Kad būtų lietuviškai kalbama ir rašoma. Kad žmonės, prieš rašydami elektroninius laiškus, nepamirštų įsijungti lietuviško raidyno. Juk tai padaryti visai nesudėtinga, sako rašytojas Herkus Kunčius.
Išeitis – švietimas
Norėtų jis Lietuvoje matyti ir išsilavinusią visuomenę. Bet tai, jo manymu, - utopija, rašo „Respublika“.
„Galvojau, kad ir po 1990-ųjų viskas stipriai pasikeis, plūstels ne pinigų ar prekių, o vakarietiško, universalaus humanitarinio išsilavinimo geidžiančių žmonių banga. Deja, padėtis šiek tiek kitokia. Ir kas dėl to kaltas? Turbūt mes patys. Tai liūdina. Bet tai kiekvieno žmogaus atsakomybės klausimas. Reikia kelti sau tą klausimą - ką tu čia darai, kodėl tu čia darai ir ką tu nori padaryti? Jeigu tavo interesas yra labai primityvus, tai gal galima jį kaip nors sutaurinti?“ - svarstė kūrėjas.
Žiūrėdamas į įvykius viešoje erdvėje, H. Kunčius sako pastebįs tikrą proto sumaištį. „Manau, žmonės kartais patys nežino, ko nori. Ir jeigu jie vartoja mėšlą, tai, žinoma, yra jų pasirinkimas. Per prievartą brukti būtų irgi sudėtinga. Bet aš pagal XIX a. paradigmas matau tokią naivią išeitį – švietimą“.
Rašytojo teigimu, menininkai ar intelektualai, gyvenantys didžiuosiuose Lietuvos centruose nelabai suvokia, kokie iš tikrųjų yra paprastų žmonių poreikiai.
„O tie poreikiai kartais yra labai skurdūs. Ir manau, kad tik per švietimą galima būtų juos paversti tauresniais. Norisi, kad menas negrimztų, kad jam būtų natūralus įgimtas poreikis“, - kalbėjo H. Kunčius.
Vertėjų šiandiena
Lietuvių literatūroje jis siūlytų dažniau reflektuoti neseną praeitį ir bandyti susivokti, kas mes esame, kodėl mes esame, kur mes atsidūrėme, kaip mes mąstome.
Kaip rašytojui, H. Kunčiui šiandien labai svarbi ir lietuvių literatūros sklaida. „Norisi, kad lietuvių literatūra neplaukiotų tik savo sultyse, kad mes ne tik verstume į lietuvių kalbą, bet ir iš lietuvių kalbos. Tada literatūra gali funkcionuoti platesnėje erdvėje. Ji susijusi su kalba. Tai nėra muzika, teatras, kurie vizualiai yra labai lengvai konvertuojami. Literatūra - ne vienų metų darbas, reikia daug įdirbio“.
Valstybė, H. Kunčiaus manymu, turėtų daugiau dėmesio skirti vertėjams iš užsienio ugdyti. Universitetuose užsieniečiams galėtų būti skiriamos stipendijos. Rašytojas įsitikinęs, kad žmones reikia ne tik kviesti mokytis, bet ir jiems suteikti stimulą dirbti ta linkme.
„Šiuo metu turime nedaug vertėjų, galinčių profesionaliai versti lietuvių literatūrą į didžiąsias kalbas, ypač prozą. Tie žmonės, kurie tuo užsiima, man yra labai brangūs. Jie - fanatikai. Jie yra netgi didesni lietuviai negu mes, nes dažnai atlieka agento ir vadybininko funkcijas. Jie ne tik išverčia tekstą, bet ir eina jo siūlyti leidėjams“, - pasakojo kūrėjas.
Šių, užsienyje gyvenančių vertėjų padėtis, jo teigimu, yra dar labiau apgailėtina nei pačių rašytojų. „Būkime objektyvūs - išverstas tekstas gali būti ir geras, ir įdomus, bet vis tiek pagal bendrą Europos literatūros nuostatą dominuoja didžiųjų tautų kalbinių grupių literatūra ir ten prasimušti labai sudėtinga. Kita vertus, tos šalys pačios labai daug dėmesio skiria savo autorių įvaizdžiui...“ - užuominomis kalbėjo H. Kunčius.
Trūksta pasitikėjimo
Čia pat rašytojas priduria - jis nenorįs populistiškai siūlyti, kur geriau leisti valstybės pinigus. „Negaliu plačiai kalbėti šiuo klausimu, nes neužsiimu tuo profesionaliai. Menininko profesija, jei kalbėtume ekonomiškai, - kaip amatininko, nes mes sukuriame vertę“, - sakė jis.
Visos negerovės kultūros srityje yra šiek tiek nutolusios nuo to, kuo rašytojas užsiima. „Finansinės aferos - prokuratūros reikalas. Daug kuo galima pasaulyje piktintis, tada tiktai kitas klausimas - kaip tu nori tai pakeisti? Aš pakeisti galiu tik rašydamas. Bet kas iš to? Niekas perdaug nesikeičia...“
Rašytojas yra atsakingas tik už save. „Dirbu su raidėmis, pagrindinis dalykas - turėti kietą užpakalį, nes reikia daug sėdėti“, - juokėsi H. Kunčius.
Šiandien santykiuose tarp žmonių rašytojui norėtųsi daugiau pasitikėjimo vienas kitu. „Susiduriu su noru kiekviename žingsnyje tave apdumti. Tai man kelia šiokį tokį diskomfortą. Matau labai daug veidmainystės. Ji kartais tave suskaldo kaip asmenybę. Nebežinai, kaip elgtis, kaip bendrauti. Ar irgi veidmainiauti, nors ir nenorėtum to daryti. Ar sakyti tiesą, bet tada būsi isteriškas personažas“, - garsiai svarstė rašytojas.
H. Kunčius apie...
Padarinius
Gal žmonės sunkmečiu vietoj tuščios pramogos rinksis skaitymo malonumą? Tikėkimės. Bet aš nežinau, ar jie dar mokės skaityti. (Juokiasi.) Taip Romos imperija žlugo. Išpampę nuo vyno ir gerovės patricijai nebesugebėjo kardo išsitraukti. Bijau, kad ir dabar gali būti panašiai.
Priežastis
Galvoju, kodėl Lietuvoje žmonės neskaito kaip, pavyzdžiui, Vokietijoje? Viena priežasčių - mūsų šalyje nėra tokių atstumų kaip ten. Žmonės mažai juda. Jei būtų didesni atstumai, kaip kitose šalyse, sėdi į traukinį ar metro ir laiką užmušinėji ką nors skaitydamas. O pas mus 15 minučių važiavimas troleibusu - labai jau simptomiška.
Pasiaiškinimus
Tų rimtų profesionalų, kurie gyvena iš literatūros, Lietuvoje yra nedaug. Galima ant pirštų susiskaičiuoti. Ir aš sau kartais užduodu tą klausimą, koks yra motyvas rašyti, nes tu iš to gauni nedaug. Sau vidinį atsakymą kaip ir turiu, bet jis perdaug aptakus, skamba labai patetiškai.
Gintarė Šatkauskaitė
