Nuo per didelės meilės gyvuliams iki keturkojų kankinimo – vos vienas žingsnis. Rožių gatvės mikrorajono pakrašty įsikūrusiems panevėžiečiams galvos skausmu tapo maždaug prieš porą metų priešais jų langus palaikį tvartelį susirentusios pensininkės ūkis. Vietiniai tikina nebegalintys tverti matydami net žiemą lauke prie sukrautos šieno stirtos kinkuojantį arklį ar kaip įniršusi šeimininkė gyvuliams šonus vanoja lazda.
Kaimynai susirūpino
Viena nemenką ūkį prižiūrinti 64-erių Genovaitė Veronika Dagienė keletą kartų per dieną į tvartelį kulniuoja iš savo namų „rožyne“. Nors gyvuliai reikalauja nemažai vargo, pensininkę net supykdo aplinkinių užuominos, kad gal jau atėjo laikas atsisakyti ūkio.
„Visą žiemą arklį lauke prie šieno krūvos matome. Supančiotas gyvulys visur vaikšto, ateina į kiemus. Kokios jo kojos baisios – kanopos atsilupusios, kraujuoja. Baisu žiūrėti ir klausyti, kaip atėjusi parsivaryti šeimininkė arklį pagaliu muša ir visokiais žodžiais plūstasi. Gyvuliui basliu per nugarą duoda“, – baisėjosi G.V.Dagienės kaimynas.
Anot jo, priekaištaujantiesiems, kad kankina gyvulį, pensininkė atšauna, esą arkliui šaltis – nebaisus, jam netgi geriau po sniegą braidžioti, nei tvarte pririštam stypsoti.
Pasak kaimynų, G.V.Dagienės augintiniams nesaldu ir vasarą – neva aplinkui tvartelį besiganančios karvės net per didelius karščius retai girdomos.
„Reikia gyvulius iš jos išvaduoti. Jai pačiai ką nors sakyti bijome, dar padegs supykusi“, – dėl G.V.Dagienės kaimynystės nerimauja „rožyno“ gyventojai.
Dirbti kompiuteriu – valkatauti
Nors ir bijodami „ūkininkės“ keršto, netekę kantrybės G.V.Dagienės kaimynai prieš porą dienų ant kojų sukėlė gyvūnus ginančias organizacijas. Gyvūnų globos draugijai, Panevėžio apskrities maisto ir veterinarijos tarnybai buvo pranešta apie Pievų gatvėje ant sniego besiganantį arklį.
Gelbėti gyvulio nuskubėję veterinarijos inspektoriai arklį vis dėlto rado tvartelyje kartu su dar keturiais galvijais. Kad arklys neseniai braidžiojo po sniegą, išdavė prie lauke suverstos šieno stirtos palikti pėdsakai.
Prie tvartelio durų su kibiru pašildyto vandens inspektorių sutikta G.V.Dagienė, vos išgirdusi, kokie svečiai aplankė jos ūkį, prapliupo plūstis.
„Aš darbą dirbu, gyvulius auginu, o jūs prie kompiuterių sėdit – valkaujat!“ – šaukė pensininkė.
Dar labiau „ūkininkė“ įsiuto išgirdusi, kad veterinarai atvažiavo patikrinti, ar gyvuliai tinkamai prižiūrimi.
„Jums tik gyvuliai ir medžiai terūpi, bet ne žmogus“, – tvarto duris užstojusi piktinosi karingai nusiteikusi G.V.Dagienė.
Negaila nei gyvulių, nei žmonių
Ūkio šeimininkė neslėpė, kad arkliui žiemą dažnai tenka po sniegą pabraidžioti. Anot jos, kuinui tik geriau lauke, jei šaltis tesiekia 15 laipsnių. Bėda tik, kad prie šieno stirtos pririštą gyvulį kažkas vis paleidžia nuo grandinės.
G.V.Dagienė nė nebandė gintis inspektoriams užsiminus, kad kaimynai ją apskundę dėl netinkamo elgesio su gyvuliais. Pensininkės supratimas apie gyvulių priežiūrą – šiurpinamas: mano gyvuliai, kaip noriu, taip su jais elgiuosi.
„Na ir kas, kad nudvės. Man negaila. Man ir tavęs negaila“, – rėžė pensininkė ją sugėdinti bandžiusiems tikrintojams.
Inspektorei Laimai Šomkienei pradėjus sakyti, kad gyvulys – ne stalas ar kėdė, kad jam, kaip ir žmogui, skauda, ūkininkė pareiškė tokių pasakų nesiklausysianti.
„Kai pinigų gauni be proto, gali pasakas sekti. Visi gyvenkim be pinigų ir bus gerai. Eik ir pasiimk gyvulius, jei nori. Bet kad kas antrą dieną man po 10 litrų pieno pristatytum“, – grūmojo G.V.Dagienė.
Atlyžusi pažadėjo tvarkytis
Nors dėl lauke besiganančio arklio kaimynų iškviesi veterinarijos inspektoriai gyvulį rado pririštą tvartelyje kartu su dar dviem jaučiais ir dviem karvutėmis, tačiau G.V.Dagienės už ūkio priežiūrą negalėjo pagirti.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
