Pasak P. Ukso, nusakyti su kokiomis problemomis kasdien kreipiasi žmonės yra labai sunku, nes jos labai įvairios: nuo paprasto peršalimo iki insultų, avarijų ar kas sekundę blogėjančių būklių. Kaip bebūtų gaila, tačiau medikų pastangos ne visada atsiperka ir gyvybė užgęsta jaučiant bejėgiškumą.
Gydytojas Uksas buvo vienas iš septynių pirmųjų skubiosios pagalbos medikų Lietuvoje, stažavosi Amerikoje, kur mokėsi vadovavimo skyriui paslapčių.
Medikas atskleidžia, kad vis dėlto skubiosios pagalbos gydytojams tenka iškęsti daugybę streso ir adrenalino ne tik dėl pacientų būklės, bet ir dėl jų elgesio.
Naujienų portalas tv3.lt tęsia straipsnių ciklą „Gelbstintys gyvybes“. Kviečiame susipažinti su skubios pagalbos gydytojo darbu iš arčiau.
Buvote vienas iš pirmųjų, kurie išdrįso pasirinkti skubiąją mediciną. Kodėl tam ryžotės?
Mano studijų pabaigoje kūrėsi skubiosios medicinos rezidentūra. Mes pakankamai vėlai apie tai sužinojome tiek studijuojantys Vilniaus universitete, tiek Lietuvos sveikatos mokslų universitete.
Ši rezidentūra startavo pačioje studijų pabaigoje, tad norėję ją pasirinkti turėjo labai greitai apsispręsti. Aš niekada savęs neįsivaizdavau kitokio profilio darbe nei intensyvi terapija, reanimatologija, taip pat ir skubi medicina. Tai yra labai dinamiška specialybė, taip pat daugiau ar mažiau pamaininis darbas: tu dirbi su pacientais kažkokį laiko tarpą, tada eini pailsėti ir grįžti po kelių valandų arba kitą dieną.
Nenorėjau rutininio darbo, kokį aš dirbu dabar (juokiasi), nenorėjau kiekvieną dieną vaikščioti į darbą, labiau norėjau dirbti pamainomis ir su įvairias patologijas turinčiais pacientais. Tai liečia ir reanimatologiją. Gali būti žmonės su įvairiausiomis patologijomis: sunkiomis ligomis, traumomis ar tiesiog patyrę komplikacijas po chirurginių intervencijų ar operacijų.
O skubiojoje medicinoje darbas apskritai yra labai dinamiškas. Jeigu žiūrėsite visus užsienyje sukurtus serialus, jie visi bus apie skubiąją mediciną. Taip susidaro įspūdis, kad tai „linksmiausia“ vieta dirbti, turiu omenyje, su daugiausiai adrenalino.
Aš labai nedvejojau ir per vieną dieną pakeičiau visus motyvacinius pokalbius į skubiosios medicinos. Tuo metu dar nebuvo didelio konkurso, matyt, daugeliui buvo nedrąsu rinktis visiškai naują specialybę ir nežinomybę. Aš pasirinkau ir dėl to esu labai laimingas.
Stažavotės Amerikoje. Kaip viskas atrodė ten?
Mes buvome viena iš pirmųjų lietuvių grupių, išsiųstų į Ameriką už Kazickų šeimos fondo paramą. Tikslas buvo pasimokyti skubios medicinos skyriaus valdymo įgūdžių. Stažuotė truko 6 savaites. Mes pamatėme ne tik šalį, bet ir ligoninę, kurioje atsirado skubioji pagalba.
Iš tikrųjų, kai ką mes darome kitaip, o kai ką – netgi geriau. Yra, ko galėtume pasimokyti iš jų, pavyzdžiui, motyvacinės sistemos arba vadovavimą tobulinti, bet kalbant apie pacientus, jų nusiskundimus ir ligas, mes visi esame panašūs. Tiek čia, tiek ten žmonės serga tomis pačiomis ligomis ir jų gydymas panašus.
Skirtumas yra kaip prieini prie paciento, kaip su juo bendrauji, kiek investuojama į darbo krūvį, į darbo krūvio valdymą, kad personalas neperdegtų ir nepervargtų. Tai yra esminiai skirtumai. Tiek Lietuvoje, tiek Amerikoje, tiek Portugalijoje gydymo sistema yra panaši.
Kokių savybių reikia norint dirbti greitojoje pagalboje?
Visų pirma reikalinga beprotiškai didelė kantrybė. Pacientai kartais atvyksta išsipasakoti visų savo gyvenimo bėdų ir gydytis lėtinių ligų, kurios juos vargina ilgą laiką ir jie atvažiuoja ieškoti pagalbos pas mus. Didžiajai daliai tokių pacientų mes padėti menkai kuo galime, pavyzdžiui, gydyti 2 metus besitęsiantį nugaros skausmą ar galvos svaigimą, kuris trunka 10 metų.
Iš principo patys žmonės dar nesuvokia, kad greitoji pagalba yra skirta skubioms ligoms ir būklėms, lėtinių ligų mes neišspręsime. Mūsų resursai nėra tokie dideli – mes neturime visų reikiamų tyrimų ir daugybei tyrimų yra eilės, tokios pat eilės jiems yra ir skubiojoje pagalboje. Mes to nepaspartinsime. Žinoma, visi pacientai yra pakonsultuojami, jiems padaromas nuskausminimas ar tai, kas būtina.
Tada yra sprendžiama, ar juos iš tikrųjų reikia paguldyti į ligoninę ir ar tai yra lėtinės ligos pablogėjimas, reikalaujantis stacionaraus gydymo, ar visgi juos reikia išleisti namo ir, deja, viskas vėl atsinaujins už dienos ar dviejų, vis tiek tam reikalinga planinė pagalba, dėl to mes užbėgti eilei į priekį negalime.
Yra tam tikros taisyklės, kurios vyrauja medicinos sektoriuje, ir greitoji pagalba tikrai negali išspręsti visų žmonių bėdų.
Kiek per parą kreipiasi žmonių į skubios pagalbos skyrių?
Praėjusių metų vidurkis yra 284 pacientai per parą. Pas mus ligoninėje yra bene didžiausias priėmimo skyrius kalbant apie suaugusius žmonės, jeigu ne pats didžiausias, Lietuvoje ir visose Baltijos šalyse. Galėčiau taip teigti. Profiliai yra labai įvairūs.
Mes esame orientuoti į įvairių traumų skubiąją pagalbą, tačiau didelė dalis žmonių kreipiasi ir dėl terapinių ligų pablogėjimo, ar hipertenzijos, ar plaučių ligos, diabeto. Tai nutinka dviem atvejais: pirma, jeigu šeimos gydytojas nusiunčia į artimiausią ligoninės priėmimo skyrių, antra, žmonės renkasi jiems labiausiai girdėtas ligonines, nors galbūt kitose būtų galima gauti kur kas platesnio profilio pagalbą. Tų pacientų, kurie kreipiasi dėl terapinių ligų, per parą yra apie 50-60.
Ar dažnai kreipiasi su sloga ar peršalimu?
Labai įvairiai. Didžioji dauguma žmonių tikrai reaguoja į savo susirgimus, tik vieni mažiau, o kiti daugiau. Kai kurie žino tas buitines priemones gydytis peršalimą ar žarnyno virusinę infekciją, pasireiškiančią viduriavimu, ir jie puikiai su tuo susitvarko namuose ir kreipiasi į šeimos gydytojus tuo atveju, kai susirgimas tęsiasi kelias dienas ir situacija nebegerėja, o blogėja.
Kita dalis pacientų, ypač jaunesnio amžiaus, išsigąsta, pradeda panikuoti ir skuba ieškoti pagalbos į artimiausius skubios pagalbos skyrius. Kartais tokiais atvejais jiems tenka ir susimokėti, nes jie nepasidomi, kur jiems reikėtų kreiptis nedarbo dienomis, savaitgaliais ar naktį. Jie nepasidomi, su kuria ligonine jų poliklinika yra sudariusi sutartis, ir į kurią galima nuvykti pasikonsultuoti.
Kitas dalykas – visi nedarbingumo klausimai. Kartais žmonės ir susitvarko namuose gydymo prasme, bet negali eiti į darbą, nes dirba jautresnėse srityse, kaip pavyzdžiui, auklėtoja darželyje. Jeigu ji kosėja, karščiuoja ir čiaudi, yra didelė tikimybė, kad ji gali užkrėsti vaikus, todėl dirbti negali. Dažnai tokiu atveju kreipiasi į skubios pagalbos skyrių dėl elementaraus nedarbingumo pažymėjimo, nors tai yra šeimos gydytojo kompetencija. Jo nedarbo metu tai perima kitos gydymo įstaigos.
Ar savaitgaliais padaugėja besikreipiančių?
Būna įvairiai. Nelygu, koks savaitgalis. Jeigu paimtume Joninių savaitgalį, tai ojojoj, kaip padaugėja. Ypatingai traumų ir girtų asmenų. Galima sakyti, kad penktadienio naktį ir šeštadienį padaugėja pacientų, taip pat sekmadienį. Tik jų profiliai skiriasi. Šeštadieniais daugiausiai važiuoja traumatologiniai pacientai ar toksikologiniai, gerokai padauginę ar net perdauginę alkoholio ar kitų psichotropinių medžiagų, o sekmadieniais – vyresnio amžiaus.
Visada jaučiame pacientų antplūdį, kai gaunamos socialinės išmokos. Savaitę po šių išmokų gavimo pas mus padaugėja pacientų su traumomis, girtų, sužalotų, apsinuodijusių. Kiekvieną mėnesį tai kartojasi.
Visada galime numatyti, kad bus daugiau apsilankančių, kai pasirodys pirmasis plikledis, bus pavasario pradžia, maudymosi sezono pradžia, baikerių sezono pradžia. Tomis dienomis tikrai jaučiasi, kad padaugėja pacientų.
Dabar pavasarį irgi visi keliaus tvarkytis į sodus, bus kritimai nuo stogo, iš medžio, traumos, patirtos pjūklais ar kita technika, kai su ja dirbama neatsargiai. Kaip aš sakau, stogas skirtas paukščiams, o ne žmonėms. Žmonėms nėra ko ten lipti, o jie dar nuo jo ir krenta.
Kai būna numatomas pirmasis plikledis, mes stengiamės jam truputį pasiruošti, kitaip perskirstyti brigadas, slauges, nes dauguma paslydusių žmonių yra atvežami būtent į mūsų ligoninę.
Kalbant apie girtus žmones, ar jie apsunkina jūsų darbą savo elgesiu?
Labai. Vienas iš tokių pavyzdžių man nutiko praeitą savaitę budėjimo metu. Tam, kad susiūtume žmogui galvą, mes turėjome 3 kartus jį parsivesti iš lauko, nes jis atsisakinėjo pagalbos. Kraujuojančia galva stovėjo lauke, keikė visus įmanomus žmones. Mes jam pagalbą suteikti norėjome, bet per prievartą negalėjome.
Daug tokių situacijų pasitaiko. Esame labai dėkingi apsaugos kompanijoms, bet gydytojams ir slaugytojams dažnai reikia normalios apsaugos dėl fizinės grėsmės jų sveikatai. Yra didelė tikimybė būti pastumtam, sužalotam, o kad į tave paleis kėdę ar klaviatūrą, tai yra nebe išimtys, o kartais tampa ir rutina. Būti iškeiktam registratūroje, kodėl taip ilgai laukti, yra įprasta.
Girtumas iš tikrųjų juk nėra liga. Tai būklė, kuri praeina. Jeigu žmogus yra tik girtas, tai nereiškia, kad jis jau yra apsinuodijęs, ir jam jokios pagalbos suteikti nereikia, o tiesiog eiti namo ir blaivytis. Tas žmogus dažniausiai yra neatsakingas už savo elgesį ir pavojingas aplinkiniams, o tokiu atveju jam reikalingas suvaržymas, o ne greitoji pagalba.
Jeigu žmogus yra toks girtas, kad negali paeiti, tam reikalingos socialinės paslaugos. Vilniuje nėra blaivyklos, bet ligoninė juk irgi ne blaivykla. Su girtais žmonėmis mes turime labai daug problemų ir jų kiekis yra didžiulis.
Kokia yra įprasta darbo rutina?
Tikimės, kad šiandien bus apie 260-270 pacientų, jų profilis bus panašus: nuo 80 iki 100 traumas patyrusių pacientų, per 50 chirurginių, 50 terapinių, o visą kitą profilį sudarys insultai, galvos svaigimai, nugaros skausmai. Gal bus šiek tiek sunkesnių traumų. Mes esame politraumų centras, tai reiškia, kad mums atveža pacientus po eismo įvykių, kritimų iš aukštai, darbinių traumų. Jų nebūna labai daug, statistiškai 1 per dieną.
Visiškai spėlioti – neįmanoma. Vieną dieną daugiau trauminių ligonių, kitą – terapinių, trečią – chirurginių, o ketvirtą – neurologiniai ir krūva insultų, kuriems pagalba turi būti suteikiama čia ir dabar.
Atėjęs į budėjimą, niekada nežinai, koks jis gali būti. Gali būti ir labai labai blogas, bet jis vis tiek baigsis 8 ryto. Gali būti ir geresnis, kai darbo pasitaikys mažiau. Savo kolegoms sakau, kad ir koks blogas budėjimas būtų, bet jis vis tiek turi savo pabaigą. Kažkaip tą dieną reikia išdirbti, išgyventi ir eiti namo ilsėtis.
Koks buvo sunkiausias atvejis jūsų asmeninėje patirtyje?
Tų atvejų buvo nemažai. Nežinau, kiek galiu komentuoti dėl pacientų teisių. Bet visi atvejai, tiek geriausi, tiek sunkiausi, yra tie, kurie liečia vaikus. Kartais vaikai labai greitai keičiasi ir sveiksta. Būna atvejų, kai patenka į greitosios pagalbos skyrių labai dehidratavęs, o koregavus skysčių disbalansą jis staigiai atkunta ir pradeda bėgioti, ir griauti skyrių. Viskas gerai, tai rodo, kad vaikas sveikas ir jaučiasi gerai.
Lygiai taip pat greitai jiems blogėja ir jie miršta. Tai labai sunku. Ypač dabar, kai ir pats turiu atžalą. Emociškai tas dar labiau liečia. Pranešti apie vaiko mirtį ar dalyvauti tame procese ir matyti, kad dedate visas pastangas, bet būklė negerėja, o blogėja ir nieko negalite padaryti. Tai turbūt yra sunkiausias dalykas.
Fiziškai sunkių budėjimų buvo daug: ir be miego, ir be prisėdimo, be elementarių dalykų atlikimo.
Ar dažnai sulaukiate skundų?
Kiekvieną dieną. Vieni skundžiasi, kad reikėjo ilgai laukti, kiti, kad padarė per mažai tyrimų, dar kiti, kad per daug, kad nustatėme ne tokią diagnozę, kokią nurodė „Google“, kad nereagavome taip, kaip jiems galbūt norėjosi. Tačiau tai suprantama. Kiekvienam žmogui jo sveikata yra pati svarbiausia.
Kaip ir sakėte, ne visus pacientus pavyksta išgelbėti. Ar įmanoma priprasti pranešti šią žinią?
Manau, kad neįmanoma. Paprasčiausiai su laiku atrandi geresnius žodžius prieiti prie artimųjų ir pasakyti jiems šią žinią. Įvertindamas paciento amžių ir patologiją, kartais gali matyti, kad artimiesiems net palengvėja, nors tikriausiai negalima taip sakyti. Pavyzdžiui, jeigu žmogus 10 metų pragulėjo lovoje ir kankinosi po kelių insultų ar išplitusio vėžio. Kartais tai gali būti žmogus, patekęs į eismo įvykį ir, deja, neišgyvenęs.
Visos mirtys yra skirtingos. Kartais atsiranda tam tikri žodžiai, kurie leistų tai pranešti kuo atsargiau, o ne iškart pateikti faktą, kad „tokią ir tokią minutę, jūsų artimasis mirė“. Pirmas dalykas, reikia įvertinti artimųjų būklę: ar jie ramiai laukia, ar nerimauja, ar yra didžiulė panika ir tiesiog veržiasi pro duris.
Kalbėdamas apie mirtį turi būtinai prisistatyti, kad esi gydantis medikas, kokios aplinkybės, kokios būklės pateko, ką mes sužinojome iš greitosios pagalbos, kaip būklė blogėjo, ar to buvo galima tikėtis.
Kaip pavyksta susidoroti su tomis emocijomis, kurios užklumpa darbe?
Labai įvairiai. Tos netikėtos mirtys paliečia kiekvieną gydytoją, kuris dalyvauja gydymo procese, ypač tada, jeigu jame dalyvaujama ilgai. Tos emocijos visada būna blogos. Man nusiraminti ir pasimiršti padeda mano šeima. Šeimoje visi sveiki, viskas gerai, tai viskas pasimiršta.
Laikas su šeima, laikas gamtoje, sportas. Reikia nepamiršti, kad gyvenimas vyksta ne tik darbe. Turi būti skiriamas laikas ir poilsiui, pomėgiams ir šeimai.
Naujienų portalas tv3.lt pristato straipsnių ciklą „Gelbstintys gyvybes“. Ar kada nors susimąstėte, koks jausmas yra grįžti namo ir garsiai sau pasakyti: „Šiandien aš išgelbėjau gyvybę“? Mūsų visuomenėje yra tiek daug žmonių, kurie kiekvieną dieną išgelbėtas gyvybes skaičiuoja ant rankos pirštų – ugniagesiai gelbėtojai, greitosios medicinos pagalbos darbuotojai, gydytojai, psichologai. Kiekvieną šeštadienį kviečiame susipažinti bent su keletą iš jų, nes šie žmonės tikrai turi ką papasakoti.
