Kreivakiškio dvarelis tapo prieglobsčiu vokiečių aviganiams ir benamiams gyvūnams. Čia įsikūrusi panevėžietė šunų veisėja Ilma Andronenko yra laikinoji pamestinukų globėja, ieškanti jiems naujų šeimininkų. Tuo Ilma užsiima vienintelė Pakruojo rajone.
Grafas išduotas du kartus
Kiekvieną rytą Ilma įsispiria į guminius batus, velkasi striukę, sportines kelnes. Tai – jos darbo apranga, tinkanti ir voljerus valyti, ir vandenį bei maistą augintiniams išdalyti, ir juos dvarelio sode dresuoti. Darbo moteriai netrūksta, nes vien savų, vokiečių aviganių veislyno šunų – septyni.
Dar du voljerai skirti globotiniams. Jų dvarelyje gyvena trys.
Ilma atidaro vieno iš voljerų duris, ir įspūdingo dydžio Grafas liuokteli į pievą. Suka ratus po žolę uostinėdamas, vis pribėga prisiliesti prie globėjos. Pašauktas atlekia, pagal dresavimo taisykles atsisėda šalia, laukdamas leidimo dūkti toliau. Tik akys liūdnos.
„Reto gyvybingumo, sveikas, mėgsta žaisti ir bendrauti. Pirmą kartą Grafas buvo sugautas valkataujantis gatvėje. Paaiškėjo, kad šuo turi mikroschemą. Pagal ją išaiškinti šeimininkai Grafą atsiėmė. Bet netrukus patys atvežė į gyvūnų prieglaudą su skiepų knygele. Taip ir nesupratome, kodėl žmonės savo augintinį išdavė antrą kartą“, – linguoja galvą I. Andronenko.
Ilma Grafui ieško naujų šeimininkų.
Išgelbėti nuo mirties
Mišrūnai Pečkinas ir Kalibra dvarelyje atsirado neseniai.
„Gyvūnų globos organizacijų voljerai perpildyti – žmonės nuolat atsikrato savo augintinių. O naujų šeimininkų ar laikinų globėjų tiek daug nerandame. Kartais keturkojų globėjai turi spręsti skaudų klausimą: kuriuos iš gyvūnų pasmerkti numarinti. Nes, versdamiesi tik iš aukų, visų išlaikyti neišgali“, – realybės negražina Ilma.
Mirties verdiktas pakibo ir virš Pečkino bei Kalibros galvų. Pirmasis – valkatavęs gatvėje, sunykęs, sirgęs keliomis ligomis. Kalibrai ilgiau nei metus nesisekė rasti šeimininkų.
„Bendraminčiai rašė man į „Facebook"-ą, prašė gelbėti šiuos šunis. Bet tada neturėjau galimybių. Lietuvos gyvūnų globos draugija finansiškai padėjo įrengti naują voljerą. Jį pabaigus, ir parsivežiau abu šunis“, – pasakoja globėja.
Ilma jau deda skelbimus internete apie namų ieškančią Kalibrą ir tikisi, kad pavyks juos rasti jaunai, meiliai kalaitei. O su Pečkinu, haskių mišrūnu, globėja dar ketina padirbėti: išmokyti jį vykdyti pagrindines komandas, šukuoti, kol baltas sidabrinis garbanotas šuo atgaus prigimties duotą grožį.
Du murkliai
„Naujiems šeimininkams šunys ir katės atiduodami kastruoti, sterilizuoti. Tad žmonės tikrai neturės problemų dėl neplanuotų palikuonių“, – sako Ilma.
Savais ji vadina iš prieglaudos paimtus katytę ir katinėlį. Prieš pusantrų metų įsikūrusi dvarelyje, pamatė, kad pastate siautėja pelės. Ir abu su sūnumi nutarė – be katino neapseis. Naujojo augintinio važiavo į gyvūnų prieglaudą. O ten Ilmai į akį krito vienas, sūnui – kitas gyvūnėlis. Į Kreivakiškį parvažiavo abu murkliai.
„Deja, kačių paimti laikinai globoti negaliu. Name šeimininkaujantys mūsiškiai kategoriškai nebeįsileidžia kitų. O kieme katėms per šalta ir nesaugu – pora mano veislyno šunų agresyvūs kitiems gyvūnams“, – sako I. Andronenko.
Išnuomojamą už priežiūrą Kreivakiškio dvarelį ji prieš pusantrų metų surado skelbimų skiltyje internete, ieškodama kaimo sodybos, kur galėtų įsikurti su veislynu.
Gyvūnus globoja nuo vaikystės
Ilma pamestinukus globoja nuo vaikystės. Tėvai leisdavo parsivesti benamį šunelį ar katę ir laikyti, kol jam suras namus. Įkurdinusi vieną gyvūnėlį, mergaitė tuoj susirasdavo kitą globotinį ir istorija kartodavosi. Nė neskaičiuoja, kiek benamių išgelbėjo ir rado jiems šeimininkus.
„Ėmiau domėtis šunų psichologija, dresūra. Nuo penktos klasės pradėjau dresuoti iš gatvės parsivestus šunis. Pamokyti augintinius paprašydavo ir draugai. O svajonė buvo – vokiečių aviganis“, – pasakoja Ilma.
Pirmoji – Džika
Aštuonioliktojo gimtadienio proga mergina padovanojo sau pirmąjį tikrai „savo“ šunį – kilmingą vokiečių aviganę Džiką, gimusią tą pačią dieną, kaip ir šeimininkė. Kalaitė tapo jos gera drauge. Ilma ir į kavines įsiprašydavo kartu su augintine, ir koncerto klausėsi, o kartą, jau studijuodama, neturėjo kur palikti Džikos ir atsivedė į auditoriją. Keturkojė „studentė“ ramiausiai išbuvo po stalu visą paskaitą.
Aviganė nuo šeimininkės nesiskyrė ir globėjišku charakteriu.
„Džika buvo visų mažylių motina: pasiruošusi globoti ir rūpintis ne tik mažais šuniukais, bet ir kačiukais, net triušiukais. Nesvarbu, kad tuo metu neturėdavo jauniklių. Kartą man atnešė kažkieno išmestą į delną telpantį kačiuką. Džika jį tuoj pat „įsivaikino“. Ir su ja bendraudamas kačiukas išaugo visai ne katiniškas – perėmė šunų bendravimo manieras, net uodegą vizgindavo, kaip šuo“, – prisiminė I. Andronenko.
Lietuvoje ėmus organizuotis gyvūnų globėjams, diplomuota kompiuterių specialistė Ilma tapo viena iš draugijos „Pifas“ iniciatorių, pirmojo šios draugijos internetinio puslapio kūrėja.
Vėliau I. Andronenko buvo sustabdžiusi globėjišką veiklą, rūpinosi tik savo vokiečių aviganių veislynu. Prieš kurį laiką vėl tapo globėja.
„Negaliu kitaip – gaila gyvūnų, kurie visiškai priklauso nuo žmonių“, – sako Ilma.
Apie keturkojų globos problemas ji kalbėjo ir su Pakruojyje vykusio pasaulinės gyvūnų dienos minėjimo dalyviais. Jame su savo haskių veislės Timu Ilma demonstravo „dryland“ – važiavimą dviračiu, į kurį kinkomi šunys.
