Visame pasaulyje žinoma rašytoja apie talentą, turtą, atsakomybę ir nesėkmes.
Fantastinių apysakų serijos apie berniuką burtininką Harį Poterį autorė Džoana Rouling (Joanne Rowling) – viena iš turtingiausių Didžiosios Britanijos moterų, kuri savarankiškai sugebėjo uždirbti 1 mlrd. dolerių ir „Forbes“ žurnalo sudarytame pačių įtakingiausių pasaulio moterų sąraše užima 78 vietą. 2012 metais jos Hario Poterio serijos knygos pasirodė elektroninėje erdvėje – jas galima įsigyti parduotuvėje „Pottermore“, kurios pajamų didžiąją dalį gauna pati D. Rouling, nes ji neperleido leidėjams teisių į elektroninių knygų pardavinėjimą.
Ji kol kas yra vienintelė iš rašytojų, kurie taip pasielgė. Tais pačiais metais ji pirmą kartą išleido knygą suaugusiems „Nenumatyta vakansija“ („The Casual Vacancy“). Pirmosios iš „poteriados“ knygų „Haris Poteris ir Išminties akmuo“ („Harry Potter and the Philosopher's Stone“) pirmajam leidimui jau sukako 15 metų (knyga pasirodė 1997 metais). To leidimo knygos, išleistos kietais viršeliais tik 500 egzempliorių tiražu, dabar parduodamos už didesnę kaip 30 000 dolerių kainą.
„Hario Poterio“ sėkmė man suteikė laisvę. Aš galiu apmokėti visas sąskaitas, ir man nereikia niekam nieko įrodinėti.
Man labai patinka rašyti. Problema ta, kad „Haris Poteris“ užtraukia tiek verslo pareigų, kad man vis mažiau laiko belieka rašyti.
Pas mus vis mažiau užuojautos vienas kitam. Vietoje to mes teisiame tuos, kurių teisti mums visiškai nereikia, kadangi mes juos mažai pažįstame...Aš manau, kad užuojautos nebuvimas – daugelio problemų priežastis, tai griauna mūsų visuomenę. Didžiojoje Britanijoje nuolatos mąžta noras būti tikrai dosniam, ir aš turiu omenyje ne pinigus, o draugystę ir simpatiją kitiems.
Problemos iškyla tada, kada sutrinka tarpusavio ryšiai. Tai iš mano patirties. Pats svarbiausias ir sunkiausias dalykas – išklausyti tai, ko jūs visai nenorite klausyti.
Aš gyvenu labai paprastai, mano gyvenimą netgi galima pavadinti nuobodžiu – būtent tai man ir patinka. Man patinka gaminti valgį, aš mėgstu sėdėti namie su dviem savo jaunesniaisiais vaikais. Niekas iš tų, kurie mane pažįsta, nežino manęs kaip J. K. Rouling – privačiame gyvenime aš turiu vyro pavardę. Aš tampu J. K. Rouling, kada apsivelku puošnią suknelę ir einu į filmo premjerą ar Olimpinių žaidynių atidarymą.
Pats maloniausias dalykas – kai 21 mergina prieina prie manęs (taip neseniai buvo) ir sako: „Jūs – tai mano vaikystė, galima, aš jus apkabinsiu?“.
O pats nemaloniausias – tai netikėtai mane užplūdusi pritrenkianti šlovė. Aš nebuvau tam pasirengusi. Tai buvo šokas. Dabar aš išmokau su tuo susidoroti, kadangi turiu paramą. Aš niekada neturėjau tikslo praturtėti.
Prieš daugelį metų gavau laišką iš kažkokios organizacijos, rodos, iš Amerikos, kuri norėjo paskelbti mane metų verslininke. Aš atsakiau, kad, deja, esu priversta šio titulo atsisakyti, nes mažai tikėtina, kad aš kada nors uždirbsiu daug pinigų. Tai niekada neįėjo į mano planus. Aš tiesiog parašiau knygą ir galvojau, kad tai gera knyga. Štai ir viskas.
Kai aš pasirašiau sutartį su amerikiečiais dėl „Hario Poterio“, aš per valandą praturtėjau. Mane užgriuvo piniginių prašymų cunamis, ir tie prašymai mane tiesiog prislėgė. Aš pajutau atsakomybę<...> ir tuo pačiu metu paniką, kai atėjo laikas skirstyti pinigus. Aš dalijau juos į kairę ir į dešinę, ir tai, galų gale, niekam nedavė naudos.
Paskui aš įsteigiau fondą, ir aš turiu patikos fondų. Mes kolektyviai priimame sprendimus, kaip leisime pinigus, tikriname, kad pinigai pasiektų žmones. Ir žinoma, visa tai mane smarkai pakeitė.
Mane neramina tai, kad žmonės galvoja, jog sėkmė – o mūsų visuomenėje turtas laikomas sėkme - leidžia užmiršti, koks anksčiau buvo tavo gyvenimas.
Kai tu neturi pinigų, tu prarandi savo individualumą, ir aš tą išmėginau savo kailiu.
Aš esu tikra, kad tokios sėkmės, kaip su „Hariu Poteriu“, aš daugiau nepatirsiu, kokias knygas beparašyčiau ir kokios jos bebūtų.
Mano įsivaizdavimas, kas tai yra įžymus rašytojas? Žinote, čia buvo tam tikras atotrūkis nuo realybės, kas dažnai su manimi atsitinka. Aš įsivaizdavau, kad įžymi rašytoja – tai kaip Džeinė Ostin (Jane Austen). Tu sėdi sau namie, tavo knygutės pasidaro žinomos ir tu retkarčiais susirašinėji su Velso princo sekretoriumi.
Mano pečiai platūs, aš viską atlaikysiu! Bet kada baigsis serija [knygų apie Harį Poterį], aš norėčiau atsikvėpti gauti atokvėpį normaliam gyvenimui, kad galėčiau nustoti visą laiką būti publikuojama.
Mano kaip rašytojos stiprioji pusė yra ta, kad aš paprastai suprantu, kur būtent aš sukurpiau prastai, ir [iki „Hario Poterio“] aš žinojau, kad dar nesu pasirengusi ką nors publikuoti.
Man taip lengva įsivaizduoti save vienuolikmečiu vaiku. Manęs dažnai klausia: jums vaikai kažką patarinėja, jūs klausiate vaikų, kas jiems įdomu? Ne. Aš tiesiog labai gerai prisimenu save vaikystėje.
Kiek aš save pamenu, aš visada norėjau būti rašytoja. Savo pirmąją knygutę aš parašiau, kai man buvo šešeri. Ji buvo apie triušį vardu Triušis. Nuo to laiko aš visą laiką rašau.
Kodėl aš ir toliau rašau? Todėl, kad man šis užsiėmimas labai patinka.
Jeigu manęs kas nors paklaustų manojo laimės recepto, tai aš pasakyčiau, kad pirmas žingsnis yra išsiaiškinti, kas tau labiausiai patinka daryti, o antras – susirasti kažką, kas galėtų tau už tai mokėti. Man labai pasisekė, kad mano rašymas atneša dar ir pinigų.
Jeigu tu nori žinoti, kas tai per žmogus, pažiūrėk ne kaip jis elgiasi su sau lygiu, o su tuo, kuris yra žemiau už jį.
Iškelkite sau pasiekiamą tikslą – tai pirmasis žingsnis link tobulybės.
Nepaprastai svarbu kuo daugiau skaityti (aš taip dariau). Tai leidžia suprasti, kas tai yra geras literatūrinis darbas, o taip pat plečia žodyną.
Negalima apsiriboti svajonėmis ir nepaisyti gyvenimo.
Gyvenimas be nesėkmių neįmanomas. Jeigu tik negyvensi taip atsargiai, tarsi nė negyventum – bet juk čia irgi nesėkmė!
„Haris Poteris“ sugrąžino man savigarbą.
Kai tik pas tave atsiranda daugiau viso to, kas reikalinga, tavo pečius užgula moralinė atsakomybė. Čia reikia elgtis išmintingai, būti protingam ir sumaniam.
Į skurstančiuosius neretai žiūrima kaip homogeninę masę, tarsi kokią košę. Mintis, kad jie taip pat yra asmenybės ir į tokią padėtį pateko dėl labai įvairių priežasčių, kažkaip neateina žmonėms į galvą.
Aš moku didelius mokesčius, ir man atrodo, kad viena iš priežasčių, kodėl aš esu čia, o ne Monake, ta, kad mano šalis man labai padėjo.
Aš norėčiau, kad mane prisimintų kaip žmogų, kuris rado, kaip geriausiai panaudoti savo talentą.
Aš didžiuojuosi tuo ką aš padariau. Labai didžiuojuosi.
Šaltiniai: www.spiegel.de; www.bbc.com; http://transcripts.cnn.com; www.amazon.co.uk
