Atrodo, kartu su paskutiniuoju nudobtu slibinu nebereikalingi tapo ir jiems galvas kapoję herojai. Dar kurį laiką jie egzistavo, taip sakant, iš inercijos, bet kintant socialinei terpei arba išnyko, arba išsigimė, arba yra priversti maskuotis ir dėtis kuo nors kitu, bet ne savimi.
Dar prieš gerus dvidešimt ar net kiek mažiau metų jiems buvo likę keletas rezervatų daugmaž istoriniuose filmuose, tokiuose kaip Lietuvos kino studijos „Herkus Mantas“ ar gerokai vėlesniame holivudiniame „blockbasteryje“ „Narsioji širdis“ („Brave Heart“). Dabar jau net ir filmuose jiems paliktas nebent „debilavotų“ mutantų, kažkodėl grasinančių sunaikinti žmoniją, vaidmuo. O štai „gerietis“, kaip jau įprasta, yra naivus žmogelis „iš liaudies“ (tiesa, holivudiniame kontekste tai vadinama „next door guy“ – vaikinas, gyvenantis kaimynystėje; jei filmas iš naujesnių, labai tikėtina, kad bus ne „guy“, bet „girl“ (mergina). Net toks „kietuoliškas“ žanras kaip vesternas, kur herojai dažniau veikia, negu kalba, įgijo kokybiškai žydrą atspalvį – kalbu apie Kino akademijos apdovanojimą pelniusį „Kuprotą kalną“. Homoseksualios dviejų vyrų aistros istorija, parodyta per gėjų prizmę, faktiškai yra pasisekusi ataka prieš tvirto vyro, ginančio laisvę, šeimą ir tėvynę, tipažą, tradiciškai lėmusį šio žanro patrauklumą.
Na, gerai, grįžkime iš vaivorykšte tviskančio Holivudo į murkšliną ir pilką Lietuvos padangę. Dar neišsisklaidžius Europos Parlamento sukeltoms dulkėms, esą kokie mes homofobiški, imkime ir apsidairykime aplink save. Kalbu ne apie faktinius tos ar kitos tautinės žvaigždės polinkius ar pomėgius – koks mano reikalas, jei atvirai? – o apie jų įvaizdžius, apie tipažus. Kuris iš jų galėtų būti apšauktas (o kaip kitaip dabar tai įvardyti privalomos tolerastijos fone?) lietuvišku „mačo“? Na, tokiu augalotu, tvirtu „vyru-mūru-ąžuolu“, kuris greičiau nulūš, negu sulinks, geriau pražus grumdamasis, negu išliks veidmainiaudamas? Net tie, kurių stotas ir charakteris tai, rodos, leistų, labai rizikuotų prarasti populiarumą, ėmę elgtis ar bent rengtis „kiečiau“, nei kad daro dabar. Kalbu, suprantama, ne apie konkrečius žmones konkrečiose situacijose, o apie tipažus, kuriems mes plojame, regėdami scenoje. Perkratinėju vardus atmintyje ir nieko – visiškai nieko! – neatrandu (čia turiu padaryti išimtį keliems senesnės laidos gerokai žilstelėjusiems ar ir visai plaukų netekusiems scenos grandams, kurių „mačizmas“, kadaise tvieskęs skaisčia liepsna, dabar primena, deja, tik buvusio grynumo atspindį). Jaunesnioji scenos genties dalis yra arba beviltiškai gležna ir patetiškai belytė (vardų iš mandagumo nevardysiu, bet tik dėl šios priežasties), arba taip liulanti taukais, kad net tardamas žodį „testosteronas“ (vyriškas lytinis hormonas) jų akivaizdoje rizikuoji pasirodyti pernelyg šiurkštus. O ką mes, t. y. visi kiti? Piktinamės, kad jie tokie ištižę ir apsileidę, jog apie dvidešimtuosius savo gyvenimo metus, kai jėgos turi tiesiog lietis per kraštus, nesugeba nė karto prisitraukti prie skersinio? Ką ten prie skersinio – nė atsispaudimo nuo žemės padaryti daugeliui neišeina... Kažkodėl manau, kad gali būti priešingai – jei ir piktinamasi, tai ne apsileidėliais, o tokiais tekstais kaip šis arba jų autoriais, esą, kaip galima būti tokiu kritišku žmogaus trūkumams? O kas būtų, jei parašyčiau, kad šitoks atsainumas kūrinijos vainikui (čia kalbu apie žmogų ir jo medžiaginę esatį – kūną) yra nusikaltimas prigimčiai? Kad vadovaudamiesi Šventuoju Raštu, nusidedame Viešpaties Didžiajam įstatymui, kuriame liepiama: „Mylėk savo artimą, kaip pats save“? Kad natūraliomis (skaityk – gamtinėmis, prigimtinėmis) sąlygomis neturėtume šansų išlikti, nes per fizinį gležnumą ir išglebimą ne tik nesusirastume sau maisto, bet kaipmat taptume maistu kitiems, ne tiek nuvėsusiems padarams?
Štai čia ir paaiškėja, kaip labai išstumtas į užribį yra herojus. Visas civilizuotu save vadinančio žmogaus gyvenimas organizuojamas taip, kad Gamtos dėsniai jį kuo mažiau tiesiogiai liestų. Mes valgome sintetinį maistą, kuo mažiau vaikštome kojomis, užtat važinėjame automobiliais, fizinio darbo vengiame, laikydami jį žemesnių už mus kastų reikalu, o didesnę savo dienos dalį prasėdime ant proporcingai tokiam gyvenimo būdui išsivysčiusio užpakalio. Tai, beje, tinka kalbant ne tik apie vadinamųjų intelektinio darbo profesijų atstovus, dienų dienas maigančius kompiuterių klaviatūrą, bet ir tuos, kurie dirba kad ir kasininkais bet kuriame prekybos centre. Kita vertus, šis virtualus pasaulis taip išderina smegenis, kad ne tik nueiti į sporto klubą, jau nekalbu apie bėgiojimą po parką, bet net ir bendrauti natūraliai nebesinori. Aišku, Gamtos dėsniai nuo to niekur nedingsta, „sutaupyta“ fizinė energija virsta nebe atsargomis juodai dienai, o liulančiu lajumi, gaubiančiu mūsų tęvus kūnelius iš visų pusių. Herojus tokiame kontekste yra gyvas priekaištais ir akis badantis nepatogumas. Todėl – velniop jį! Susikurkime kultūrinę (šiuo atveju tai reiškia – nenatūralią) terpę, kuriame šis tipažas, kadaise garantavęs mums išlikimą – taip, taip, esame praėjusių epochų lyderių, o ne „lūzerių“ palikuonys, mat pastarieji ankstesnėmis sąlygomis neišgyveno – jaustųsi nejaukiai. Išjuokime jį, apkaltinkime atsilikimu nuo laikmečio dvasios, elkimės taip, kad ne mes dėl jo, o jis dėl mūsų jaustųsi nepatogiai. Jei nutukusi dauguma mėgaujasi rydama bulvinius „čipsus“, pusiau sintetinius, pusiau grietininius ledus ir patenkinta liula pilvais, o koks nors nesusipratėlis dėl jam vienam suprantamų priežasčių vis tiek maitinasi saikingai ir dar prisiverčia rytais padaryti mankštą – žinoma, jo ir išvaizda visai kitokia, nes gyvenimo būdas ir kūno būklė tiksliai atitinka vienas kitą – tokį iš pradžių reikia atstumti toliau nuo „savos kompanijos“, paskui – tiesiog ignoruoti, o galop imti kaltinti nesolidarumu, „pasikėlimu“ ir kitomis kolektyviniam kaimenės marazmui vešėti trukdančiomis nuodėmėmis.
Taip iš esmės teigiamas herojus paverčiamas ne tik ne herojumi, net ne antiherojumi, o apskritai anomalija, kuri turi jaustis kalta ir kone atsiprašinėti, kad yra faktiškai (prigimties požiūriu) sveika ir normali. Čia sąmoningai naudojau fizinę dimensiją turinčius pavyzdžius, kad būtų aiškiau, nes kalbant apie menkiau ar ne taip tiesmukai medžiagiškai išreikštus dalykus (pažiūras, vertybes etc.) labai greitai galima nuslysti į teorinius svaičiojimus, kai tampa nebeaiški pati tema. O juk pats bjaurumas atsiskleidžia tada, kai normalūs visuomenės nariai padaromi kokios nors degeneruojančios grupės, paprastai įvardijamos kaip mažuma, įkaitais. Sveikas ir geranoriškas žmogus, turintis puikias išgyvenimo ir palikuonių išauginimo galimybes (citata iš Biblijos: „Veiskitės ir dauginkitės, apgyvendinkite visą žemę ir jai viešpataukite“ – Pradžios knyga), dėl tokių manipuliacijų paverčiamas mažne kaltu, save ir aplinką besaikiu vartojimu naikinančių apsileidėlių ir nutukėlių atžvilgiu. Dar blogiau, kai biologiškai neadekvatūs ar pasirinkę tokie būti asmenys, įkyriai brukdamiesi viešojon erdvėn, ima diktuoti savas gerokai iškreiptas bendrabūvio taisykles ir turėdami į valias laisvo laiko prikuria visokiausių institucijų joms įgyvendinti. Taip mūsų tolerancija (pakantumas) jiems tampa jų netolerancija mums. Nepamirškime jaustis kalti, o vėliau – ir skolingi.
Tokia vyksmo eiga atveda į laipsnišką visuomenės degradavimą, ką dabar ir išgyvename, beje, dar ne visu smarkumu – rezervas pasaulio mastu tebėra ganėtinai didelis ir parazituojantis darinys dar turi iš kur siurbti gyvybinių syvų. Blogiausia, kad leidžiame iš mūsų atimti galimybę gintis. Šiandieninėje situacijoje akivaizdžiai reikia telkiančios jėgos – idėjos ar asmens, o geriausia ir vieno, ir kito – kuri galėtų drąsiai ir aiškiai pasakyti: „Gana!“ Gana, kitaip mūsų išlikimas, mūsų kultūrinė ir netgi fizinė egzistencija (kalbu apie emigracijos mastus ir savižudybių skaičių bei pensininkų badmiriavimą), jau dabar artėjanti prie pavojingos ribos, bus negrįžtamai prarasta. Ir bėda čia ne ta, kad kažkuri visuomenės dalis turi vienokių ar kitokių polinkių, o ta, kad herojus, tas potencialus lyderis, yra sunaikinamas jau užuomazgoje. Netikite? O ar atsimenate, kai Rusijos, tos amžinosios blogio imperijos, premjeras pasiūlė A. Kubiliui susitikti ant tatamio? Ką atsakė mūsiškis? Ogi pasiūlė verčiau pasivažinėti dviračiu... Na, šitą jis moka... Nuo to laiko apie kompensacijas už sovietmečiu padaryta žalą konservatorių ministrai ėmė ir pragydo kita gaida.
Pabaigai, kad būtų linksmiau, keletas pastebėjimų apie žodžių reikšmes. Senojoje mūsų kalboje nevartota kai kurių garsų – vietoje „f“ tarta „p“ (ne France, o Prancūzija; ne Francisko, bet Pranciškus etc. Nebūta ir garso „h“, jo vietoje sakyta „g“, beje, tai išlikę kai kuriose labiau į Rytus nutolusiose kalbiškai mums giminingose gentyse. „Himnas“ ten iki lig šiolei tariamas „gimn“ – gimimą šlovinanti, giminės giesmė (V. Kudirkos „Tautiška giesmė“ būtent tai ir reiškia, beje); „herbas“ – „gerb“ – garbė. Na, o „herojus“ – tai žinoma „gerojus“, reiškiantis ne ką kitą, o gerietį, gerą žmogų. Štai ką mes išstūmėme iš savo gyvenimo, štai kas yra mūsų gyvybingumą prarandančios kultūros nykstanti rūšis, ir jei neatsipeikėsime, kol dar laikas, trečia karta nuo šiandien jau bus nebe nugalėtojų, o degeneruojančių susitaikėlių palikuonys.
