Kaip kilo mintis tapti kapitonu?
Gimęs Šiaulių krašte, mokiausi Šiauliuose ir kartais pas mus į svečius atvažiuodavo dėdė iš Klaipėdos, kuris buvo jūrininkas. Visada atrodė toks įdegęs, gražus, todėl gimė idėja, kad norėčiau būti jūrininkas, aišku, būtent kapitonas. Mane net klasės draugai pagal animacinį filmą „Trys Hansai, trys kapitonai“ praminė Hansu kapitonu. Ši idėja – tapti kapitonu – man kirbėjo iš anksti, ir ji tapo realybe.
Tai visgi kaip įgyvendinote tą vaikystės idėją?
Baigęs mokyklą Šiauliuose galvojau stoti į Klaipėdos jūreivystės mokyklą, bet tuo metu „Lietuvos jūrų laivininkystė“ dalijo siuntimus mokytis aukštosiose jūreivystės mokyklose ir koledžuose.
Aš gavau tokį siuntimą, egzaminus išlaikiau Kauno politechnikos institute ir gavau siuntimą mokytis Leningrado jūreivystės inžinerijos mokykloje, dabar tai Sankt Peterburgo jūrų akademija. Ten šešerius metus mokiausi savo specialybės, su kuria buvo susieta ir karinė katedra. Aš taip pat esu ir povandeninio laivo laivavedys.
Gavau inžinieriaus laivavedžio specialybę, bet kadangi atvažiavau ten kaip nacionalinis kadras, baigęs mokyklą iškart gavau siuntimą į Lietuvą („Lietuvos jūrų laivininkystė“).
Kai įvyko laivininkystės įmonės privatizavimas, kiek atsimenu, ji buvo padalyta į dvi dalis. Kadangi aš jau tuo metu dirbau kelte, automatiškai atitekau DFDS kompanijai. Bet iki tol dirbau labai skirtingai ir įvairiuose laivuose, balkeriuose, miškovežiuose, generalinių krovinių laivuose.
Tad jau nuo 1980 metų plaukioju, o nuo 1990 metų esu kapitonas.
Dešimt metų darbo jūroje, kol tapote kapitonu... Kaip yra šiais laikais, ar kapitonu tapti paprasčiau?
Sovietiniu laiku tai buvo gan sunkus ir ilgas kelias, nes žmonių buvo daug ir nieks neskubėjo tavęs paaukštinti. Ir tą kelią iki kapitono reikėjo eiti ilgiau nei dabar. Galima sakyti, dabar tai trunka perpus trumpiau.
Mano jauniausias sūnus – taip pat jūrininkas, jis yra laivavedys ir dirba kelte „Vilnius Seaways“, plaukioja Juodojoje jūroje tarp Stambulo ir Iljičiovsko. Manau, jam nereikės 10 metų, kad taptų kapitonu.
O ar daug moterų renkasi jūreivio kelią?
Lietuvoje turime tik vieną moterį kapitonę. Tačiau aš kartais dalyvauju jūreivystės mokyklos priėmimo egzaminuose – turiu pasakyti, ten nemažai merginų mokosi.
Jau 35 metai, kaip plaukiojate jūroje, ir daug visko teko matyti, tačiau kokie prisiminimai įsimintiniausi?
Jų yra labai daug. Pavojingiausias nutikimas – kai tu patenki į uraganą okeane, bangos apie 12–14 metrų, o laivas – 156 metrų ilgio su 9 metrų grimzle. Kad būtų aiškiau – tai iš esmės nardymas po bangomis. O įdomių ir gražių dalykų buvo taip pat labai daug, sunku ką nors išskirti. Aišku, turėjau galimybę pamatyti Arkties vandenyną, kai atominiai ledlaužiai dirba. Panamos kanalas, Ramusis vandenynas, kur gali pamatyti tuntą delfinų, kelis tūkstančius vienoje vietoje, kai okeanas tiesiog užverda nuo jų gausybės.
Kaip vyksta darbas ant kapitono tiltelio?
SOLAS, mūsų pagrindinis dokumentas, kuriame surašytos visos taisyklės, neleidžia kapitonui keleiviniame laive budėti vachtoje. Dėl to aš turiu tris padėjėjus: trečiąjį, antrąjį ir vyriausiąjį padėjėją. Jie stovi keturias valandas vachtoje ir 8 valandas ilsisi. Ir taip be sustojimo 4 savaites. Po keturių savaičių eina ilsėtis keturioms savaitėms. Labai geras darbas, pusė metų atostogose (šypsosi).
Pastaruoju metu vis tenka išgirsti apie įvairius nelaimingus nutikimus jūrose. Kaip įgula paruošiama tokiems įvykiams?
Laivo įgulos mokymai vyksta mažiausiai vieną kartą per savaitę, siekiant išvengti tokių dalykų, kurie, deja, kartais atsitinka.
Po įvykio, kai „DFDS Seaways“ keltas „Gloria“ sudegė, – ačiū dievui, tuo metu nė vienas žmogus nenukentėjo, – buvo padaryta aibė gerų išvadų. Pavyzdžiui, dabar gabenant vilkikus yra tikrinama, ar atjungtas akumuliatorius, ar nėra pratekėjimų ir t. t. Tai daroma, kad reiso metu neištiktų kokia netikėta, nestandartinė situacija. Nes jeigu vilkikas užsidega, jis sudega per 5 minutes, – tai ne mano žodžiai, tai yra praktika ir kiekvienas vairuotojas gali tai patvirtinti. Gaisras „Glorios“ kelte kilo būtent dėl vilkike įvykusio trumpojo jungimo.
Nuo seno jūreiviai, kaip ir kitų senų specialybių atstovai, turėjo įvairių prietarų, tradicijų, pasakymų. Ar kas nors išliko?
Visų senų prietarų ir tradicijų atsisakoma, aišku, išskyrus šampano sudaužymą į laivo bortą, kai laivo krikšto mama jį paleidžia ir jis turi sudužti. Ir jeigu nesudūžta, iš karto kirba nekokios mintys, kad galbūt kažkas bus negerai. Kadangi aš turiu gabalą šampano butelio, kurį puikiai sudaužė mūsų laivo krikštamotė, ponia Masiulienė, galiu jaustis ramus (šypsosi).
Anksčiau būdavo pasakymų: moteris ant laivo – lauk bėdos. Bet pagalvokit, be moterų tokiame laive mes niekaip neišsiverstume. Nes yra daugybė kajučių, kurias reikia sutvarkyti, – juk nėra tiek daug vyrų, kad galėtų visą tą darbą atlikti, ir, aišku, moterys žymiai geriau, švariau ir greičiau atlieka kai kuriuos darbus. Dėl to nebevartojam senųjų posakių, nes jie tiesiog nebetinka šiems laikams.
Tačiau išliko keletas palinkėjimų. Vienas iš jų – „Kad būtų septynios pėdos po kiliu“. Tai reiškia – kad visą laiką laivas saugiai plaukiotų ir būtų bent 7 pėdos iki dugno, kad laivas neužplauktų ant seklumos. Anksčiau tai buvo labai aktualu, nes nebuvo tokių detalių ir išmanių žemėlapių kaip dabar: tiesiog žiūrėjo ir plaukė, o kai matydavo, kad toliau vandens spalva keičiasi, tada spręsdavo, kad čia gal jau pavojinga plaukti. Dabar mes jau viską matom, bet posakis išliko. Taigi, atsisveikindami su jūrininkais sakom: „Kapitone, tegul 7 pėdos po kiliu.“
Dėkojame kapitonui už interviu ir linkime – tegul visada būna 7 pėdos po kiliu.
