„Per du milijonus metų žmogaus smegenys pasunkėjo beveik trigubai. Smegenims augant, jos įgavo naujas struktūras. Viena pagrindinių priežasčių, kodėl mūsų smegenys taip išaugo, yra dėl naujos jų dalies – prekinės skilties, o ypač dėl prefrontalinės žievės. Ji atsakinga už daug procesų, bet vienas iš svarbiausių yra patirties simuliatorius.
Pavyzdžiui, pilotai praktikuojasi skrydžio simuliacijose, kad jie nepadarytų klaidų per tikrą skrydį. Žmonės turi šio reiškinio adaptaciją: mes galime išgyventi įvairias patirtis savo galvose prieš tai, kai jos nutinka realiame gyvenime“, - TED pokalbiuose mintimis dalinasi D. Gilbertas.
Pasak jo, mūsų tolimieji protėviai, gyvenę prieš milijoną metų, to padaryti negalėjo ir joks kitas gyvūnas negali to patirti taip kaip mes. Psichologas pateikia pavyzdį: Tomas ir Ana neturi namie kepenėlių ir svogūno ledų ne todėl, kad jie jau tai išbandė ir jiems nepatiko, o todėl, kad jie gali tą skonį susimuliuoti ir suprasti, kad bus tikrai neskanu.
Paralyžiuoto ir laimėjusio loterijoje laimė
D. Gilbertas, kalbėdamas TED bendruomenei, pristato tyrimą, kuriame išmatuota, kiek laimingas jaučiasi žmogus, ką tik laimėjęs loterijoje, ir ką tik paralyžiuotas žmogus. Praėjus metams po šių įvykių, pažymi psichologas, abiejų žmonių laimės lygiai, kad ir kaip neįtikinamai tai skambėtų, susivienodina.
„Tyrimas, kurį atlieka mano labaratorija, atskleidė stulbinantį dalyką, vadinamą „įtakos šališkumu“ - tai tendencija, lemianti patirties simuliatorių veikti blogai. Simuliatorius jums parodo, kad skirtingos įvykių baigtys yra skirtingesnės nei jos iš tiesų yra.
Įvairios studijos parodė, kad laimint ar pralaimint rinkimus, susirandant ar prarandant romantinį partnerį, gaunant ar negaunant paaukštinimą, išlaikant ar neišlaikant egzaminus ir t.t.., tai turi daug mažiau poveikio, mažiau intensyvumo ir trumpesnės trukmės nei žmonės tikisi“, - sako jis.
Psichologas nurodo, kad naujausios studijos, rodančios, kaip gyvenimo traumos paveikia žmones, parodo, kad, jeigu jos būtų nutikusios prieš tris mėnesius (tik su keliomis išimtimis), tai neturėtų jokio poveikio žmonių laimei.
Sistema, apie kurią nežinojome
„Laimė gali būti susintetinta. Thomas Brownas 1642 metais rašė esantis laimingiausias žmogus žemėje: „Aš turiu tai, kad gali paversti skurdą turtu, nelaimę laime, esu labiau nepažeidžiamas nei Achilas, fortūna negali manęs sužeisti“.
Žmonės turi psichologininę imuninę sistemą – daugiausiai nesąmoningų procesų pažintinę sistemą, kuri jiems padeda pakeisti požiūrį į pasaulį taip, kad žmonės galėtų jaustis dėl jo geriau. Kaip ir T. Brownas, kiekvienas jūsų turite tą pačią sistemą, tik, kitaip nei jis, to nežinote“, - kalbėjo D. Gilbertas.
Žmonės, pasak jo, sintetina laimę, tačiau vis tiek mano, kad laimė yra kažkoks dalykas, kurį galima rasti. Laimės sintetinimas, anot D. Gilberto, tai yra tokie pasakymai: „dabar aš žymiai geriau jaučiuosi fiziškai, emociškai, finansiškai, protšikai ir bet kokiu kitu būdu“, „nesigailiu nė minutės savo gyvenimo – tai buvo nuostabus laikas“ ir pan. Ir tai, cituoja psichologas, sako žmonės, praradę galią, prestižą, turtus, laisvę. Tad kur paslaptis?
Natūrali ir sintetinė laimė
Psichologas sako, kad natūrali laimė yra tada, kai mes gauname tai, ko norime, o sintetinė – tai yra tai, ką mes sukuriame tada, kai mes negauname to, ko norime.
„Mūsų visuomenėje tvirtai tikima, kad sintetinė laimė yra žemiau natūralios laimės. Kodėl mes tuo tikime? Tai labai paprasta: koks ekonomikos variklis suktųsi, jei mes tikėtume, kad, jei ir negausime to, ko norime, būsime tiek pat laimingi kaip tada, kai gausime? Galiu jus patikinti, kad sintetinė laimė yra lygiai taip pat tikra ir patvari kaip natūrali laimė“, - pasakoja D. Gilbertas.
Jis pateikia tyrimų pavyzdį: žmonėms buvo duota įvertinti šešis monetų ženkliukus nuo nemėgstamiausio iki mėgstamiausio. Vėliau jiems buvo pasakyta, kad trečią arba ketvitą ženkliuką pagal jų simpatijas jie gali pasiimti. Žmonės renkasi trečiąjį ženkliuką. Vėliau, po keletos saviaičių, dar kartą su tais pačiais ženkliukais ateinama pas tuos pačius žmones ir atliekamas testas. Tada žmonės tą ženkliuką, kurį pasiėmė namo, įvertina geriau nei prieš tai – antruoju nuomeriu, o to, kurį nepasirinko, ketvirtąjį, įvertina blogiau – penktuoju numeriu. Taip žmogus tarsi sako: „ženkliukas, kurį gavau, yra geresnis, nei maniau, o atsisakytas ženkliukas tikrai buvo nekoks“. Tai ir yra laimės sitetinimas.
Psichologas pasakoja toliau. Eksperimentas buvo tęsiamas su pacientais, sergančiais psichikos ligomis ir neprisimenančiais, kas įvyko netolimoje praeityje. Tad jiems taip pat buvo atnešti šeši monetų ženkliukai, jiems buvo leista pasirinkti trečią ar ketvirtą iš jų sudaryto sąrašo pagal mėgstamumą, ir jie pasirinko trečią ženkliuką. Po pusvalandžio daktaras grįžo į pacientų kabinetą, ir jie daktaro nebeprisiminė dėl savo ligų. Tuomet jų buvo paklausta, kokį ženkliuką jie pasirinko, ir pacientai, kaip rodo tyrimo duomenys, spėjo, nes jie tikrai nebeprisiminė. Tada jiems buvo liepta vėl eilės tvarka pagal mėgstamumą išrikiuoti ženkliukus ir, visų nuostabai, tendencija buvo ta pati kaip ir sveikųjų grupės – pirmuoju kartu pasirinktą ženkliuką, trečiąjį, jie įvertino aukščiau kaip pirmąjį kartą, o ketvirtąjį ženkliuką įvertino blogiau nei pirmąjį kartą.
„Kai šie žmonės sintetino laimę, jie iš tiesų pakeitė savo emocinę, estetinę, hedoninę reakciją į tą ženkliuką. Nėra taip, kad jie sakytų, jog mėgsta pirmiau pasirinktą ženkliuką labiau, nes jie jį jau pasirinkę – juk jie neprisimena, ką pasirinko“, - nuostabius rezultatus komentuoja D. Gilbertas.
Džiaugsmą mažinančios abejonės
Pašnekovas teigia, kad sugebėjimas apsispręsti ir pakeisti savo mintis yra natūralios laimės draugas, nes šis sugebėjimas leidžia žmogui pasirinkti iš visų įmanomų nuostabių ateities variantų ir rasti tą, kuriuo jis mėgautųsi labiausiai. Tačiau sugebėjimas pasirinkti, teigia D. Gilbertas, yra sintetinės laimės priešas.
„Psichologinė imuninė sistema geriausiai veikia tada, kai mes esame visiškai užstrigę. Pavyzdžiui, nueini į pasimatymą, ir vyrukas pasikrapšto nosį – tu į kitą pasimatymą su juo nebeini. Jeigu tavo vyras krapšto nosį, tu su tuo susitaikai ir randi būdą būti laiminga su tuo, kas jau atsitiko“, - pasakoja D. Gilbertas.
Psichologas pateikia vieno tyrimo pavyzdį, kuomet studentams buvo nurodyta padaryti 10 Harvardo nuotraukų, kurios atspindėtų jiems mylimiausius prisiminimus. Tada jaunuoliams buvo pasakyta, kad jie galės pasilikti tik vieną nuotrauką. Studentai buvo padalinti į dvi grupes: vieniems buvo pasakyta, kad pasirinktą nuotrauką jie dar galės pasikeisti per keturias dienas, o kitiems galimybės pakeisti palikta nebuvo ir nuotrauką reikėjo išsirinkti nedelsiant.
Tyrimo rezultatai rodo, kad neturėję galimybės pasikeisti išsirinktą nuotrauką žmonės buvo labai patenkinti pasirinkta nuotrauka, o tie, kurie tokią galimybę turėjo, visą galimą laiką dvejojo, ar turėtų pasikeisti, ar ne ir ar apskritai ta nuotrauka jiems taip patinka. Net ir praėjus terminui, kada nuotrauką jie būtų galėję pasikeisti, šiai grupei vis tiek nepatiko jų išsirinkta nuotrauka.
Psichologas aiškina, kad taip atsitiko todėl, kad galimybė pakeisti nėra palanki laimės sintetinimui.
„Eksperimento pabaiga: pirmakursiams Harvardo studentams pasakoma, kad jie turės fotografijos kursą, tačiau jiems leidžiama pasirinkti, kokiu būdu vyks procesas. Pirmuoju keliu jiems siūloma galimybė pasirinktą nuotrauką pakeisti per keturias dienas, o antruoju būdu jie turėtų pasirinkti vieną nuotrauką ir niekada nebegalėtų apsigalvoti. 66 proc. studentų pasirinko galimybę nuotrauką pakeisti. Tai reiškia, kad 66 proc. studentų pasirinko būti kurse, kurio pabaigoje jie bus visiškai nepatenkinti savo pasirinkta nuotrauka, nes jie nežino, kokiomis sąlygomis sintetinė laimė auga“, - sako D. Gilbertas.
Situacijų pervertinimas
Čia profesorius pacituoja modernaus kapitalizmo tėvą Adamą Smithą:
„Atrodo, kad didysis žmonių liūdesio ir nelaimių šaltinis yra skirtingų situacijų pervertinimas. Žinoma, vienos situacijos gali būti nusipelniusios pasirenkamos mieliau nei kitos, bet nė viena iš jų nėra verta būti siekiama su tuo aistringu azartu, kuris mus verčia pažeisti atsargumo ar teisingumo taisykles ar sugadinti mūsų proto ramybę ateityje arba dėl gėdos, prisiminus mūsų pačių kvailumą, arba dėl sąžinės graužimo, kylančio iš mūsų pačių baisaus neteisingumo“, - yra salęs A. Smithas.
Profesorius D. Gilbertas reziumuoja, kad vieni dalykai yra geresni už kitus ir mes turime turėti pasirinkimus, vedančius mus į vienokią ar kitokią ateitį. Vigi kai šie pasirinkimai, sako jis, mus veda per sunkiai ar per greitai, kadangi mes pervertinome šių situacijų skirtumus, mes rizikuojame.
„Kai mūsų ambicijos apribotos, mes galime dirbti su džiaugsmu. Kai mūsų ambicijos neribojamos, jos mus verčia meluoti, apgaudinėti, vogti, skaudinti kitus, paaukoti savo vertybes. Kai mūsų baimės apribotos, esame atsargūs, apgalvojantys. Kai mūsų baimės neapribotos, o visaapimančios, esame beprotiški bailiai.
Išvada: mūsų troškimai ir baimės yra pervertinti, nes mes patys iš savęs turime gebėjimą pasigaminti tai, ką mes vaikomės, kai pasirenkame patirtį“, - sako D. Gilbertas.
