Šiandien naminius gyvulius vadinti vardais taip įprasta, kad kitaip ir neįsivaizduotume. Vardus suteikiame ne tik karvėms, arkliams, šunims, katėms, bet ir triušiams, ropliams ir net pelytėms.
„Vadinti gyvulį vardu - tai tarsi išreikšti jam prieraišumą, meilę“, - įsitikinęs gyvulių vardų knygelės sumanytojas ir autorius, ilgametis Švenčionių profesinio rengimo centro Cirkliškio skyriaus biologijos mokytojas Bronius Lazaraitis. Pasak jo, dar ir šiandien gyvulininkystės specialistai diskutuoja, ar apskritai gyvuliams reikalingi vardai, gal užtektų inventorinių numerių.
Gal gyvulių vardai - praeities dalykas?
- Kaip kilo idėja išleisti tokį neįprastą - Gyvulių vardų žinyną?
- Apie 1980 metus atlikinėjau praktiką-stažuotę Cirkliškio tarybinio ūkio fermoje. Tuo metu ten buvo apie 200 karvių. Kaip dabar atsimenu jų vardus: Pjanica, Grozdnaja, Volga, Zviozdočka, Maša... Taip rėžė ausį tie vardai! Pagalvojau, kodėl negalima vien lietuviškais vardais vadinti. Kilo mintis: „Jeigu Rusijoje rusiškų gyvulių vardynas išleistas, kodėl negalima lietuviškų?“ Pasitariau su tuometinio Žemės ūkio ministerijos metodinio kabineto specialistais ir porą metų kruopščiai, pasitelkęs savo auklėtinius, rinkau tuos vardus. Renkant buvo peržiūrėti įvairūs dalykiniai chemijos, fizikos, muzikos terminų žodynai. Teko peržiūrėti 18 tomų „Lietuvių kalbos žodyną”, apie 20 gyvulių kilmės knygų, enciklopedijų. Žinoma, daug informacijos suteikė ir žmonės.
Išrinkau iš viso 16 tūkstančių vardų ir kiekvieną užrašiau ant atskiros kortelės. Dar ir dabar atminimui laikau savo idealistinio darbo dėžę.
Visa tai peržiūrėjo ir palaimino Žemės ūkio ministerija, Lietuvių kalbos institutas. Knygelę recenzavo garsus to meto profesorius Vytautas Vanagas, jis patarė vartoti kuo daugiau lietuviškų vardų.
Buvo ir „kabliukų“. Ne visiems mano siūlomiems vardams pritarė. Atsimenu vardą Sonata. Jis buvo traktuojamas kaip nepriimtinas, nes žeidžia muzikinę kultūrą. Aš jiems sakiau: „Po galais, kai valgome sviestą, grietinę, tai nežeidžia, o vardas žeidžia?“ Dabar, žinoma, juokingai skamba. Taigi po didelės „cenzūros“ išliko 12 tūkstančių vardų. Knygelėje jie buvo išdėstyti pagal alfabetą ir gyvulio lytį. Išryškėjo, kad populiariausi vardai prasideda A, B, K, L, N, P raidėmis, o mažiausiai prasidedančių Š, Ž raidėmis.
Vėliau šios knygelės trumpinius spausdino „Valstiečių laikraštis“ ir „Ūkininko patarėjas”.
- Iš kur ir kada atsirado poreikis gyvulius vadinti vardais?
- Prisijaukinęs gyvulius, žmogus privalėjo juos ginti nuo priešų, rūpintis šėrimu, reguliuoti dauginimąsi, veislines ir produktyviąsias savybes. Natūralu, kad jais rūpindamasis turėjo bendrauti, kreiptis į juos vardais. Tai tapo taip kasdieniška, kad be vardų gyvulių istorija taptų nuobodi ir neįdomi, be to, sunkiai suprantama. Juk žinome, kad gyvuliai reaguoja į savo vardą, bet negirdėti, kad atsilieptų šaukiami kokiu nors numeriu. Kai ateina močiutė melžti karvės, pasišneka su ja, vardu pašaukia, vyksta šiltas bendravimas.
Natūralu, kad, pas ūkininkus gausėjant galvijų bandoms, išskirtinį dėmesį parodyti kiekvienam gyvuliui neužtenka laiko, dėl to gyvuliai tampa agresyvesni, baikštesni.
- Kokiais vardais dažniausiai vadinami gyvuliai?
- Manoma, kad pradžioje žmonės vadindavo gyvulius vardais, kurie nusakydavo gyvulio išvaizdą, ypatingas žymes, savybes, pavyzdžiui, Riestaragė, Ilgaragė, Margutė, Žalutė, Juodbėris, Kudlius...
Vėliau - augalų (Rūta, Pivonija, Jurginas), gyvulių, paukščių, žuvų (Leopardas, Barsas, Apuokas, Lynas) vardais. Šie įvairėjo vystantis tiek gyvulininkystei, tiek bendrai kultūrai, kylant žmonių išsilavinimui. Net Petras I reikalavo, kad dvaruose gyvuliams būtų suteikiami graikų ir romėnų deivių ar dievų vardai. Dar vėliau gyvuliams duodami vardai buvo siejami su technikos, kultūros, geografinių vietovių terminais.
Man asmeniškai gražu, kai karvė vadinama Maurone, Maurute, arklys - Geoidu, Apočiu, kiaulės - Kriuksėmis.
Šešerius metus iš vienos vokiečių veisimo firmos gaunu katalogus, kur surašyti juodmargių veislės bulių vardai. Buvo įdomu ten rasti lietuvišką vardą Jonas.
- Ar šiandien gyvuliui būtina turėti vardą?
- Šiandien vardus privalo turėti tik veisliniai, kilmingi naminiai gyvuliai: karvės, buliai, arkliai, šunys, katės.
Senose 1999 metų duomenų bazėse dar galima rasti užregistruotus karvių vardus. Ženklinant gyvulį, šalia buvo užrašomas ir vardas. Matyt, šis poreikis valdininkams pasirodė nereikšmingas, todėl tai buvo neprivaloma. O ir kai kurie šeimininkai gėdydavosi gyvulių vardus viešai sakyti. Tačiau šiandienos gyvulių laikytojų apskaitos žurnaluose palikta vieta vardui, ir žmonės mielai juos įrašo. Pasak ženklinimo specialistų, šiais laikais yra tendencija gyvulius, ypač karves, vadinti tuo metu per televiziją transliuojamų serialų herojų vardais (Barbara, Izaura), atsižvelgiant į gamtos reiškinius (Vėtra, Rasa), amžių (Senė, Jauniklė). Įsigyti gyvuliai dažnai atsineša buvusio šeimininko ar kaimo, iš kur pirkti, vardą.
- Ar yra konkreti vardų suteikimo atskirų rūšių gyvuliams tvarka?
- Žinoma, tik nerekomenduojama gyvuliams teikti žmonių vardų. Kumeliukų vardas gali būti sudaromas iš motinos ir tėvo vardų pirmųjų skiemenų. Pavyzdžiui, motina Akacija, tėvas - Dūmas. Jų palikuonis galėtų būti Akadūmė arba Akadūmis. Laikantis šio vardų teikimo būdo, lengviau nustatyti gyvulio kilmę.
Telyčaitėms duodami vardai, prasidedantys jų motinos vardo pirmąja raide arba skiemeniu, tarkime, karvės Mauronės palikuonė gali būti Magija, Margūnė. Buliukams - tėvo vardo pirmąja raide arba skiemeniu, pavyzdžiui, jaučio Galiūno palikuonį galima vadinti Gambitu, Gagalu ir taip toliau.
Kiaulaitėms suteikiami motinų, o kuiliukams - tėvų vardai. Pavyzdžiui, visos paršavedės Latukės atvestos kiaulaitės bus Latukės, o kuilio Tekūno kuiliukai - Tekūnai.
Parenkant gyvuliams vardus, reikia atsisakyti ilgų, griozdiškų, lietuvio ausiai ir liežuviui neįprastų vardų. Šie turėtų būti kiek įmanoma trumpesni, aiškūs, paprasti, skambūs ir - svarbiausia - patogūs vartoti.
- Neteko susilaukti kritikos ar keistų žvilgsnių dėl tokios neįprastos gyvulių vardų knygelės?
- Kaip be šito?! Keistai atrodė, kad aš, baigęs veterinarijos mokslus, zootechnikas, įlindau į literatų sritį. Kiti sakė: „Sėdėti šitiek laiko prie tokios „baikos...“ Ši knygelė, manau, turi dvi reikšmes: literatūrinę ir praktinę. Juk tiek dabar šunelių Sargių. O čia žmogus paima vardyną ir išsirenka kitą jam patinkantį vardą. Manau, kad tokią knygelę būtų tikslinga išleisti ir mūsų rajono ūkininkams.
Kalbėjosi Indrė Gruodienė
