Valstybė nežino, kiek turto ji valdo. Valstybės bei savivaldybių turtas neinventorizuotas ir nėra valstybės turto informacinės sistemos. Jei vienai valstybinei įstaigai trūksta, pavyzdžiui, patalpų, tik atsitiktinai galima sužinoti apie kitos institucijos turimas laisvas patalpas.
Turtas ne tik išskaidytas skirtingose institucijose, bet ir valdomas neprisilaikant jokių efektyvumo reikalavimų. Tokių reikalavimų tiesiog nėra. Būtent todėl labai daug institucijų veikia miesto centre, sakydamos, kad tai joms nieko „nekainuoja“. Ekonomistams žinomas „alternatyvių sąnaudų“ reiškinys, kuomet reikia įvertinti turto panaudojimo alternatyvas, yra pamirštas. Net ir atrodytų nemokamas esamų pastatų naudojimas turi savo kainą, o ji nėra įvertinama. Su faktu, kad per dvidešimt metų valstybė nesugebėjo susiskaičiuoti, ką ji turi, ir apsibrėžti kaip turtas valdomas, susidūrė Saulėlydžio komisija, kuri svarstė atskirų valstybės institucijų veiklos efektyvumo klausimą ir turto naudojimo klausimą apskritai.
Žinia labai šokiruojanti, juolab, kad iš savo gyvenimo patirties žinome, kad valstybė labai uoliai registruoja, kokį turtą turi gyventojai bei įmonės. Dalis turto, pavyzdžiui, žemė, nekilnojamasis turtas, automobiliai, yra privalomas registruoti ir kitaip jo tiesiog neįmanoma legaliai turėti. Kitoks neprivalomas registruoti privatus turtas taip pat buvo inventorizuotas, kai pagal 2003-ųjų metų Vienkartinio turto deklaravimo įstatymą visi Lietuvos gyventojai privalėjo deklaruoti savo turimas paskolas, indėlius užsienyje, brangenybes ar meno kūrinius. Politikai, valstybės tarnautojai bei vadovaujančias pareigas užimantys asmenys tokį turtą deklaruoja kasmet. Tačiau valstybė savo turimas žinias apie gyventojus ketina dar labiau išplėsti.
Seime priiminėjamos Gyventojų turto deklaravimo įstatymo pataisos, kuriomis prievolė teikti atskaitinę turto deklaraciją įtvirtinama kiekvienam asmeniui, kuriam sueina 18 metų arba toks amžius suėjęs po 2004 – ųjų metų. Galime tik spėti, kad Finansų ministerija susivokė, jog gyvenimas neužsibaigė 2004 - taisiais metais, kuomet įvyko vienkartinis turto deklaravimas, ir kad paaugo naujoji karta, galinti įgyti turto, kuris dar nesuskaičiuotas, ir kad papildžius turimą informaciją šių asmenų turtu, bus gautas „pilnas vaizdelis“. Antra prielaida, kurią turėtume daryti matydami naujas iniciatyvas inventorizuoti privatų turtą, kad ši informacija valstybei tokia naudinga, kad verta ir apsimoka įsivelti į brangų informacijos rinkimo, saugojimo ir svarbiausia – tikrinimo procesą. Visa tai turi duoti reikšmingos ir išmatuojamos naudos. Priemonė – turto deklaravimas - turi patikimai padėti pasiekti keliamų tikslų, kuriuos, deja, žinome labai miglotai. Lyg ir siekiama kovoti su korupcija, lyg ir siekiama „sudaryti efektyvesnes gyventojų turto įsigijimo šaltinių pagrįstumo kontrolės prielaidas“, kurių neva neteko, kuomet buvo panaikintas Gyventojų pajamų brangiam turtui įsigyti arba kitų įsigytų bei perleidžiamų lėšų deklaravimo įstatymas. Pastarasis, beje, irgi neveikė, kaip pridera, taip kad jau trečią kartą mėginama patobulinti sistemą, kuri pasmerkta nepasiteisinti.
Nei proginis, nei visuotinis, nei atrankinis, nei startinis, joks turto deklaravimas negali pasiekti jam iškelto tikslo patikrinti pajamų šaltinius ir iš esmės nieko nekeičia esamoje visuotinio pajamų deklaravimo sistemoje. Pagrindinė dalis informacijos valdžią pasiekia per pajamų deklaravimą, kuris taip pat yra didele dalimi perteklinis. Atskaitos taškas visoje deklaravimo grandinėje yra visai beprasmis. Gimęs žmogus neturi nieko - štai jums ir atskaitos taškas, jei jau tokio reikia. O kad sulaukęs pilnametystės jis pateiks tuščią deklaraciją, ar ją pateiks „kūrybiškai“ užpildytą, kaip kad darė dauguma deklaravę turtą 2004 – aisiais – iš to jokios naudos. Ar pamenate, kaip į deklaraciją iš galvos buvo rašomos deklaruojamų daiktų rinkos kainos arba kiek daug lėšų atsirado deklaracijos skiltyje „lėšos ne banke“. Kiek naudinga toji informacija šiandien? Ne daugiau, nei pernykštis sniegas – visos rinkos kainos yra pasikeitę, dalis gyventojų emigravę. Pilkąja zona ir ateityje liks laikotarpis nuo gimimo iki 18 metų. Gali būti, kad po kelerių metų už vaikus deklaracijas teiks tėvai. Tuo tarpu didieji pajamų slėpėjai galėjo ir galės pasinaudoti užsienio šalių teikiamomis galimybėmis „gauti“ pajamų, arba ir Lietuvoje legaliomis „legalizavimo“ schemomis. Informacijos niekada nepavyks turėti tikslios it tikros, tik valdžia save apgaus, kad ją turi.
Kurdama įstatymus ir juos taikydama, valdžia visiškai prarado protingumo bei adekvatumo jausmą. Ten, kur svarbu, kur valstybė gali gauti didelį ekonominį efektą, kaip pavyzdžiui, valstybės turto valdymo srityje, delsiama imtis ryžtingų veiksmų. Už tai labai uoliai dirbama ten, kur daug darbo ir mažai rezultatų.
Rūta Vainienė, komentaras Lietuvos radijui
