Baileris-Džounsas. – Tiesa, lieka vienas intriguojantis klausimas – ar iš tiesų per pastaruosius 250 mln. metų susidūrimų su kosminiais kūnais Žemėje padaugėjo?“
Iš principo, galimybė, jog Saulės sistemos prieigose gali slapstytis neatrasta žvaigždė (raudonoji ar rudoji nykštukė) lyg ir išlieka nepaneigta, tačiau nepanašu, jog tokia Saulės kompanionė galėjo savo gravitaciniu lauku organizuoti kometų išpuolius ir šitaip niokoti Žemę.
