Televizijų programų tinkleliai atrodo sudaryti taip, lyg programų direktoriai nusižiūrėtų vieni nuo kitų: tuo pačiu metu į eterį transliuojami dainų ir šokių projektai, pokalbių, pseudo publicistikos šou arba bulvarinės laidos. Vieni šalia kitų įrašyti amerikietiški animaciniai filmai, meksikietiškos muilo operos, lietuviški serialai, „premjeriniai“ vakaro filmai kovoja už tikslinės auditorios dalį.
Televizijų programos tapo panašios į greito maisto meniu − restoranai skirtingi, patiekalų pavadinimai taip pat, tačiau racionas vis tas pats. Vartojimas analogiškas − greit sukramtyti, praryti ir pamiršti. Kiek tai naudinga „organizmui“, ne taip svarbu. Ar yra iš ko rinktis mąstančiam žiūrovui? Ir jei televizija „bukina“ suaugusiujų auditoriją, kaip ji gali paveikti augančią kartą? Apie tai kalbėjome su televizijos „virtuvę“ žinančiais žmonėmis ir vaikų bei jaunimo psichologais.
Apie televizijos įtaką
Į klausimą ar informacijos sklaidai keliantis į internetą, televizijos įtaka visuomenei yra sumažėjusi, žurnalistas, buvęs ilgametis laidų vedėjas Rimas Bružas atsakė neigiamai. „Televizija buvo, yra ir bus, jos vartojimas banguos, bet ji tikrai išliks. Tai yra paprasčiausias, lengviausias informacijos gavimo būdas“, − pabrėžė R. Bružas.
„Tema apie televizijos įtaką vaikų ugdymui yra nauja ir neišnagrinėta. Nesu matęs ar girdėjęs, kad pastaruoju metu kas nors būtų nagrinėjęs šį klausimą, − kalbėjo žurnalistas Henrikas Vaitiekūnas. − Tai yra nemalonus, sunkus darbas, kurio niekas nenori imtis“.
Žurnalisto manymu, tokiu turiniu, kokį dabar pateikia komercinės televizijos, auginami „debiliukai“. „Kai aš stebiu šiuolaikinį jaunimą, mane labiausiai stebina tai, kad jie visiškai neskaito. Netgi laikraščių, ką jau kalbėti apie knygas“, − stebėjosi H. Vaitiekūnas.
„Jaunimo linijos“ vadovo, psichologo Pauliaus Skruibio teigimu, yra pakankamai tyrimų duomenų, rodančių, kad televizija turi didelę įtaką vaikų elgsenai. „Labai daug priklauso nuo turinio, bet kaip priemonė, ji labai veiksminga“, − kalbėjo psichologas.
„Mažiausiųjų auditoriją mėgsta animaciją, todėl labai svarbu, kokio įtaigumo yra tie filmukai, koks jų turinys. O jis gali būti visoks − kartais skatinantis draugiškumą, kartais agresyvumą“, − pabrėžė P. Skruibis.
Programų tinklelių sudarymo specifika
LNK programų direktorius Arūnas Motiekaitis komercinės televizijos strategiją apibūdino paprastai. „Visų pirma atsižvelgiama į tai, kokia auditorija dominuoja tam tikroje laiko zonoje. Padaroma analizė, atliekami tyrimai, išsiaiškinama, kaip vyksta žiūrovų migracija prie televizoriaus, pagal tai ir formuojamos laidos“, ‒ kalbėjo televizininkas.
Taip pat jis aiškino ir programų vaikams atrankos metodiką. „Žiūrima, kokie yra nauji, pasaulyje dominuojantys pavadinimai. Bendraujama su vaikais, kartais daromos tikslinės apklausos, kalbama ir neoficialiai, kreipiamas dėmesys į tai, ką jie aptarinėja. Atrankos pobūdis labai įvairus“, ‒ aiškino A. Motiekaitis.
„Reklamos užsakovai mieliau renkasi platesnę auditoriją, didesnę perkamąją galią turinčius žiūrovus. O jaunoji auditorija neturi perkamosios galios, be to, jų poreikiai pakankamai specifiniai ‒ saldainiai, žaislai, limonadas, ledai. Tik specializuotos kompanijos domisi tokiomis reklaminėmis pozicijomis“, ‒ kalbėjo A. Motiekaitis.
TV3 programų direktoriaus Jurgio Jefremovo komentaruose buvo juntami prieštaravimai. Anot jo, suteikiant žiūrovui kokybišką pramogą ir informaciją, kuri gerina gyvenimo kokybę reitingai „ateina savaime “, antra vertus, jie yra komercinės televizijos veiklos pagrindas.
„Vienas reitingo punktas atitinka maždaug 30 tūkstančių realių Lietuvos gyventojų. Aukštas reitingas reiškia, kad laida sudomino daugybę žiūrovų, ji buvo jiems reikalinga ir nebuvo ištransliuota į tuštumą. Kurti laidas, kurios yra aktualios kuo platesnei auditorijai – toks ir yra pagrindinis TV3 tinklelio sudarymo principas, kurį, aišku, palaiko ir reklamos užsakovai, finansiškai užtikrinantys mūsų veiklos tęstinumą“, ‒ dėstė J. Jefremovas.
Lietuvos televizijos programų direktoriaus Rolando Maskoliūno teigimu, nacionalinio transliuotojo programų tinklelio sudarymo principai kitokie negu komercinių televizijų. „Norime atspindėti visiems gyventojų sluoksniams svarbius įvykius, projektus, todėl mes stengiamės ne tik siekti reitingų (nors tai irgi labai svarbu), bet ir vykdyti misiją“, ‒ tvirtino R. Maskoliūnas.
Paklaustas ar, jo manymu, Lietuvos televizijos eteryje pakanka kultūrinių ir edukacinio pobūdžio laidų, R. Maskoliūnas pabrėžė, kad norėti „daugiau ir geriau“ yra natūralu. „Man pačiam įdomiausia žiūrėti pažintines laidas, skaityti mokslo populiarinimo knygas, žiūrėti gerus filmus. Jei žmogus domisi pasauliu, jis nori kokybės, to paties norime ir mes, tik ne visada turime galimybių poreikius patenkinti“, ‒ teigė R. Maskoliūnas.
Švietimas ir auklėjamoji funkcija − visiškai užmiršta
Kalbančio šia tema R. Bružo balse girdėjosi neviltis. „Programų tinkleliai sudaromi atsižvelgiant į vieniems programų direktoriams suprantamus statistinius vienetus. Aš nesuprantu, kodėl jų manymu, vaikams turėtų patikti šokių, dainų projektai ir kitos panašios laidos. Jei ir žiūrima į jų poreikius, tai tik per kažkokią pseudo pramoginę prizmę“, − kalbėjo žurnalistas.
„Žiūrima į reitingo kiekybę, o ne į kokybę. Nekreipdami dėmesio į vaikus ir jaunimą, televizininkai situaciją, manau, tiktai blogina, − tvirtino R. Bružas. − O atsakomybės už tai neprisiims niekas, nes ta atsakomybė yra bendra, kolektyvinė“.
Ilgą laiką televizijoje dirbusio žurnalisto teigimu, žmonių švietimas, auklėjamoji funkcija dabar nustumta į šoną. „Nesinori būti bambekliu, tačiau mano manymu, daroma didžiulė klaida. Žiūrovas nėra auginamas, jo sąmoningumas nėra skatinamas. Kokius tai duos rezultatus, sunku prognozuoti, greičiausiai bus liūdna“, − sakė R. Bružas.
„Tai nėra prioritetinis punktas. Gerai, jei tokio pobūdžio informacija yra vaikams skirtose programose, bet tai nėra svarbiausia komercinių televizijų prerogatyva vertinant vaikišką produktą, jo patrauklumą“, ‒ pripažino A. Motiekaitis.
Galimybė rinktis tapusi būtinybe
Taip pat atidžiau rinktis programas vertėtų tada, kai prie televizoriaus susirenka visa šeima. „Tėvai turėtų labai selektyviai žiūrėti, kas yra rodoma per televiziją, saugoti savo vaikus. Televizorius tampa ta masinės informacijos priemone, nuo kurios reikia saugiklių“, − sakė R. Bružas.
„Taip pat kaip augančiam ornanizmui reikalingas itin kokybiškas, be konservantų maistas, kurio pasirinkimas prekybos centruose yra gausus, taip pat yra ir su informacijos sklaida. Be abejo, besiformuojantis žmogaus protas yra itin imlus įvairiems nekokybiškiems dalykams“, ‒ kalbėjo R. Maskoliūnas.
„Vaikams ir jaunimui skirtas turinys atrenkamas labai atidžiai. Žinoma, per ilgus darbo metus pavienių neapsižiūrėjimų pasitaikydavo – dažniausiai dėl skirtingų amžiaus cenzo standartų taikymo užsienio produkciją gaminančiose šalyse. Bet galiu drąsiai teigti, kad dabar iki 21 valandos mes nerodome nieko, ko neleisčiau žiūrėti savo trims dukroms, kurioms dabar 11-a, 4-eri ir 2-eji metukai“, ‒ tvirtino J. Jefremovas.
„Tiek televizijoje, tiek internete visko yra be galo daug, tačiau tas turinys nėra užtvindantis be jokio pasirinkimo. Tėvai gali rinktis, kokį kanalą žiūrėti, kokius filmus ar animacinius filmukus rodyti vaikams. Problema atsiranda tada, jei tėvai patys nedalyvauja arba parenka netinkamą turinį“, − akcentavo P. Skruibis.
„Be abejo, iš pradžių formuoti vertybių pagrindus ir atrinkti žiūrimas laidas reikia tėvams, nes televizija skatina tam tikrą elgseną. Tačiau vien tik „nuogas“ draudimas niekada neduos efekto. Šalia visad turi būti formuojama vertybių skalė tam, kad jaunas žmogus pasitikėtų savimi, mokėtų atsakingai priimti sprendimus, pats pasirinkti. Nepristovėsime visad šalia, ypač dabar, kai kiekvienas telefonas turi internetą“, − kalbėjo vaikų psichologas Linas Slušnys.
Svarbiausia, kad ugdytų ne tik televizija
Kalbėdamas apie paauglių auklėjimo specifiką, P. Skruibis akcentavo tvirto ryšio tarp tėvų ir vaikų svarbą. „Jei santykiai lygiaverčiai, kaip ryšys tarp partnerių, tėvai turės gerokai didesnę įtaką ir galės išsakyti savo nuomonęs dėl televizijos, popkultūros ir kitų klausimų. Paaugliams ta nuomonė taip pat darys įspūdį ir jie į ją atsižvelgs“, − sakė P. Skruibis.
„Be jokios abejonės, televizija gali formuoti požiūrį į tam tikrus dalykus. Įtaka bet kokiam žmogui, taip pat ir vaikui, priklauso nuo to, kas ir kokias vertybes jam formuoja šalia. Jei tai tik televizija, tai ji turi didelę įtaką, o jei yra kiti žmonės, tarkime, tėvai, mokytojai, tai jos poveikis gali būti labai mažas“, − pabrėžė L. Slušnys.
Edukacinės laidos − prabanga
Lietuvos televizijos laidas „Studentų lyga“, „Gustavo enciklopedija“ − kaip geriausius iš nedaugelio likusių, įvardijo pašnekovai. Tačiau jų reitingai nedideli ir leisti sau prabangą rodyti visą sezoną tokius projektus, gali tik visuomeninis transliuotojas. Televizijoje vyrauja tos pačios lietuviško verslo tendencijos − planuojama į artimiausią ateitį, o tokios tolimos investicijos, kaip sąmoningumo ugdymas, švietimas, kol kas yra nepastebimos.
„Iš esmės yra pakankamai nuotolinga gaminti laidas vaikams, o edukacinės laidos, deja, pritraukia ne tiek daug auditorijos, kaip serialai ar animacija“, ‒ konstatavo A. Motiekaitis.
„Žmonės labiau žiūri Radžio nuotykius, negu, pavyzdžiui, „Ateities lyderius“. Antra vertus, šalies ateitį lemia aktyviausi, intelektualiausi žmonės, galbūt jų nėra daug, tačiau jie sudaro svarbią kritinę masę, į kurią mes taip pat orientuojamės“, ‒ komentavo R. Maskoliūnas.
„Į antrą planą stumiamos tos laidos, kurios yra nežiūrimos. O nežiūrimos jos dėl to, kad sukurtos nemokšiškai ir nuobodžiai, dangstantis švietėjiška misija – panašiai mokykloje nenuoširdus mokytojas bando per prievartą brukti mokiniams informaciją, tačiau jie vis tiek viską praleidžia pro ausis“, ‒ edukacinių laidų trūkumą eteryje aiškino J. Jefremovas.
„Bandymų padaryti jaunimo projektą viename ar kitame kanale būna prieš kiekvieną sezoną. Visgi, tokie projektai paprastai užgęsta, taigi reikia pagalvoti, kodėl publika nežiūri tokių laidų, kokios priežastys. Galbūt trūksta vizualinio patrauklumo, aktualumo“, − svarstė R. Bružas.
„Yra viena kita analitinė laida, tačiau tai lašas jūroj. Apie laidas vaikams taip pat sudėtinga kalbėti, nes jų tiesiog nėra. Na, galbūt „Linksmoji šeimynėlė“ ar „Gustavo enciklopedija“ orientuotos į jaunąją auditoriją, tačiau tam skiriama per mažai dėmesio. Jeigu norime sukurti kažką vaikams, reikia daugiau investuoti, įdėti daugiau pastangų“, − konstatavo L. Slušnys.
Televizija tenkina visuomenės poreikius
Paklaustas apie „bukinančios“ televizijos atsiradimą lemiančias priežastis, L. Slušnys teigė, kad žiūrovai gauna, tai ko jie nori. „Turbūt nėra poreikio, nėra spaudimo iš visuomenės, kad jiems reiktų kažko daugiau. Televizijos orientuojasi į tai, ko reikia žmonėms, o jiems šiuo metu reikia šou“, − tvirtino psichologas.
„Komercinė televizija visų pirma siūlo tai, ką žmonės nori žiūrėti labiausiai, kas patinka plačiausiai auditorijai, o ne specifinėms grupėms“, ‒ sutiko A. Motiekaitis.
Komercinės televizijos įvaizdį ginti bandė J. Jefremovas. „Bukinančiomis“ lietuviškas televizijas vadina tie, kurie tebeserga sovietine nostalgija ir kuriems animacinis filmas „Na, palauk!“ arba propagandinės laidos apie derliaus nuėmimą tebėra kultūrinio švietimo viršūnė. Deja, pasitaiko snobų ir tarp televizijos veikėjų, kurie laiko save intelektualais, nes matė vieną Koršunovo spektaklį, o laidas, jų įsivaizdavimu, tenka kurti „bukai“ visuomenei. Tokie rinkoje ilgai neišsilaiko – žiūrovas labai greitai pastebi jų nenuoširdumą“, ‒ tvirtino programų direktorius.
