Vos dviems dienoms praėjus po premjerinių Lietuvos nacionalinio baleto trupės spektaklių “Carmina Burana” vakar (02.25) nenacionalinis “Vilniaus baletas” kvietė į naujausią savo darbą - šokio spektaklį “boHema”, kurį sukūrė “Vilniaus baleto” steigėjas choreografas Jurijus Smoriginas.
Mėnesiui iki spektaklio premjeros žiniasklaidoje pasirodė nemaža intriguojančios informacijos apie naują jo darbą. Pirmiausia buvo akcentuotas tematinis jo novatoriškumas - spektaklis pastatytas pagal homoseksualios orientacijos neslėpusio ir už tai kalėjusio garsaus XX a. pirmosios pusės anglų rašytojo Oscaro Wilde’o knygą “De Profundis” ir rašytojo kūrybą bei gyvenimą tyrinėjusio anglų rašytojo Peterio Acroydo kūrinį "Paskutinė Oscaro Wilde'o valia ir testamentas", parašytą 1983 m.
Ši intriga davė rezultatų - premjerinį “boHemos” spektaklį žiūrėjo pilna Jaunimo teatro salė, tarp publikos buvo matyti ir tokių visuomenės elito atstovų, kurių įprastinėse teatro premjerose nesutiksi. J. Smoriginas pats kūrė spektaklio libretą ir scenografiją, kostiumus projektavo jaunas drabužių dizaineris Vitalijus Autukas.
Homoerotinių motyvų šiuolaikiniame Lietuvos teatre pastaraisiais metais pagausėjo - galima paminėti Gintaro Varno režisuotą Jeano Luco Lagarce’o “Tolimą šalį”, kurioje ši tema atsiduria kūrinio centre, arba Boriso Eifmano “Raudonąją Žizel”, kur šalutiniu, bet akivaizdžiu ir gana lemtingu galima vadinti Balerinos Partnerio ir jo Draugo meilės liniją.
“boHemoje” šie dalykai pateikiami gana santūriai, išvengiant vulgarumo ir neskoningumo, kurio būgštauti vertė spektaklio plakatas, stambiu planu vaizduojantis žydrais moteriškais bateliais apautas plaukuotas vyriškas kojas. Spektaklyje kalbama apie Oscarą Wilde’ą, atsidūrusį žmonos Constance ir meilužio Bozio meilės kryžkelėje. Nors daugiausiai vietos skiriama vyriškų personažų santykiams, kur kas žmogiškiau ir jautriau perteikta Constance drama.
Spektaklis sukomponuotas kaip prisiminimų grandinė - tuščioje juodoje scenoje, kurios gelmę trikdo tik kelių metalinių prožektorių stovai - kankinasi ir savo išpažintimi su žiūrovais dalijasi pats Wilde’as, o kiti spektaklio veikėjai drauge ar po vieną išplaukia iš prisiminimų miglos. Nežinantiems literatūrinės spektaklio medžiagos gali būti sunkoka suvokti siužetines spektaklio peripetijas, nes savarankiška kiek daugiau nei valandą trunkančio spektaklio dramaturgija nėra stiprioji jo pusė, juo labiau kad įvairi muzika - Richardas Wagneris, Frederikas Chopinas, Astoras Piazzolla - dramatišku intensyvumu netolygi. Tai šiek tiek kenkia spektaklio prasminei dinamikai, nes emociškai turtinga muzika kaitaliojasi su dramiškai monotoniškais, bespalviais, dekoratyviais epizodais
Muzikinius ir choreografinius spektaklio fragmentus į visumą jungia aktoriaus Dainiaus Kazlausko skaitomos “De Profundis” ištraukos, parinktos taikliai ir šiek tiek paaiškinančios po jų einančius choreografinius epizodus.
Gana pažeidžiama spektaklio pusė - vyriškųjų herojų choreografija bei plastika, kuri pernelyg egzaltuota, kartais - patetiška, pagrįsta ryškia gestikuliacija, užlaužtomis rankomis bei aukštais šuoliais. Tradicinėje, sąlyginėje XX a. pabaigos baleto kalboje tokios frazės yra įprastinės, jomis ir šiandien naudojasi dauguma tūkstantmečio sandūrą išgyvenusių šokio kūrėjų, tačiau “boHemos” tikslus greičiau pasiekti padėtų naujesnė, modernesnė artistiškumo kokybė - išvaduota iš vis dar gajų vaidybos štampų, ji tiesiog greičiau pasiektų žiūrovų širdis, o visą kūrinį padarytų kur kas įtaigesnį.
Dar vienas šaukštas deguto “boHemos” medaus statinėje - nelemtos kėdės, kurias išvydus šiuolaikinio šokio spektaklyje pradedi gailėtis, kam toks baldas iš viso buvo išrastas. Jei iki šiol sėdėtume ant akmenų ar ant ilgų daugiaviečių suolų, gal choreografai neverstų šokėjų taip dažnai scenoje tampyti, statyti ir perstatinėti sėdėjimui skirtų baldų. Žinoma, kėdė kėdei nelygu - šį kartą metalinės kėdės su mėlynomis sėdynėmis visai nederėjo su bendra plastiškai rafinuota spektaklio stilistika ir labiau asocijavosi su neišparduotos “Vokės III” kolekcijos gaminiais.
Oscaro Wilde’o vaidmenį sukūrė baleto artistas Aurelijus Daraškevičius. Jam J. Smorigino plastika pažįstama - jis yra šokęs “Damoje su kamelijomis”, “Bernardos Albos namuose”, “Barboros Radvilaitės testamente”, kur jam teko įgyvendinti sudėtingus, dažnai paslėptus, bet choreografui rūpimus vyro ir moters tapatybės klausimus bei erotizmo prisodrintas vizijas: “Damoje su kamelijomis” A. Daraškevičius kūrė Aninos, “Albos namuose” - Albos vaidmenis. Tam tikra prasme Wilde’as - irgi dvigubas personažas su tolygiai stipriomis vyriškosiomis ir moteriškosiomis charakterio pusėmis. A. Daraškevičius vykusiai perteikia šį sudėtingą personažą - jo šokis išraiškingas, pabrėžtinai jausmingas, nors vaidybinės frazės galėtų būti paprastesnės, ne tokios sureikšmintos: tai jo herojui suteiktų žmogiškumo, išvaduotų nuo superherojaus daliai tekusių išbandymų eksponavimo.
Oscaro Wilde’o meilužio Bozio vaidmenį atlieka Igoris Zaripovas - “Choreografo laiškų M. K. Č” Konstantinas, “Raudonosios Žizel” Draugas. Šie artisto vaidmenys buvo tarytum paruošiamasis etapas rafinuotos išvaizdos, kurią akį rėžiančiai paryškina antrosios spektaklio dalies kostiumas, arogantiško personažo sukūrimui. Artistas tinkamai naudojasi savo šokio techninėmis galimybėmis - jo judesiai sklandūs ir išbaigti, o santūri vaidybos maniera jo herojų paverčia ne konkrečiu Boziu, bet abstrakčiu smerkiamos aistros objekto simboliu.
Šių personažų choreografinius santykius J. Smoriginas plėtoja gana santūriai - jų duetai plastiški, sukurti daugiau remiantis judesio sklaida, o ne jausmų iliustravimu.
Nors spektaklis yra apie Oscarą Wilde’ą ir jo vidines dramas, įmantriai rašomas jo pavadinimas “boHema” atrodo kaip rebusas ir šiek tiek apsunkina norimo pasiekti rezultato iššifravimą. Bohemiškąjį spektaklio klodą kuria moteriškieji personažai, visų pirma suteikiantys spektakliui nemažai plastinės bei vaizdinės įvairovės ir homoseksualines problemas patalpinantys į stilizuotą Wilde’o epochos socialinį kontekstą.
Choreografijos jausmingumas ir plastinis grožis - stiprioji J. Smorigino kūrybos pusė. Brandžiausius vaisius ji duoda choreografui prisilietus prie moteriško kūno. “boHemoje” visų pirma tai Rūtos Kudžmaitės kuriama Constance. Artistei lengvai pasiduoda ir psichologinė šio vaidmens motyvacija, ir choreografinis - lyriškas, jausmingas, kartais minorinis - J. Smorigino stilius. Jos epizodai žavi iki galo neišsakomais emociniais niuansais, gražiomis pozų linijomis, judesių lakumu. Greta - Jūratė Sodytė, vaizduojanti Bozio motiną - plastiška, laisvų, muzikalių judesių. Šią artistę daugiau kaip pieš dešimt metų J. Smoriginas “atrado” savo kompozicijose “Serenada”, “Bernardos Albos namai”, balete “Makbetas” ir kitur - lygiai kaip šiandien atranda Godą Bernotaitę ir Ilvą Juodpusytę.
G. Bernotaitė jau matyta “Choreografo laiškuose”, o “boHemoje” jai teko dvigubas - moteriškas ir vyriškas - vaidmuo, į kurį artistė persikūnija, tiesiog scenoje nusimesdama akinamai raudoną suknelę ir persivilkdama vyrišką kostiumą. Šio androginiško personažo ir Bozio duetas, pulsuojantis stilizuotos erotikos vulgarybe, yra vienas iš spektaklio kulminacinių taškų. G. Bernotaitės plastika kiek kampuota, tačiau ryški ir įtaigi. Puikiai šoka I. Juodpusytė - jos solo epizodas pavergia subtiliu jausmingumu, persiliejančiomis judesių linijomis, kurias pabrėžia lankstus ir liaunas šokėjos kūnas.
Vitalijaus Autuko kostiumai tikrai vykę - visų pirma moteriškoji ansamblio kolekcija su lengvomis klostėmis krintančiais sijonais karpytomis apačiomis ir saikingais siuviniais dekoruotomis viršutinėmis dalimis. Jų spalvinė gama gana įvairi, skoninga ir išryškina kiekvienos artistės savitus bruožus bei charakterius.
Vyriški drabužiai kelia abejonių dėl jų sąveikos su choreografija - ir Wilde’as, ir Bozis apvilkti beveik klasikinėmis trijų dalių eilutėmis, tačiau kažkaip keista matyti solidiems ir santūriems judesiams pritaikytas kelnes, liemenes bei švarkus bei jų siūles šuoliuojant ir sklaidantis pagal dramatiškos choreografijos pavidalus.
Spektaklio scenografiją sąlygojo nedidelis biudžetas, tačiau turtingesnės aplinkos “boHemai” ir nereikia - atvirkščiai, norėtųsi dar lakoniškesnės erdvės, kurios netrikdytų prožektorių bei nuolat scenoje esančių kėdžių vertikalės. Pavyko išgauti keletą tikrai įtaigių apšvietimo efektų, kurie labiau susiję su minorinėmis spektaklio vietomis - pavyzdžiui, nuotaikingas į žiūrovus nugara sėdinčio Wilde’o būsenai antrinantis epizodas iš šešėlių, kuriuos meta scenos viršuje pakabintos apšvietimo įrangos raizgalynė. Įdomi, estetiška - gal kiek sentimentaloka - ir spektaklio pabaiga, kai žydros šviesos apskritime palengva išryškėja mėlynieji Bozio dėvėti aksominiai bateliai.
