Dar prieš ketverius metus Henrikas Žustautas Europos jaunimo čempionate Kroatijoje gyveno drėgnoje irklavimo bazės palėpėje, taupė kiekvieną centą maistui, lenktyniavo skolinta valtimi ir liko lyderiams už nugaros. Dabar jis – pirmųjų Europos žaidynių čempionas, antrus metus iš eilės laimėjo pasaulio jaunimo čempionate, yra šio sezono kanojų irklavimo lyderis ir Lietuvos olimpinės rinktinės kandidatas. Šis sezonas Henrikui Žustautui – išskirtinis.
Dvidešimtmetis kanojininkas tapo pirmųjų Europos žaidynių čempionu, o grįžęs iš Azerbaidžano pasiekė neoficialų 200 m distancijos pasaulio rekordą (37,789 sek.) ir jau trečią kartą šiais metais aplenkė Londono olimpinių žaidynių vicečempioną Jevgenijų Šukliną. Praėjusį sekmadienį H.Žustautas Portugalijoje apgynė ir pasaulio jaunimo (iki 23) metų planetos čempiono titulą.
Iš Plungės kilęs Lietuvos edukologijos universiteto Sporto ir sveikatos fakulteto antrakursis dabar jau drąsiau žvelgia į olimpines aukštumas. Pernai per Vilniaus sportininkų apdovanojimus Vilniaus miesto ateities nominacijos vienu laureatų tapęs H.Žustautas tikisi kitąmet nuvykti į Rio de Žaneirą ir parsivežti iš ten olimpinį medalį. Ryškiai sužibusios irklavimo žvaigždės rugpjūtį laukia pasaulio suaugusiųjų čempionatas Italijoje, rugsėjį – Europos jaunimo čempionatas Rumunijoje.
Viesulu įsiveržei į geriausių pasaulio irkluotojų gretas – kiek startų, tiek pergalių.
Metai kol kas tikrai labai geri. Esu žemaitis, užsispyręs, kad ir kokie būtų varžovai, siekiu juos nugalėti. Iš pradžių pavykdavo laimėti jaunių varžybas, po to jaunimo, o dabar – suaugusiųjų. Daug treniruojuosi, nes sunkios pratybos man malonumas.
Ar kanojų irklavimas buvo tavo pirmoji sporto šaka?
Ne, pusę metų žaidžiau šachmatais, dalyvavau vienose kitose varžybose. Epizodiškai bandžiau žaisti krepšinį ir futbolą, bet nepatiko. Esu netgi bandęs groti pianinu, buvau susižavėjęs dizainerio darbu ir kūriau drabužius. Daug kur prikišau nagus, bet ilgiausiai užsibuvau kanojoje. Jau po pirmosios treniruotės pajutau, kad ši sporto šaka yra mano.
Irklavimą rinkaisi pats ar kas nors patarė?
Su klasės draugais, tarp kurių buvo ir mano pusbrolis Laurynas, norėjome būti sportiški ir vieną žiemą nusprendėme sustiprėti. Nuėjome į sporto salę, o pavasarį treneris Edmundas Gelčinskas prikalbino pusbrolį irkluoti. Aš buvau susilaužęs ranką, bet kai ji sugijo, irgi nutariau pabandyti irkluoti. Tada man ėjo keturiolikti. Viskas patiko: gamta, tyras oras, valtys. Irklavo dar vienas mano pusbrolis Deividas, kuriam iš pradžių gerai sekėsi, bet dabar irkluoju tik aš vienas.
Treneris tikriausiai nudžiugo pamatęs aukštaūgį irklavimo bazėje?
Tada buvau šiek tiek žemesnis (dabartinis kanojininko ūgis – 190 cm, aut. past.), bet labai jau „kūdutis“ – svėriau apie 70 kg. Pirmą sezoną irklavau medinę gana plačią valtį, antrą – jau siaurą kanoją su plastikiniu irklu.
Sportinį kelią pradėjai Plungėje, o kokie vėjai atpūtė į Vilnių?
Lankiau Plungės „Ryto“ pagrindinę mokyklą, čia baigiau aštuonias klases. Mano tėvai yra išsiskyrę ir taip susiklostė gyvenimas, kad prieš šešerius metus, 2009-aisiais, išvažiavau gyventi pas tėvą į Vilnių. Devintą klasę jau lankiau Tuskulėnų vidurinėje mokykloje. Pradėjau treniruotis pas Kazimierą Rėksnį. Jis manęs iš pradžių nenorėjo priimti, bet pasakiau, kad porą metų jau lankiau treniruotes ir tarp savo bendraamžių buvau trečias Lietuvoje, tada atlyžo. Tėvai susimetė pinigų ir nupirko man mašiną, kad galėčiau važinėti į treniruotes. Prie Vilniaus jau pripratau, kažin ar galėčiau gyventi kitur.
Iš kalbos nesijaučia, kad esi žemaitis.
Savo gimtosios tarmės neužmiršau ir neužmiršiu visą gyvenimą. Kai varžybose susitinku savo pirmąjį trenerį Edmundą Gelčinską, pasišnekame žemaitiškai. Su treneriu labai puikiai sutariame.
Tavo kelias į didįjį irklavimą tikriausiai prasidėjo 2012-aisiais, kai tapai Europos jaunių vicečempionu, laimėdavai daug varžybų Lietuvoje?
Lietuvos suaugusiųjų čempionu pirmą kartą tapau 2011-aisiais, kai man buvo vos šešiolika metų. Tada irklavau dvivietę kanoją su vilniečiu Jevgenijumi Miasniankinu ir buvome greičiausi 1000 m distancijoje. Po metų per Lietuvos čempionatą jau pelniau sidabro medalį irkluodamas vienvietę kanoją, o dviviete kanoja su Tadu Žukausku, kuris dabar jau neirkluoja, 200 m nuotolio varžybose – aukso. Su juo pasiekiau daug pergalių įvairiose jaunių varžybose.
Kai 2012-aisiais tapau Europos jaunių vicečempionu, buvau nusiminęs, nes čempionui Glebui Saladuchai iš Baltarusijos pralaimėjau vos 0,006 sek. Tačiau pelnytas pirmasis medalis tokio rango varžybose suteikė daug motyvacijos toliau sportuoti ir atsirevanšuoti Baltarusijos irkluotojui. Jam vėl pralaimėjau per praėjusių metų Europos jaunimo čempionatą, bet aplenkiau pasaulio jaunimo iki 23 m. čempionate, kurį pavyko laimėti. Šiemet vėl jį aplenkiau per pasaulio taurės varžybas: baltarusis nepateko į finalą, o aš nugalėjau. Tad revanšą pasiekiau su kaupu.
Tad viskas ėjosi puikiai?
Nelabai. Turiu skaudžių išgyvenimų iš 2011 m. Europos jaunių čempionato Kroatijoje. Tada valtį, kuri priklausė Lietuvos olimpiniam sporto centrui, man davė Jevgenijus Šuklinas. Į čempionatą vykau už savo pinigus, be trenerio, kuris neturėjo lėšų. Su manimi vyko dar vienas kanojininkas vilnietis, kuris rungtyniavo jaunimo grupėje. Atvykęs į čempionatą pirmą dieną pavalgiau tik vieno trenerio duotų lašinių.
Už savo pinigus turėjau akredituotis ir susirasti pigesnį viešbutį. Nutariau gyventi irklavimo bazėje, nors su savimi nebuvau pasiėmęs nei pagalvės, nei antklodės. Po treniruotės galvodavau: ar eiti į dušą ir miegoti užsiklojus šlapiu rankšluosčiu, ar nesiprausti ir miegoti šilčiau. Miegojau kažkokioje drėgnoje palėpėje kone po atviru dangumi. Patys gaminomės valgyti ir važiuodavome į viešbutį, kad kas nors mus sušelptų šiltu maistu.
Čempionate likau dvyliktas, o po mėnesio pasaulio jaunių pirmenybėse Vokietijos mieste Brandenburge, į kurį taip pat vykau tėvų, Rietave gyvenančios močiutės ir trenerio K.Rėksnio lėšomis, – septintas. Aplenkiau kone visus finalininkus iš Europos jaunių čempionato. Realiai jau tada galėjau būti trečias ar ketvirtas.
Kai Kroatijoje naktis leidai miegodamas ant savo kuprinės, ar nekilo noras viską mesti?
Šitie sunkumai mane užgrūdino, bet kokia kaina norėjau nugalėti. Norėjau visiems įrodyti, kad bet kokiomis sąlygomis galima būti pirmam. Kai dalyvavau pasaulio jaunių čempionate, supratau, kokios sąlygos turi būti sportininkams.
Studijuoji Lietuvos edukologijos universiteto antrame kurse. Kaip pavyksta studijas suderinti su sportu?
Sunkiai, ypač šį sezoną, kai buvo tiek daug treniruočių stovyklų. Kai iš jų grįždavau, stengdavausi atsiskaityti. Bet sesijas tenka atidėti, todėl po sezono kibsiu į mokslus.
Ypač sunkios dvikovos laukia namie su olimpiniu vicečempionu J.Šuklinu. Kaip jas vertini?
Iš vienos pusės, gerai, kai Lietuvoje yra du tokio meistriškumo kanojininkai vienvietininkai, didelė konkurencija. Abiem tai sudaro dar didesnę motyvaciją labiau tobulėti. Visą laiką norėjau aplenkti J.Šukliną. Jeigu aplenki tokio lygio sportininką, žinai, kad tikrai esi stiprus ir tarptautinėje arenoje gali drąsiai kovoti dėl pirmos vietos. Iš kitos pusės, apmaudu, kai vienas, pralaimėjęs atrankos varžybas, yra priverstas likti namie, negali dalyvauti olimpinėse žaidynėse, pasaulio čempionate. Tačiau daug stiprių sportininkų yra ir Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, kitose šalyse. Kiekvienai šaliai atstovauja stipriausias.
Kokie dabar tavo santykiai su J.Šuklinu?
Jevgenijų šiemet man pavyko nugalėti tris kartus: per Lietuvos taurės varžybas, pasaulio taurės etapą ir Lietuvos čempionatą. Su Jevgenijumi esame draugai, o vandens takelyje – varžovai. Stoju į startą ir darau tai, kas man priklauso, negalvoju apie kitus. Prieš treniruotes su Jevgenijumi pasišnekame, kaip sekasi, kokia savijauta. Visi mūsų irkluotojai labai draugiški, nėra priešų. Per treniruočių stovyklas visada sulaukdavau olimpinio vicečempiono patarimų. Kasdien treniruotis važinėju į Trakus. Daug darbo per treniruočių stovyklas atlieku su J.Šuklinu. Trakuose per treniruotes šalia manęs kateryje visada būna treneris, kuris stebi mano irklavimą. Prieš tai visada treniruodavausi vienas, nes neturėjau su kuo.
Ar turi gerą kanoją?
Jų turiu net kelias. Šiemet palengvino mūsų valtis: anksčiau jos sverdavo ne mažiau kaip 16 kg, o nuo šių metų – ne mažiau nei 14 kg. Tų 2 kg skirtumo nelabai jaučiu. Per treniruočių stovyklą Portugalijoje pasišnekėjau su šios šalies valčių gamintojais ir jie man pasiūlė per visą stovyklą irkluoti jų įmonės „Nelo“ kanoją. Jeigu patiks, pagamins naują ir ją man padovanos. Patiko. Kai vyksiu į šių metų pasaulio jaunimo čempionatą, portugalai pagamins naują kanoją, o kažkurią vieną reikės grąžinti. Vieną kanoją irkluoju per treniruotes, o kitą laikau varžyboms.
Tavo treneris K.Rėksnys irgi buvo geras kanojininkas.
Taip, tik nemačiau jo rungtyniaujančio. Kai jis 2009-aisiais baigė savo sportinę karjerą, aš, galima sakyti, tik pradėjau. Kartais Trakuose treneris pairkluoja savo malonumui.
Ar 200 m nuotolis iškart pritiko?
Ši distancija olimpinėje programoje atsirado po Pekino olimpinių žaidynių, kai vietoje 500 m nuotolio atsirado 200 m. Kai 2008-aisiais pradėjau sportuoti, varžybose dar nedalyvaudavau, tik mokiausi irkluoti. Po metų jau irklavau šią sprinto distanciją, o 1000 m nuotolį man buvo sunku įveikti. Kai 2011 m. Bydgošče laimėjau „Olimpinių vilčių“ 200 m distancijos varžybas, supratau, kad tai mano nuotolis. Jeigu olimpinė rungtis būtų 500 m distancija, joje taip pat būtų galima bandyti jėgas. Lietuvoje varžausi ir 1000 m distancijoje, tačiau per tarptautines varžybas šio nuotolio vengiu.
200 m – labai trumpa atkarpa. Kaip manai, kur tavo stiprioji pusė?
Šiemet pakeičiau irklavimo techniką, metodiką. 100 m atkarpą įveikiu kartu su visais, o paskui pradedu tolti nuo varžovų. Baku per pirmąsias Europos žaidynes pirmąjį 100 m įveikiau gal tik ketvirtas. Tačiau po to atsirado tarsi antrasis kvėpavimas, pradėjau lenkti varžovus. 200 m distancija – tai jėgos, staigumo, ištvermės rungtis. Savo sprogstamąją jėgą lavinu kilnodamas štangą, irkluodamas, atlikdamas įvairiausius pratimus.
Ar patinka dalyvauti varžybose?
Dabar dalyvauju visur, kur tik yra galimybė. Šį sezoną varžybų labai daug. Dabar rengiuosi Europos ir pasaulio jaunimo bei pasaulio suaugusiųjų čempionatams. Visur bus labai didelė konkurencija, netgi jaunimo čempionatą nebus lengva laimėti ir apginti praėjusių metų čempiono titulą.
Jaunimas dabar – kaip suaugusieji, labai pajėgus. Kone kas dvi savaites manęs laukia nauji iššūkiai. Nėra laiko net kada normaliai treniruotis, tačiau sportinę formą reikia palaikyti. Kur tik dalyvauju, reikia būti pačios geriausios sportinės formos, nes visos varžybos yra labai svarbios.
Kokią vietą reikia užimti pasaulio čempionate, siekiant iškovoti kelialapį į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes?
Pirmą–septintą. Tačiau kelialapį į olimpines žaidynes pelno ne žmogus sau, o šaliai. Kitąmet Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo federacija spręs, kas bus tas laimingasis vienvietininkas. Labai noriu iškovoti šią vietą, tada gaučiau kitokį finansavimą.
Dabar į varžybas nereikia važinėti už savo pinigus, sukti galvą dėl maisto papildų. Niekuo negaliu skųstis. Svajoju nuvykti ne tik į olimpines žaidynes, bet ir jose laimėti aukso medalį. Prieš metus apie jas negalvojau, o šiemet, kai pradėjau rungtyniauti su suaugusiaisiais ir juos lenkti, ėmiau realiau mąstyti. Jeigu nepavyks nuvykti į Rio de Žaneirą, per kitas žaidynes žūtbūt stengsiuosi laimėti.
Kurioje šalyje labiausia patinka varžytis?
Gal Vengrijoje, kur be galo daug žiūrovų. Kaip pas mus krepšinis, ten toks pat populiarus baidarių ir kanojų irklavimas. Praėjusiais metais per ten vykusias pasaulio taurės varžybas pagerinau neoficialų planetos rekordą. Šiemet Lietuvos čempionate Trakuose šį rezultatą dar labiau pagerinau – 200 m nuirklavau per 37,789 sek. Kaip šalis, patiko Kanada, kurioje buvau 2013-aisiais.
Pavyko nueiti prie Niagaros krioklio, pamačiau įspūdingą vaizdą. Šiaip nuvykę į varžybas nieko daug nepamatome. Tarkime, praėjusiais metais per varžybas Prancūzijoje gyvenome netoli Eifelio bokšto, bet prie jo net nebuvome priartėję. Portugalijoje treniruočių stovyklos buvo surengtos dukart, ten, galima sakyti, praleidau porą mėnesių, bet gyvenome nuošaliai nuo kitų, iki artimiausio miestelio gal 15 km, tai irgi gyvenome tik sportu. Pavalgom, pasportuojam, pamiegam – ir taip visas dienas. Buvau nustebintas pirmųjų Europos žaidynių Baku.
Tik atvykus į oro uostą iš mūsų paėmė lagaminus ir padėjo juos nusinešti. Buvome sutikti labai svetingai. Nežinau, kokia būna olimpinių žaidynių atmosfera, bet įsivaizduoju, kad kažkas panašaus, kaip buvo Baku.
Dabar, kai ateina pripažinimas, ar užsienio klubai tavęs nekalbina?
Kol kas ne. Bet jeigu ir kalbintų – nesutikčiau. Savęs gyvenančio kitoje šalyje neįsivaizduoju.
Ar važinėdamas po stovyklas ir varžybas turėjai laiko susirasti merginą?
Turėjau. Viktorija – smuikininkė, kilusi iš Šiaulių. Mūsų draugystė užsimezgė prieš pusmetį.
Smarkiai ėmė gausėti tavo medalių kolekcija. Kur juos laikai?
Namie pas tėtį. Tačiau medalių ir taurių dar nėra labai daug. Dabar varžybų lygis jau kitoks, jau netgi tiesiogiai per internetinę televiziją buvo transliuojamas Lietuvos čempionatas, didelis žiniasklaidos dėmesys.
Koks tavo laisvalaikis?
Jo beveik neturiu. Domiuosi kitomis sporto šakomis – krepšiniu (jį žaidžiau studijuodamas Lietuvos edukologijos universiteto pirmame kurse), lengvąja atletika, plaukimu. Viena diena per savaitę būna laisva, tada su draugais mėgstu nuvažiuoti prie ežero. Vakarais patinka pasivaikščioti po Vingio parką ar prie Neries.
Ką darysi, kai baigsis sezonas?
Nėra pinigų vykti į užsienį pailsėti, todėl planuoju nuvažiuoti pas draugus į Plungę, nes gimtinėje seniai buvau. Kelias dienas gal vyksiu pailsėti prie jūros. To poilsio mažai ir bus, koks vienas mėnesiukas.
Olimpinė panorama, Marytė Marcinkevičiūtė
