Nelaimė turi įprotį aplankyti tuos, kurie jai yra pasiruošę mažiausiai. Haitis yra vargingiausia Vakarų pusrutulio valstybė – vieta, kur sunku gauti padoraus maisto ir mažiau negu pusė gyventojų turi priėjimą prie švaraus geriamojo vandens. Sausio 12 d. sostinės Port-au-Prince pietvakariuose Karibų tektoninė plyta susidūrė su kaimynine Šiaurės Amerikos plyta, kas žemės paviršiuje sukūrė 7 balų pagal Richterio skalę žemės drebėjimą, kuris „kaip žaislą sumėtė“ katastrofų skyriaus Gelbėjimo armijoje direktoriaus Bob Poff, važiavusio iš Pétionville priemiesčio į Port-au-Prince, mašiną. Kuomet drebėjimas liovėsi, B. Poff parašė Gelbėjimo armijos bloge: „Aš pamačiau pro langą, kaip namai virsta blynais... Tūkstančiai žmonių išbėgo į gatves, šaukdami, nešdami kruvinus kūnus, ieškodami kieno nors pagalbos“.
Žiauriausio per 200 metų žemės drebėjimo, sudrebinusio Haitį, mastai paaiškėjo kelių valandų bėgyje. Panašiai kaip prieš penkis metus mobilių telefonų vaizdo kameros parodė pasauliui cunamio Indijos vandenyne kadrus, blogų autoriai ir Twitter lankytojai supažindino jį su tuo, kas įvyko Haityje, tikėdamiesi gauti kokią nors informaciją apie mylimuosius, prašydami medicininės pagalbos ir ieškodami kreolų kalbos žinovų. „NVO Partnerių sveikatos apsaugos srityje“ Haityje atstovė Louise Ivers parašė: „Port-au-Prince yra sugriautas, daugybė žuvusių. SOS, SOS... Prašau, padėkite mums“. Ian Rodgers iš „Gelbėkime vaikus“ pranešė: „Jau praėjo penkios valandos nuo žemės drebėjimo pabaigos, o mes vis dar girdime, kaip griūva namai“.
Praėjus dienai, tikslus žuvusių skaičius vis dar buvo nežinomas, kas yra nenuostabu žemės drebėjimų, kurie gyvai palaidoja savo aukas, metu. Tačiau iš karto keli oficialūs Haičio pareigūnai pareiškė, kad žuvusių gali būti daugiau nei 100 tūkst. Kitą dieną JTO misijos Haityje atstovas spaudai Vincenzo Pugliese apibendrino turimas žinias. Jo teigimu, žemės drebėjimas sugriovė daugybę privačių ir vyriausybinių pastatų (įskaitant prezidentinius rūmus, kalėjimą, katedrą ir t.t.). „Paskaičiuoti aukas, kurių yra daug, sunku. Dešimtys ar net šimtai tūkstančių gyventojų vienaip ar kitaip nukentėjo nuo savo namų sugriuvimo“, – pažymėjo V. Pugliese. Valstybė, kuri ir taip stovėjo ant kelių, buvo galutinai pargriauta ant žemės.
Kai sunki situacija tampa dar blogesnė
Žemės drebėjimas visada yra viena iš sunkiausių nelaimių. Pasaulio vietos, kur jis gali įvykti, yra gerai žinomos. Haitis su 9 milijonai gyventojų driekiasi Karibų ir Šiaurės Amerikos plytų, kurios, pasak JAV Geologinių tyrimų žemės drebėjimų programos rėmuose koordinatoriaus Michael Blanpied, „pjauna, griauna ir traiško salą“, jungimosi vietoje. Todėl stambūs žemės drebėjimai čia nėra naujiena.
Istorikai pažymi, kad per pastaruosius 500 metų Karibuose jų įvyko apie dvylika, ir jų žala buvo didžiulė. Pavyzdžiui, po 1692 m. žemės drebėjimo Jamaikos miestas Port Royal atsidūrė Karibų jūros dugne, kur yra ligi šiol. Žinojimas, kad žemės drebėjimas gali įvykti rytoj, kitą savaitę ar kitais metais, neguodžia – žmonės norėtų žinoti tiksliai. Tačiau, pasak M. Blanpied, „išpranašauti žemės drebėjimą yra labai sunku, jeigu iš viso įmanoma“.
Žemės drebėjimas Haityje buvo ne tik neįprastai galingas, bet ir seklus, kas dar labiau pablogino padėtį. Jo neatlaikė net prezidentiniai rūmai ir katedra, ką jau kalbėti apie skubotai pastatytus paprastus namus, kurie griuvo kaip kortų nameliai, gyvai palaidodami daugybę žmonių (jų tarpe ir Port-au-Prince Arkivyskupą).
Dauguma miesto pastatų buvo Haičio gyventojų istorinio identiteto dalis, tad dabar valstybė turi galvoti ne tik apie materialų atstatymą, bet ir stengtis susigrąžinti turėtą tapatybinę savivoką. Lygiai taip pat, kaip sausio 12 d. įvykius lėmė unikali Haičio topografija ir geologija, galutinį žalos dydį apspręs išskirtinės valstybės sąlygos. Tai nelaiminga, Dievo pamiršta šalis. Buvusi Prancūzijos vergų kolonija, pirmoji pasaulyje laisva juodaodžių valstybė Haitis „gimė“ prieš 200 metų po ilgametės kruvinos kovos dėl nepriklausomybės. Nuo to laiko valstybė nuolat kentėjo nuo neefektyvaus vidinio valdymo, užsienio intervencijų ir ekonominio išnaudojimo. 1915-1934 metų laikotarpiu Haitis buvo okupuotas JAV pajėgų, o 1957-1986 metais jį valdė François Duvalier ir jo sūnus Jean-Claude (Papa Doc and Baby Doc), kurių korupcija ir represijos faktiškai sugriovė šalį ir paskatino masinę inteligentų emigraciją.
1990 m. šalies prezidentu buvo išrinktas charizmatinis kunigas Jean-Bertrand Aristide, tačiau po karinio perversmo buvo priverstas pasitraukti. 1994 m., siekdamos nuversti karinį režimą, įsikišo Jungtinės Valstijos. Po dešimtmečio politinio chaoso antrai kadencijai į prezidento postą grįžęs J. B. Aristide 2004 m. buvo priverstas palikti šalį, ir nuo to laiko atstatyti tvarką ir saugumą Haičio gyventojams bando padėti JTO misija (Minustah).
Kaip pažymėjo JAV prezidentas Barack Obama, įvykusį žemės drebėjimą galima vertinti kaip išskirtinai „žiaurų ir protu nesuvokiamą“, kadangi nelaimė atsitiko kuklaus optimizmo momentu. Po ilgų gamtinių ir politinių katastrofų metų JTO taikos misija ir specialaus JTO pasiuntinio Haityje Bill Clinton vadovaujama tarptautinės pagalbos kampanija nuramino ir atstatė valstybę. Tačiau eilinių Haičio gyventojų gyvenimo standartai vis dar nepradėjo gerėti, o padėtį šalies sveikatos apsaugos srityje galima įvertinti kaip siaubingą: nei vienas Haičio miestas neturi kanalizacijos sistemos; apie 200 tūkst. žmonių serga HIV ar AIDS, ir tik pusė Haičio vaikų yra paskiepyti nuo pavojingiausių ligų (tokių kaip difterija ir tymai).
Žemės drebėjimas neabejotinai pablogins esamą situaciją. Nors gelbėjimo komandos jau pradėjo darbą, ilgalaikės rizikos sveikatos apsaugos srityje saloje išlieka aktualios. Kaip teigia Pasaulio sveikatos organizacijos teikiamos pagalbos koordinatorius Pino Annunziata: „Per ateinančias savaites mes galime susidurti su rimtomis problemomis sveikatos apsaugos sferoje“. Praėjus mažiau nei dienai po katastrofos, Haičio link, pasiruošę padėti, jau plaukė JAV karinio laivyno ir pakrantės apsaugos laivai, o 2000 jūros pėstininkų buvo liepta ruoštis ekspedicijai. Prireiks jų visų. Pranešimuose iš nelaimės vietos iš karto buvo nurodyta, kad trūksta sunkiosios griuvėsių valymo technikos ir žmonėms tenka rankomis atkasinėti savo artimuosius. JAV karinės pajėgos pasistengs garantuoti, kad Haičio oro ir jūros uostai galėtų priimti tarptautinės pagalbos Haičiui bangą. Kaip visada besivystančiame pasaulyje, prioritetas bus švarus vanduo. Kadangi geriamojo vandens paskirstymo sistemos yra sunaikintos, o išgyvenusieji plūsta į pagalbos stovyklas be jokios sanitarinio patikrinimo, vanduo greitai gali būti užkrėstas, ir tai taps tokių ligų kaip cholera ir dizenterija epidemijų pradžia.
Tačiau jeigu pagalba bus adekvati, baisiausių pasekmių pavyks išvengti. Šiandien pasaulis retai susiduria su infekcinių ligų proveržiais po panašių nelaimių: net 2004 m. cunamio, kurio metu žuvo daugiau nei 200 tūkst. žmonių, atveju greitas ir masinis atsakas užkirto kelią aukų skaičiaus didėjimui. Todėl ypatingas tarptautinis dėmesys Haičiui galėtų ženkliai patobulinti jo sveikatos apsaugos sistemą, kaip tai po cunamio įvyko Indonezijos Aceh provincijoje.
Visi, kas linki Haičiui tik gero, tikėsis būtent tokios šios istorijos pabaigos. Daug kas padarys daugiau. Vienas iš daugybės misionierių, kurie pirmieji pranešė apie tai, kas vyksta Haityje, Troy Livesay per Twitter taip apibūdino atmosferą, kuri vyravo pirmą naktį po nelaimės: „Bažnyčiose dainuoja melsdamiesi... Tai gražiausias garsas tragedijos sūkuryje“.
Nebūtina būti tikinčiuoju, kad galėtum tikėti, jog daugybę nelaimių išgyvenusių Haičio gyventojų maldos bus išgirstos.
Parengta pagal time.com
