Vakar (05.06) “Naujojo Baltijos šokio ’03” gerbėjai matė turbūt patį ambicingiausią ir brangiausią visos programos projektą - trupės iš Kanados “La La La Human Steps” spektaklį “Amelija”. Kaip teigia gandai, dėl šios trupės pasirodymo Lietuvoje kadaise nesėkmingai kovojo festivalis LIFE, Šokio informacijos centrui pasisekė labiau.
Trupei “La La La Human Steps” vadovauja choreografas Edouardas Lockas, gimęs 1954 m. Būdamas 21 m. jis sukūrė pirmąjį spektaklį trupei "Nouvelle Air", vėliau kūrė "Les Grands ballets Canadiens de Montreal" ir kitoms trupėms. 1980 m. E. Lockas įkūrė trupę "La La La Human Steps" ir tapo jos vadovu bei choreografu.
Apie choreografą ir jo tarptautinę šlovę galima daugiau pasiskaityti Šokio informacijos centro svetainėje www.dance.lt, taip pat “Omni Laike” - kaip rašėme http://www.omni.lt/?rask$9359_16017_79349$z_99466, E. Lockas šiais metais buvo apdovanotas vis didesnį prestižą įgaunančiu metiniu šokio prizu “Benois de la Dance”.
Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre buvo parodytas 90 minučių trukmės Edouardo Locko spektaklis “Amelija”, kurios premjera įvyko pernai spalio mėnesį Prahoje. Įspūdingą - melodingą, juslingą ir šiek tiek nostalgišką - Davido Lango muziką scenoje gyvai groja Alexandre’as Castonguay (violončelė), Simonas Claude’as (smuikas), Njo Kong Kie (fortepijonas), dainas Lou Reedo tekstais dainavo Alexandra Sweeton. Gyvas instrumentų skambesys, švelnus, žmogiškas dainininkės balso tembras, kada ne kada sąmonę pasiekianti jos dainuojamų tekstų prasmė “Ameliją” pripildo autentiškos kūrybinės energijos, kuri jungiasi prie kibirkščiuojančių šokėjų - Billy, Andrea Boardman, Nancy Crowley, Mistaya Hemingway, Keir Knight, Chung Hong Li, Bernard Martin, Jason Shipley-Holmes, Zofia Tujaka.
Malonu “Amelijoje” vietoj susikūprinusių, šleivų, šiurkščiomis linijomis ir negražiomis pozomis besimaskuojančių šokėjų vėl matyti puikiai įvaldytą klasikinio šokio estetika pagrįstą plastiką. Šuoliai, sukiniai, transformuotos, bet vis dėlto atpažįstamos rankų, kojų pozicijos, amžių nuglūdintos arabeskų pozos leido spektaklyje susitelkti abstrahuotoms šokio vertybėms, kai judesys virsta garsu, o judesių grupė - choreografine melodija.
Pirmiausia ir nustebino itin aukšto lygio šokėjų technika, individualaus, duetinio bei sinchroniško šokio įgūdžiai, kuriuos greitas spektaklio tempas kartais paversdavo tiesiog virtuoziškais plastinių virsmų pasažais.
Choreografas, kitaip nei dauguma pastaraisiais metais matytų šiuolaikinio šokio kūrėjų, sąmoningai grįžta prie vieno unikaliausių šokio instrumentų - puanto - ir išnaudoja visas jo teikiamas judesį tobulinančias galimybes. Kietanosį batelį, iki šiol vienintelę pagalbinę šokėjų priemonę, dar 1813 metais pradėjo naudoti prancūzų šokėja Genevieve Gosselin, o masiškai šokti ant puantų pradėta, kai 1831 m. Meyerberio operoje “Robertas velnias” jais apsiavusi pasirodė Maria Taglioni.
E. Locko choreografinėje sistemoje puantui tenka gana svarbi vieta - su jo pagalba įmanoma sukurti greitų sukinių ir tikslių pozų grandinę, iš karto atkreipiančią dėmesį kompoziciniu bei plastiniu racionalumu. Puantais avinčios šokėjos pavydėtinai lengvai nardo muzikinėse melodijose ir atkartoja jų kulminacijas bei pauzes, o šokėjai demonstruoja puikiai išlavintą reakciją, prilaikydami partneres ir žaibiškiems jų sukiniams suteikdami ryškumo ir išbaigtumo.
Vyrų šokyje choreografas naudoja nemažai šuolių, taip pat atkeliavusių iš klasikinio baleto lobyno, tačiau jo leksikoje nemažai ir moderniosios plastikos elementų, kurie drauge su normatyvinių judesių grupėmis sukuria savitą ir įdomią choreografinę estetiką.
Tokiomis priemonėmis remiantis kuriamas spektaklis-prisiminimas, kurio atspirties taškas - choreografo vaikystėje sutiktas transvestitas. Šis motyvas spektaklyje labai punktyriškas - be jokių vulgarybių ir beskonybės, ryškiau jis nuskamba tik spektaklio pabaigoje, kai pasirodo puantais apsiavęs vyras, o viena iš moterų šokėjų pasirodo apsivilkusi vyrišku kostiumu.
Prasminį “Amelijos” klodą formuoja įtaigi spektaklio vaizdų kolekcija - minimali scenografija (Stephane’as Roy), nespalvoti kostiumai (Vandal), animuota vaizdo projekcija (Chrisas Macivoras, Marc-Andre Guindonas) bei itin išradingas, plastiškai turtingas apšvietimas. Juoda scena tik retsykiais pagyvinama saikingais scenografiniais elementais - iš šonų nusileidžiančiomis permatomomis raizgyto piešinio juostomis.
Spektaklio pradžioje vaizdinę intrigą iš karto sukuria scenos viršuje nuleidžiamas skydo formos ekranas: jame projektuojami mįslingų androginiškų personažų - savotiškų realių šokėjų abstrakcijų - vaizdai, sudėlioti iš stambių planų, kuriuose kartais pagal fortepijono klavišo skambesį mirksi nežemiškai gilios akys, bei virtualioje erdvėje tai nutolstančių, tai priartėjančių kūnų.
Projekcijų ekraną dengia dar vienas paslankus identiško kontūro permatomas skydas - kaip ir scenografiniai elementai, taip ir jis išvagotas trapiomis chiromantinėmis linijomis, primenančiomis voratinklį ar taurų brangaus senovinio porceliano krakeliūrų piešinį - tai rodomus vaizdus, o ir visą spektaklį, užkloja estetiška prabėgusio laiko patina.
Puikus - įvairus, kintantis, plastiškas - spektaklio apšvietimas, kurį Johnas Munro modeliuoja iš minkštų kinematografiškų “chiaroscuro” efektų, scenos viršuje įtaisytų šviestuvų, kurie ant grindų viduriniame scenos plane meta matematiškai tiksliai išdėliotus - tai sušvintančius, tai užgęstančius - apskritimus, ir įstrižų šviesos liežuvių, primenančių senuosius “šou” pasirodymus. Kartais tie liežuviai it vėduoklė susminga į ant grindų sukniubusį šokėją ir sukuria nepaprastai efektingas šviesą į save traukiančio ar savaime švytinčio žmogaus vaizdines metaforas.
Vis dėlto spektaklis, kuriame taip gausu įdomių choreografinių, garsinių bei vaizdinių malonumų, pasirodė ištęstas - jei jis būtų kokiu pusvalandžiu trumpesnis, jo įtaiga ilgiau išsilaikytų žiūrovo pasąmonėje; dabar choreografiniai sprendimai, muzikinės intonacijos, animuotos projekcijos, pirmą kartą jas pamačius, įvertinus ir prisiminus, savo kartojimusi tampa įkyrūs ir kartais net pradeda erzinti.