JAV bankai , dažnai išdalinę palūkanas netgi be jokių pradinių įnašų, su savo skolininkais elgiasi labai atsargiai. Jie krizės laikotarpiu jokių palūkanų normų didinti neskuba, nors pagal sutartis tokią teisę dažnai turi. Gal bankininkai ir patys supranta, kad nukirpus aviai ne tik vilnas , bet ir nulupus kailį, vilnos neataugs ir bankams procentukai nebekapsės. Mūsų bankai gali elgtis taip įžūliai būtent todėl, kad yra paėmę pradinius nemažus įnašus, ir jie nebijo perimti turo iš nebegalinčio susimokėti kelis kartus padidėjusias palūkanas skolininko. JAV yra kartais netgi atvirkščiai - sutartos palūkanos yra mažinamos. Kada tai būna? Pateiksiu vieną pavyzdį. Prakutusi šeima prieš porą metų sumąstė įsigyti didesnį namą už 600 tūkst. dolerių už banko paskolą. Abu šeimos nariai padoriai uždirbdavo, tad didesnių problemų nenusimatė. Tačiau vienas iš šeimos narių neteko darbo ir mokėjimai bankui pradėjo strigti. Bankas atsiutė vieną, paskui kitą mėnesį laiškus, klausdamas: - "kodėl?". Šeimai namą tektų gražinti bankui ir kraustytis į visas keturias puses. Tačiau per šį krizės laikotarpį to namo kaina rinkoje nukrito iki 400 tūkstančių, o skolininkai išmokėję už jį (be mokėtų palūkanų)yra tik 50 tūkstančius. Jei bankas šį namą perima, tai iš karto patirtų 150 tūkst, dolerių nuostolį. Tai ką bankas daro? Jis pasikviečia skolininką, aptaria su juo jo mokėjimo galimybes ir sumažina palūkanų norams , sakykim, nuo 5 iki 2,5 procento. Dar daugiau. Tam, kad padengti jau esamą palūkanų įsiskolinimą bankas netgi sutinka pusę metų neimti įmokų už namą, o tik gauti palūkanas. Beje, toks būdas, kai įmokos nukeliamos metams ar kitiems, paliekant tik palūkanas JAV yra gan dažnas. Tačiau, jei skolininkas yra išmokėjęs jau didelę dalį namo kainos, tai tokių lengvatų jis negali tikėtis. JAV, kiek žinau, jau susikaupė 1,8 mil. tokių nekilnojamo turto objektų, kurie jau perimti bankų ir aukciono būdu yra pardavinėjami. Naujas pirkėjas net į tokio užkalto namo vidų patekti neturi galimybės, tad rizikuoja pirkti "katę maiše". Lietuvoje esantys bankai greičiausiai patyliukais jau susi renka nekilnojamą turtą žemiausiomis dabartinėmis kainomis, kad joms kylant galėtų dat kartą užsidirbti iš savo viliborinės aferos, kuria aprašiau savo ankstesniuose komentaruose. Net ir perėmę turtą jie dargi reikalauja padengti nuvertėjusio turto skirtumą, jei toks vis tik būna. JAV taip, kiek žinau, nėra. Bet kurios šalies bankai yra valstybės lėšų - kraujo indai, kurie netgi savitai susisiekiantys. Kai juose įsimeta gobšumo virusas, Vyriausybė turi rasti priemonių jį sunaikinti įstatymuose numatyta tvarka. Jei kokio punkto įstatyme trūksta, tam yra Seimas, kad vaistus surastų. Tada Vyriausybė galės "ligoniams" procedūras paskirti.

VILIBOR žirklių " įšsiskėtimas" neturėtų viršyti valiutos pateitimui reikalingų darbo sąnaudų ir galėtų siekti ne daugiau kaip 1- 2 procentus nuo keičiamos įsiskolinimo sumos (arba dar mažiau). Parodęs išskirtinį atkaklumą skolininkas gali siekti ir pasiekti, kad jo skola litais būtų transformuota į eurus su žemesne palūkanų norma. Tačiau tokį veiksmą bankai bando stabdyti, kiek tik pajėgia. Pakaktų Vyriausynės nutarimo ir viskas galėtų būtų atliekama daug kartų paprasčiau. Toks nutarimas būtų visai teisėtas, nes lito pririšimas prie euro pastoviu santykiu ar tokio pririšimo atsisakymas yra valdžios institucijų teisė. Dar keisčiau atrodo visa ši situacija, kai ES CB palūkanų normas sumažina vos ne iki nulio, kai tuo tarpu Lietuvoje veikiantys užsienio bankų filialai savavaldžiauja, kaip tik panori. Ta Lietuvos kelių šimtų milijonų eurų pasiskolinimo galimybė iš naujai surasto Anglijos banko yra tik tyro oro gurkšnis, kuris slogutį, esantį pas mus, vargu ar ryškiau paveiks. Nors ir tai gražus vilties spindulėlis. A.Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė gerai žino, kaip TVF elgiasi su šalimis, jo skolininkėmis ir todėl nenori kišti galvos į tą kilpą. To labai nori privatūs bankai, kurie gal net susipeštų dėl tų lėšų perskirstymo galimybės. Šiai Vyriausybei nori nenori tenka ieškoti susitarimų su mūsų šalyje esančiais bankais. Kai tenka vaikščioti nuo vieno pas kitą su ištiesta ranka, labai daug sau naudingų sąlygų neprikursi. Tenka pasižadėti ir nemažus procentus, ir kitokias garantijas. Gal ir tokia situacija neleidžia valdžiai "atsisukti veidu" į VILIBOR problemą, kurią anksčiau ar vėliau vis tiek teks spręsti. Tik gaila, kad iki to sprendimo gali dar krūva smulkių ir vidutinių verslo įmonių, nesugebančių sumokėti 3 kartus padidėjusias palūkanas. Atkurti jų veiklą gali būti kur kas sunkiau, negu bankams ją sugriauti. Beje. Neturiu daug vilčių, kad R.Šarkino dabartinė komanda gali imtis ryžtingų veiksmų, apsaugant skolininkų interesus. Valstybinio banko ir privačių bankų interesų marškiniai yra gan panašūs ir jie " arčiau kūno" . Visa tai, ką čia kalbame komentarų puslapiuose tik tada gali " pasiekti dangų" , jei atsiras platus visuomenės susivokimas ir palaikymas. Dabar situacija yra tokia, kad kiekvienas skolininkas žiūri tik į savo darželį ir patrina rankas, kai kaimyno piktžolėmis apauga ar koks bankas per jį buldozeriu pervažiuoja. Netgi taip vadinami turgaus prekeiviai gudresni. Ne teisesni, norėdami mokėti tik absurdišką mokesčių minimumą, bet bent jau vieningesni.
Bankų savivaliavimą, esant surištam euro ir lito kursui, būtina nedelsiant stabdyti. Tos išsiskleidusios palūkanų žirklės kerpa mūsų šalies gyventojų ir verslininkų viltis išsikapstyti iš bankinių skolų pagal sutartas sąlygas, kurios drąstiškai kas trys mėnesiai keičiamos bankų pelnų naudai. Bankų analitikai kartais bando įrodinėti, kad jie priima ir indėlius su nemažomis palūkanomis. Šių sumų dydis, palyginus su bendromis skolomis litais yra toks menkas, kad juo tik manipuliuojama, norint pridengti bankų apetitus. Kol kas dar niekas konkrečiai nepaaiškino ir neįrodė , kad toks didelis VILIBOR'as yra būtinas. Visokie pezėjimai apie lito nuvertėjimą daugiausia sklinda iš sumaištį visada palaikančios mūsų opozicijos ir tai vertinti, kaip " gryną pinigą" yra absurdiška. Manau, kad 6 procentų palūkanos yra riba, su kuria dar gali būti siejamas konkretus verslas. Kai palūkanos priartėja ar net viršyja 10 procentų ribą, tai akivaizdi finansinė spekuliacija, kuri artima karts nuo karto sugriūvančioms finansinėms piramidėms (MMM, Madoffo, " Sekundės" banko ar pan.) Manau, kad slopstant pasaulinei krizei ir atgyjant prekybinėms rinkoms ir Lietuvoje daug kas pasikeis į gerą pusę. Tačiau, jei nesugebėsime suvaldyti bankų apetitų... tai bus ne kas...

GYVENTOJAI PRASISKOLINĘ. Ir ne tik už elektrą. O kas kaltas? Aišku - valdžia. O jei pasidairius giliau? Ar tai tie 3 papildomi procentai PVM išvaikė įmonių darbuotojus ir užkalė duris? O gal tai padarė siekis kiek įmanoma suvienodinti mokesčių mokėtojų teises, atsisakant kai kurių lengvatų krizės metu? Pasidairykime po ekonominę erdvę plačiau. Pavyzdžiui, Lietuvoje veikiantys užsienio bankų filialai užsiėmę tokias pozicijas, kad nuo jų viskas, kaip nuo žąsies vanduo nuteka. Lyg dar mažai būtų bankų pasityčiojimų iš piliečių, jų paslaugomis pasinaudojusių. Reto banko analitiko ar ekonomisto viešos kalbos atrodo šiek tiek nuoširdžiau. Tas grubus bankinio verslo įtakojimas jau veikia ir mūsų sąmonę. Pasiaiškinkime. Dabar tokie visokie analitikai vis baksi į dabartinę Vyriausybę pirštais, kad ji naikina smulkų ir vidutinį verslą, smukdo gamybą, didina bedarbystę ir taip toliau. O ar ne bankai, kaip tikro antivalstybinio suokalbio dalyviai, pakėlė apie tris kartus mokėjimų palūkanas litais? Paimkime pavyzdį. Sakykim, prakutusi šeima, turėdama milijoną litų investicijai ir turtinį garantą, pasiskolino iš banko prieš porą metų dar 1 mln. litų savo verslo pelnui įgyvendinti. Skolintojai buvo apskaičiavę savo galimybes, sakykim, mokėti palūkanas kas mėnesį po 10 tūkst.litų. Kai palūkanos pakilo 3 kartus, mėnsinės palūkanos pakilo iki 30 tūkstančių litų. Ir visa tai atsitiko daugelyje atvejų krentant verslo galimybėms. Tai kas sustabdė tokio vidutinio versliuko plėtrą, privertė atleisti darbuotojus ir uždaryti patį verslą, sumokant netęsybas ir savo asmeniniu turtu. Kažkodėl apie tokio pobūdžio verslo naikinimą viešai beveik niekas nekalba. JAV už tokius " šposus" , bankininkai kaip mat " užsidirbtų" . Ten džiaugiamasi , kad ir tos senos palūkanų sutartys sunkmečiu yra įvykdomos. Kiek kartų viešai klausiau, ką reiškia lito ir euro palūkanų skirtumas. Tik LB valdytojas R.Šarkinas panosėje sumurmėjo, kad tai yra blogai, tačiau paaiškino, kad nieko negali padaryti. Argi? Jei jau LR Vyriausybė ir Seimas nutarė prisirišti prie euro ir keičia litus pastoviu kursu, tai bankai taip savivaliauti ir nesutikti perrašyti palūkanų kita valiuta - taip pat negali. Tai galėtų būti nurodyta ir Vyriausybės nutarimu. Jau į eilę galima būtų surašyti tuos bankų sprendimus, kurie buvo nukreipti prieš namų renovaciją, studentų pasiskolinimo galimybę ir taip toliau. Kiek dar jie iš mūsų tyčiosis į viešuma siųsdami savo analitikus tam, kad pudruoti savo veiksmus ir kabinti klausytojams ir skaitytojams " makaronus ant ausų"?"

gal daug kas specialiia nenori ju mazinti - tikisi kompensaciju kokiu