Sykį likimas panoro, kad atsidurčiau Suomijoje, nors ir sunku buvo įsivaizduoti, ar pavyks gerai pailsėti per savaitę.
Geriausia ekskursija – pėsčiomis
Oras Helsinkyje neįprastai švelnus ir gaivus, nes tai pajūrio miestas. Iki „Ramados“ viešbučio buvo visiškai arti, o ir apskritai orientuotis centre ir apeiti jį pėsčiomis visiškai nesunku. Jau kitą dieną tapo aiškus miesto gatvių ir bulvarų, uosto ir aikščių, parduotuvių ir restoranų išdėstymas. Gal gelbėjo tai, kad Helsinkyje nėra pompastiškų dangoraižių? Senieji pastatai su gražiais stogais čia taikiai sugyvena su stiklu žibančiais viešbučiais ir ištaigingomis parduotuvėmis.
Suomiai nepaprastai rūpinasi ekologija, ir tai jaučiama kiekviename žingsnyje. Iš čiaupų čia teka toks švarus ir skaidrus vanduo, kad jį galima gerti nefiltruotą. Pravaikščiojus visą dieną po miestą, vakare ant batų gali neaptikti nė dulkelės. Prisėdus ant suoliuko Esplanados bulvare ir žvelgiant į rudens nuspalvintą jo veją bei vis dar žydinčias klombas, sunku įsivaizduoti, kad esi šiaurės šalies sostinėje, o ne kokiame nors kurortiniame pietų mieste.
Susipynė kultūros
Norint pajusti miesto dvasią, parankiau po jį paklaidžioti pėsčiam ir be gido. Helsinkis – pėsčiųjų miestas, nes čia viskas greta. Jis įdomus bet kokiu oru. Pro pilkas vandens čiurkšles jaukiai žvilgėjo vitrinos, praeivių veidai nebuvo niūrūs, jiems tokios oro stichijos – ne naujiena.
Helsinkis – ypatingas miestas, kuriame taikiai susipynė įvairios kultūros. Čia galima pasigrožėti didžiausiu Europoje stačiatikių Uspenjės soboru, turinčiu net 13 auksinių kupolų, ir visiškai netoli esančia Senato aikšte su sniego baltumo liuteronų katedra. Parke – didingas, vargonų vamzdžių kaskadas primenantis paminklas kompozitoriui Janui Sibelijui. Krantinėje pietietiško temperamento kupina, gyva ir tapybiška Turgaus aikštė. Čia galima nusipirkti ekologiškų produktų ir parsivežti į namus gardžių lauktuvių – elnienos ir šviežiausių jūros žuvų, o vasarą – tekšių ir gervuogių. Beje, vasarą Helsinkis, kaip ir visa Suomija, 24 valandas per parą pripildytas šviesos. Baltosios naktys leidžia suomiams užsiauginti puikų derlių. Štai jums ir Šiaurė!
Helsinkis maloniai vadinamas Baltijos sūnumi. Apžiūrėti visas šio miesto grožybes labai patogu iš jūros, sėdus į turistinį katerį, išplaukiantį nuo prieplaukos toje pat Turgaus aikštėje. Iš Helsinkio nesunkiai galima patekti į kaimyninę Švediją. Į Stokholmą plaukia vienas iš dviejų ištaigių keltų – su savomis parduotuvėmis, restoranais, sauna, baseinais ir netgi kazino.
Kai miestą tarsi lengvas vualis apgaubė vakaro sutemos, atsidarė gausybė jaukių restoranėlių. Juose gali paragauti ypatingų delikatesų – suomiško žuvies kepsnio su pienišku padažu, elnienos, pyrago su uogų įdaru. Jaukumas, elegancija ir jokios pompastikos – tokia atmosfera įsimena ilgam.
33 malonumai vienoje vietoje
Dar prieš kelionės pradžią draugai rekomendavo aplankyti tapybišką Porvo miestelį, esantį netoli sostinės. Jis iš tiesų pasakiškai gražus. Senojoje Porvo dalyje – jaukios gatvelės, mažytės parduotuvėlės ir kavinės, o ant namų palangių – nepaprastai žaismingos parodėlės iš lėlių gyvenimo. Per miestelį tekantį upelį puošia mediniai tiltukai, o ant vienos maldos namų kolonos yra paslaptingas vienaragio atvaizdas: pasak legendos, jį gali pamatyti tik dori žmonės. Porvo – miestas-dekoracija, kur už lentų sienų slepiasi šiuolaikinė technika ir kiti buities reikmenys (gyvenamųjų pastatų kainos šioje miesto dalyje kur kas aukštesnės, juo labiau kad stilizacija netrukdo komfortui).
Šiuolaikiniuose kvartaluose – jokių itin aukštų pastatų. Mieste 2–3 aukštų statiniai, prie namų ir mokyklų – dviračių stovėjimo aikštelės. Klasės čia neperpildytos, vaikų darželių grupės – taip pat. Prekybos centras miesto centre dar kartą įtikina, kad produktų ir pramoninių prekių asortimentas – ne prastesnis negu Helsinkio centre, o kainos mažesnės.
Antrą savo kelionės dalį praleidau sveikatingumo komplekse, įsteigtame vienoje provincijos sodyboje, į kurią iš Helsinkio nuvykau per valandą. Namas apsuptas pušų, vandens ir tebežaliuojančių pievelių.
Savaitgaliais į šį sveikatingumo centrą atvyksta daug suomių šeimų – čia gali rasti užsiėmimų įvairių pomėgių žmonės – nuo teniso, golfo, plaukiojimo valtimi iki maudynių voniose su gydomosiomis žolelėmis, pliuškenimosi baseine ar pėrimosi pirtyje. Kaipgi be pirties! Juk ji – neatsiejamas kiekvieno suomio poilsio atributas.
Pirtelė stovėjo kiek atokiau, pasislėpusi už aukštų beržų. Iš kamino kilo baltas dūmelis, mat pastato viduryje traškėdamos liepsnojo beržinės malkos. Susisupę į paklodes saunos link traukė poilsiautojai.
Atostogos Suomijoje pralėkė akimirksniu. Grįždama namo keltu, plaukiančiu į Taliną, mintyse rikiavau įspūdžius ir nė nepajutau, kaip ėmiau planuoti, kada galėčiau į Suomiją nuvykti dar kartą.
Danutė Kurmilavičiūtė